„Sunkus tas medalis, sunkus. Jau ir kaklą paskaudo. Bet ir be galo svarbus“, – Vilniaus oro uoste, apsupta žurnalistų ir operatorių, prisipažino sidabrą Japonijoje laimėjusi šiuolaikinės penkiakovės legenda.
„Man tai – dviguba pergalė. Tai medalis ne tik man, tai medalis visai Lietuvai. Tikrai jo labai reikėjo. Turime nors šiek tiek, kuo pasidžiaugti. Ir tikrai pajutau, kad padariau žygdarbį. Sveikinimų gavau tiek, kad visų dar tikrai neperskaičiau. Bet pažadu tai padaryti ir visiems atsakyti“, – švytėjo Tokijo olimpinių žaidynių vicečempionė.
Pastaraisiais metais įvairiausių negandų persekiota sportininkė iškentė 2018 metais Achilo sausgyslės operaciją, šiemet persirgo ir COVID-19. Negana to, prieš žaidynes per treniruotę skaudžiai krito nuo žirgo – skilo šonkaulis.
„Mūsų sporte, jei gali stovėti ant kojų – tai jau gerai, – nesiskundė L.Asadauskaitė, Tokijo sidabrą pridėjusi prie 2012 m. Londone laimėto aukso. – Dėl visų tų problemų šiemet praleidau labai daug varžybų. Žinojau, kad tai mano paskutinis šansas šiemet laimėti medalį. Pasakiau sau, kad turiu jo nepraleisti. Taigi labai džiaugiuosi, kad tai padariau.“
„Tiesą sakant, mano tikslas buvo laimėti (auksą – aut. past.). Šiuo metu esu tikrai labai geros sportinės formos. Bet pirmoji rungtis išgąsdino ir mane. Turėjau pasirašiusi planelį, kiek turiu kiekvienoje rungtyje surinkti taškų. Tai fechtavimosi rungtyje man tikrai nepasisekė. Buvo ir apmaudu, ir daug galvojau, kodėl taip prastai man sekėsi, nes mano lygis tikrai yra aukštesnis. Iš kitos pusės, vėliau teko puikus žirgas, todėl grįžau į kovą dėl medalio. Matyt, toks likimas. Mūsų sporte reikia ir šiek tiek sėkmės, matėme, kas nutiko Justinui Kinderiui“, – dėl kolegos išgyveno L.Asadauskaitė.
Kalbėdama apie ateitį 37-erių sportininkė taško dėti dar neplanuoja: „Nežinau, pažiūrėsiu. Dabar labiausiai norisi atsipūsti. Atrodo, lyg kitos olimpinės žaidynės – jau rytoj, po trejų metų. Kiti metai būtų tokie lengvesni, o tada jau prasidėtų olimpinė atranka ir pasiruošimas.“
– Ar skiriasi emocijos laimėjus auksą 2012 m. Londone ir dabar? – žurnalistai paklausė L.Asadauskaitės.
– Žinote, bet kuris medalis yra labai brangus ir įsimintinas. Ši pergalė man yra dviguba. Ne tik man, bet ir Lietuvai, nes tai vienintelis mūsų šalies medalis Tokijuje. Ir man tai didžiausias laimėjimas per pastaruosius 9 metus, nuo to aukso Londone.
– Kokius stebuklingus žodžius pasakėte žirgui?
– Nieko stebuklingo nepasakiau. Tiesiog iš principo norėjau pasirodyti gerai. Rio de Žaneire man su žirgu nepasisekė, surinkau 0 taškų. Norėjau įrodyti, kad nesu bloga jojikė. Ir labai džiaugiuosi, kad šį kartą gavau puikų žirgą ir jojau tobulai.
– Ar jautėte papildomą spaudimą dėl to, kad Lietuva, prieš jums startuojant, vis dar neturėjo medalio?
– Buvo netikėta. Aš ir pati stebėjau olimpines žaidynes. Tikrai tikėjausi, kad kai kurie gali laimėti tą medalį, bet nėra, nėra... O tos dienos degė. Kiek galbūt išgąsdino pirmoji mano rungtis. Per mažai surinkau taškų fechtavimosi rungtyje, ne tiek, kiek planavau ir jau galvojau, kaip čia bus.
