Tėčio treniruojama irkluotoja pasakojo, kad vakarėlį dažnai iškeičia į valtį, o pasirengimo stovykla Graikijoje toli gražu nepriminė atostogų. Grįžusių iš stovyklos irkluotojų kardiogramos parodė išsekusį organizmą.
– Kaip sekėsi pasirengimas Graikijoje? – paklausėme Mildos Valčiukaitės.
– Mus, jaunimą, šiais metais prijungė prie olimpiečių ir tai yra lyg eksperimentiniai metai. Graikijoje mus treniravo italų treneris, kuris yra pripažintas geriausiu pasaulio treneriu. Jis mus treniravo kartu su Graikijos rinktine. Mums tai buvo šokas – visiškai kita treniravimo sistema. Olimpiečiai į naująjį trenerį žiūrėjo smalsiai, bet ir su nuostaba. Lietuvoje mus treniravo pagal pasenusią programą: jaunesni treneriai imdavo pavyzdį iš senesnių ir taip nusistovėjo pasenusi treniravimo technika. Visgi nusprendėme, kad galime rizikuoti su nauju treneriu, jeigu jis ir nepateisins vilčių, visada galėsime jo atsisakyti.
– Kuo konkrečiai nustebino italo metodai?
Tai lėmė ir dviprasmiškus rezultatus sugrįžus: tyrimai parodė, kad greitumas ir ištvermė pagerėjo, tačiau visų kardiogramos buvo labai prastos – totalus išsekimas.
– Visų pirma, jo nuomone, kiekviena komanda neturėtų turėti atskirų trenerių. Šio pasiruošimo metu jis nuleisdavo įsakymus per mūsų trenerius, jis nepratęs su kiekvienu atskirai bendrauti ir mokyti. Kitas dalykas, kuris mus šokiravo, buvo intensyvus tempas. Mes pavasarį esame pratę lėčiau pradėti ir įsivažiuoti, o jis mus iš karto prie vasaros varžybų rėžimo pastatė. Tai lėmė ir dviprasmiškus rezultatus sugrįžus: tyrimai parodė, kad greitumas ir ištvermė pagerėjo, tačiau visų kardiogramos buvo labai prastos – totalus išsekimas.
Treneris konkrečiai neįvertino mūsų pasiruošimo, tačiau vaikinams (porinė – Rolandas Maščinskas ir Saulius Ritteris bei Mindaugas Griškonis) daugiau kliuvo. Jie šiuo metu neturi trenerio, italas padėjo tobulinti jų techniką. Jauniams dar sunkiau. Jei šie neįvykdo kokios jo nustatytos programos, tai jis į tai žiūri labai nepalankiai. Leidžia suprasti, kad „jeigu jūs nenorite, galite nedirbti su manimi.“ Šiuo metu olimpiečiai jau išvyko į antrą stovyklą, aš prisijungsiu vėliau, nes nenoriu labai atitrūkti nuo mokslų. Galvoju, kad italui tai nepatiks. Grįžę gavome jo planą, kaip treniruotis. Tai jeigu jį norėčiau įvykdyti, turėčiau sportuoti kiaurą parą.
– Kaip derini ekonometrijos mokslus su irklavimu?
– Mano sportinė karjera yra šiandieninė duona, o mokslai – ateities. Rudenį nebuvo taip sunku suderinti, tačiau prasidėjus sezonus ir pasiruošimo stovykloms yra nelengva pasivyti universitete. Turėjau minčių imti akademines atostogas, tačiau kaip imsi, kai dar tik pirmą kursą baigiau. Kažkaip nesinori. Tačiau dėstytojai nėra pernelyg atlaidūs. Išvažiuojant į stovyklas visuomet reikia nešti raštus ir sunku kartais suderinti. Niekam labai nerūpi, kad dėl sporto išvykstu.
– Tavo tėtis yra ir tavo treneris. Šie santykiai kartu dirbti padeda ar trukdo?
– Man asmeniškai nuo to yra tik lengviau. Aplinkiniai dažnai klausia, ar nenusibosta nuolat kartu būti. Tačiau aš jaučiu skirtumą – bazėje jis treneris, namie – tėtis. Man nuo to tik smagiau.
 |
| asmeninio archyvo nuotr./Tomas Valčiukas ir Milda Valčiukaitė |
– Kokie yra naujo sezono planai?
– Yra rimtų pasikeitimų šiame sezone. Mano partnerė Ieva Adomavičiūtė išvyko mokytis į Ameriką, todėl dabar bandysime formuoti naują dvivietę su Donata Vištartaite. Taigi, jeigu mus pavyks pasiruošti Europos čempionate Sevilijoje startuosime su Donata, o vasarai sugrįš Ieva ir dar bandysime sudalyvauti jaunimo čempionate, nors laiko pasiruošimui beveik neturėsime.
– Rudenį gavote 10 tūkstančių litų premiją iš vyriausybės. Kaip ją panaudojote?
– Nusprendžiau jos neišleisti ir geriau pataupyti. Bijojau, kad galiu išvaistyti smulkmenoms.
Žinau ne vieną tokį atvejį, kai federacijos spaudimas atsiliepė sportininkų pasirodymui: treneris yra spaudžiamas ir tuomet pertreniruoja vaikus, o šie pasirodo tik blogiau.
– Kaip jautiesi treniruodamasi su labiau patyrusia Donata?
– Tikrai jaučiasi, kad ji daugiau patirties turi. Tikiuosi vieną dieną būsiu neprastesnė negu ji. Dabar treniruojantis jaučiu, kad ji yra stipresnė. Man dar kelia problemų perėjimas nuo jaunių iki suaugusiųjų lygio. Nesinori forsuoti visko, bet palengva pereiti.
– Ar jaučiate spaudimą iš aplinkinių?
– Mano tėtis labai gerai sugeba mane atriboti nuo visų kalbų ir reikalavimų. Sportininkui labai nelengva, kai iš jo yra reikalaujama žūtbūt parvežti medalį. Žinau ne vieną tokį atvejį, kai federacijos spaudimas atsiliepė sportininkų pasirodymui: treneris yra spaudžiamas ir tuomet pertreniruoja vaikus, o šie pasirodo tik blogiau. Tai lyg meškos paslauga irkluotojams. Jie gal ir nori geriau, tačiau tai tikrai nepadeda.
 |
| asmeninio archyvo nuotr./Milda Valčiukaitė ir Donata Vištartaitė |
Žaibo klausimai:
– Krepšinis ar futbolas?
– Krepšinis.
– Rolandas Maščinskas ar Saulius Ritteris?
– Rolandas.
– Šeima ar karjera?
– Šeima.
– Šalis labiausiai pamišusi dėl irklavimo.
– Vokietija ir Anglija – vienodai.
– Grįžus į Lietuvą geriausia yra...
– Pamatyti brolį.
– Vakarėlis ar valtis?
– Valtis.
– Iki pilnos laimės man trūksta...
– Kad paroje būtų 26 valandos.
