Pieterio Bruegelio Jaunesniojo paveikslas „Žiemos peizažas su paukščių spąstais“ laikomas ankstyviausiu žinomu įrodymu, kad europiečiai tikrai žaidė aištoką. Mūsų laikais šis sportas vadinamas bavariškuoju arba austriškuoju akmenslydžiu. Šis pavadinimas nėra tikslus, nes aištokas ir akmenslydis turi skirtumų.
Pasaulyje prigijo vokiškas žaidimo pavadinimas Eisstockschießen. Eisstock – tai akmuo, naudojamas žaidime. Beje, šis akmuo ganėtinai lengvas – jo svoris svyruoja nuo 4,5 iki 6 kg, tuo tarpu akmenslydyje po aikštę ridinėjami 20 kg sveriantys akmenys. Dar vienas skirtumas tarp akmenslydžio ir aištoko – pastarajame žaidėjai netrina ledo specialiomis šluotelėmis, kad pagerintų akmens slydimą.
Nors aištoko istorija skaičiuoja jau penktą šimtmetį, nėra žinoma, kaip jis evoliucionavo iki XVI a. Pirmą kartą viduramžių kronikose aištokas minimas 1192 metais. Austrijos hercogas Leopoldas V pramogavo žaisdamas austriškąjį akmenslydį ant užšalusios Donau upės, kai pasiuntiniai atvyko jam pranešti apie paimtą į nelaisvę karalių Ričardą I Liūtaširdį. Aištokas buvo labai populiarus vėlyvojo Renesanso epochoje, ką puikiai iliustruoja P.Bruegelio ir kitų to meto kūrėjų darbai.
XIX a. šį sportą labiausiai pamėgo Austrijos, Vokietijos ir Trentino-Pietų Tirolio gyventojai, o 1936 m. aištokas pirmą kartą įtrauktas į Garniš Partenkircheno olimpinių žaidynių programą kaip demonstracinė sporto šaka.
Antrą ir paskutinį kartą aištokas pasirodė 1964 m. Insbruko olimpiadoje, keletą kartų rengti Europos ir pasaulio čempionatai, įvairiose pasaulio šalyse įkurtos aištoko federacijos.
Lietuvos aištoko čempionatas pirmą kartą surengtas 2011 m. Trakuose ant Galvės ežero ledo, o po ketverių metų Druskininkuose vyko tarptautinės aištoko varžybos.
Aištokas – labai universalus sportas. Jo istorija prasidėjo kaip žiemiškos pramogos, bet šiuolaikinė įranga leidžia aištoką žaisti visus metus. Pagrindinis žaidimo įrankis – kūgio formos akmuo su 30 cm aukščio rankena. Šiuolaikinių aištoko „akmenų“ korpusas gaminamas iš kieto plastiko sustiprinto nerūdijančio plieno ir presuotos faneros detalėmis. Akmens pagrindas gali būti guminis, plastikinis arba medinis – priklauso nuo to, ant kokio paviršiaus norima žaisti. Senovėje po ledą ridinėtas medinis „akmuo“.
Bavariškojo akmenslydžio komandą sudaro keturi pagrindiniai ir vienas atsarginis žaidėjas. Varžybose leidžiama dalyvauti komandoms po tris žaidėjus. Kiekvienas iš jų turi stumti savo akmenį.
Yra dvi pagrindinės žaidimo modifikacijos: nustumti akmenį kuo toliau arba kuo taikliau. Dažniausiai žaidžiamas antrasis aištoko variantas. Komandos rungiasi 28 metrų ilgio ir 3 metrų pločio aikštėje, kurios viduryje apibrėžiama 6 m ilgio zona, vadinama „namu“. „Namo“ centre padedamas Runddaube – guminis ritulys. Daugiau taškų skiriama komandai, kuri sugeba nustumti akmenį prie ritulio arčiau negu priešininkai. Jei žaidimo metu ritulys nuslysta į kitą aikštės vietą, su juo perkeliamas ir centras.
Baigiantis kėliniui (o jų būna šeši) kiekvienas žaidėjas gauna teisę smūgiuoti paskutinį kartą. Jei to nepavyksta padaryti per minutę, nelaimimas taškas ir akmenį stumia kitas žaidėjas.
Pagrindinė aištoko komandos užduotis – kuo taikliau nustumti savo akmenį, pasibaigus kėliniui taškus pelno ta komanda, kurios akmuo atsidūrė arčiausiai „name“ esančio ritulio. Už pirmą tiksliausią smūgį komanda pelno tris taškus, už kitus, taiklesnius nei varžovų – du taškus.
Įdomu tai, kad aištoke galima pelnyti neigiamą taškų skaičių. Jei akmuo nuslysta už centro ribų, komanda praranda tris taškus. Už antrą, trečią ir ketvirtą akmenis užribyje atimami du taškai.
Laimi komanda, kuri pasibaigus šešiems kėliniams turi daugiausia taškų. Jei viena iš komandų baigė žaidimą su neigiamu taškų skaičiumi, jis atitenka kitai komandai, bet su pliuso ženklu.
Nepaisant to, kad aištokas kaip demonstracinė sporto šaka buvo olimpinėse žaidynėse tik du kartus, Tarptautinė aištoko federacija deda daug pastangų, kad šis sportas populiarėtų daugelyje pasaulio šalių. Aistringi aištoko gerbėjai nepraranda vilčių, kad vieną kartą jie vėl pasirodys olimpinėse žaidynėse ir sugebės deramai atstovauti savo šaliai.