Ačiū Dievui, sujoti pavyko idealiai. Po jojimo pakilau bendroje įskaitoje ir pamačiau realius šansus pakovoti dėl medalio. Aišku, reikėjo dar padirbėti, bet labai džiaugiuosi, kad pavyko. Paskutiniuose metruose bėgdama jau galvojau, kad šis medalis yra visai Lietuvai, ne tik man.
Tas vienas medalis iš esmės mūsų neišgelbėjo.
– Jei ne 10 sek. bauda, ar buvo galima kovoti dėl aukso?
– Nežinau, kažkaip susipainiojau ir startavau per anksti. Bėgdama į pirmą šaudyklą, jau supratau, kad gausiu 10 sek. baudą. Dėl to bėgau dar stipriau, raginau save bėgti dar greičiau. Žinojau, kad dėl baudos teks sustoti. Minčių buvo įvairiausių, galvojau, ar man užteks jėgų pasivyti, ar nebus taip, kad dėl tų 10 sek. prarasiu medalį. Bandžiau iš savęs spausti maksimumą, bėgau iš visų jėgų, kad tik atbėgčiau prizinėje vietoje ir laimėčiau medalį. Ačiū Dievui, man pavyko.
– Vienas medalis – pakartotas prasčiausias Lietuvos rezultatas olimpinėse žaidynėse per Nepriklausomybės istoriją. Sporto ministrė sako, kas sportas yra duobėje. Ar sutinkate su tuo?
– Iš tikrųjų, taip. Tas vienas medalis iš esmės mūsų neišgelbėjo. Sportas yra ant bedugnės krašto. Turėtume į tai pažiūrėti kitu kampu. Peržiūrėti ir visiems kartu ką nors daryti. Dabar tikrai trūksta bendravimo, susikalbėjimo tarpusavyje. Jeigu dirbsime visi kartu, be asmeniškumų, dėl vieno tikslo – sporto ir mūsų sportininkų, mes tada tikrai pasieksime kažkokių tikslų.
37-erių L.Asadauskaitė Tokijuje Lietuvai padovanojo vienintelį medalį, fantastiškai finišavusi paskutinėje šiuolaikinės penkiakovės rungtyje. Prieš bėgimą ir šaudymą trylikta buvusi lietuvė sugebėjo finišuoti antra. Kita lietuvė Gintarė Venčkauskaitė užėmė 7 vietą.
Su dviem medaliais L.Asadauskaitė (auksas 2012 m. Londone) tapo tituluočiausia visų laikų olimpiete šiuolaikinės penkiakovės rungtyje. Iki šiol jokia moteris nebuvo iškovojusi dviejų olimpinių medalių šioje rungtyje.
Po sidabrinio triumfo Japonijoje L.Asadauskaitė tapo tituluočiausia olimpiete ir Nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Du medalius tarp moterų sportininkių dar yra laimėjusi tik Austra Skujytė. Jos sąskaitoje – 1 sidabras (2004 m. Atėnuose) ir 1 bronza (2012 m. Londone).
L.Asadauskaitės šeimoje dabar net keturi olimpiniai medaliai. Jos vyras ir treneris Andrejus Zadneprovskis 2004 m. Atėnuose pelnė sidabrą, o po ketverių metų Pekine pridėjo ir bronzą.
Už 2 vietą Tokijo olimpinėse žaidynėse L.Asadauskaitė sulauks 61 tūkst. eurų valstybinės premijos.
Medalius žaidynėse iškovojusius sportininkus tradiciškai apdovanoja ir Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK). 2012 metais už auksą Londone L.Asadauskaitė gavo naujutėlio BMW 5 serijos automobilio raktelius.
Su vienu medaliu (sidabro) Lietuva galutinėje lentelėje užėmė 77 vietą – žemiausią per visą šalies istoriją po Nepriklausomybės atkūrimo. Iki šios olimpiados žemiausia mūsų vieta medalių lentelėje buvo 71-oji Atlantos olimpinėse žaidynėse (1996 m.).
