Toks futbolas, kokį esame įpratę matyti, buvo žaidžiamas Anglijoje antrojoje XIX a. pusėje. Būtent tuo laikotarpiu galų gale susitarta dėl daugybės skirtingai suprantamų taisyklių suvienodinimo. Tų taisyklių buvo begalės, kaip ir lauko žaidimų su kamuoliu variantų. Savitus ankstyvuosius „futbolus“ Ūkanotame Albione žaidė ne tik kiekvienas miestas, bet ir kaimas.
Ankstyvąsias futbolo ištakas nustatyti be galo sudėtinga. Niekas negali tiksliai pasakyti, kada ir kam kilo mintis susiburti į komandas ir spardyti skudurų gniutulą ar kimštą stambaus gyvulio pūslę? Ne tik spardyti, bet ir griebti rankomis, perduoti, mesti, vienokiais ar kitokiais būdais pulti kamuolį varantį varžovą. Apie komandinius žaidimus su kamuoliu užsimena tiek romėnų, tiek viduramžių Europos šaltiniai. Jie visi gali būti laikomi tiesioginiais ar netiesioginiais šiuolaikinio futbolo protėviais.
Į futbolą panašių senovės žaidimų populiarumą galėjo sąlygoti tai, kad norintiems žaisti nereikia jokios specialios įrangos: lazdų, tinklų, stulpų. Užteko rasti du akmenis ir jais pažymėti vartų ribas, o žaidimui tiko tiek miesto aikštė, tiek atvira lygi pieva. Futbolas itin populiarus net skurdžiausiuose pasaulio kraštuose, nes jam nereikalingas specialus inventorius. Vienintelis reikiamas daiktas – nagingo odininko pasiūtas ar pačių pasigamintas kamuolys.
XIX a. Anglijoje pirminius regbio ir futbolo hibridus žaidė visi: jauni ir seni, turtingi ir vargšai. Pasigrožėti reginiu susirinkdavo minios žmonių, kurie lažindavosi tarpusavyje iš pinigų. Vienuose žaidimuose vyravo smūgiai ir kamuolio perdavimai kojomis, kituose kamuolį perduodavo rankomis. Visos vietovės turėjo išskirtinį žaidimo stilių ir savitai interpretavo taisykles, todėl buvo problematiška rengti varžybas tarp tolėliau gyvenančių komandų. Dėl šių priežasčių bendresnių, visuotinai pripažįstamų taisyklių sukūrimas tapo tik laiko klausimu.
1846 m. po ilgų ir karštų debatų tarp kelių aukštųjų mokyklų atstovų pasirodė vadinamosios Kembridžo taisyklės. Jų tekstas neišliko, bet sprendžiant iš vėlesnių, kiek pakoreguotų variantų, tai buvo pati pradžia, bet dar ne visai mums įprastas futbolas.
1862 m. Kembridžo futbolininko Johno Charleso Thringo sudarytose taisyklėse „Pats paprasčiausias žaidimas“, numatyta, kad žaisti galima ne tik kojomis, bet ir rankomis. Tačiau pagautas kamuolys turėjo būti tučtuojau numestas po kojomis. Dar vienas skirtumas nuo šiuolaikinio futbolo buvo tas, kad kamuolį į aikštę grąžindavo jį už šoninės linijos nuspyręs žaidėjas.
Pats žaidimas buvo šiurkštesnis ir labiau kontaktinis už šiuolaikinį, bet kišti varžovui koją ir spardyti griežtai drausta. Žaidėjų skaičius vienoje komandoje vis keitėsi, kol pagaliau nuspręsta, kad aikštėje reikia vienuolikos futbolininkų. Pastarąją taisyklę pirmasis pradėjo taikyti Anglijos Šefildo miesto klubas ("Sheffield United"), kuris laikomas seniausiu pasaulyje.
1863 m. Anglijos futbolo asociacijos nariai balsų dauguma nusprendė dar labiau apriboti galimybę gaudyti kamuolį ir jį perduoti rankomis, kas sąlygojo vis didesnį futbolo ir regbio atsiskyrimą. Teisė nešti kamuolį rankose palikta tik vartininkui.
Įdomu tai, kad 1862 m. įsikūrus Futbolo asociacijai (FA), naujasis futbolo variantas pradėtas vadinti Asociacijos futbolu (angl. Association football), kuris vėliau išsikraipė iki „soccer“. Tai paaiškina, kodėl kai kuriose anglakalbėse šalyse mums įprastas futbolas vadinamas sokeriu, o futbolu – į regbį panašesnį sporto žaidimai.
Kurį laiką dvi sporto šakos, futbolas ir regbis, Anglijoje buvo vienodai populiarios. Metams bėgant žmonių širdis užkariavo futbolas – lyginant su regbiu šis sportas ne toks brutalus. Svarbus vaidmuo teko aktyviems futbolo populiarintojams, kurie nuolat mezgė ryšius su klubais besiblaškiusiais tarp futbolo ir regbio. Apsisprendę pasukti futbolo keliu, klubai perėmė ir šios sporto šakos taisykles.
1872 m. lapkričio 30 d. tarp Anglijos ir Škotijos komandų įvyko pirmasis istorijoje oficialus tarptautinis „asociacijos futbolo“ mačas, kuris pasibaigė lygiosiomis – 0:0.
Beje, iki pat 1885 m. futbolas buvo išimtinai mėgėjiškas sportas. Anglijos futbolo asociacija netgi buvo numačiusi šalinti klubus iš šalies pirmenybių, jeigu jie mokėjo savo žaidėjams pinigus.
1883 m. toks likimas ištiko „Preston North End“ komandą, tačiau paaiškėjo, kad pinigus moka kone visi žymesni klubai. Juk sportininkai turėjo nuolat treniruotis, savo pergalėmis pritraukti daugiau žiūrovų ir nešti pelną klubams, o ne žlugdyti talentą prie gamyklos staklių.
Galų gale profesionalus futbolas buvo legalizuotas, nes Asociacija suprato, kad beprasmiška drausti tai, kas slapčia jau senokai tapo norma.
