Nepaisant ilgo imperijos gyvavimo laikotarpio ir sporto svarbos jos piliečiams, yra išlikę labai mažai rašytinių šaltinių, kuriuose minimi sporto istorijos faktai.
Didžioji Bizantijos paveldo dalis buvo sunaikinta per ikonoklastų konfliktus, popiežiaus Inocento III pasiųsti riteriai nusiaubė Konstantinopolį ketvirtojo Kryžiaus žygio metu, o tašką padėjo Osmanų imperija, 1453 m. užkariavusi miestą. Ištisi šiuolaikinio Stambulo rajonai pastatyti ant neįkainojamų archeologinių lobių, kurie galėtų šių laikų istorikams suteikti daug informacijos apie socialinį ir kultūrinį Bizantijos piliečių gyvenimą, taip pat ir apie sportą bei aktyvų laisvalaikį.
Populiariausia sporto šaka Bizantijoje buvo vežimų lenktynės. Ankstyvaisiais imperijos metais praktikuota graikiška lenktynių atmaina, kai nugalėtojo apdovanojimą gaudavo vežimo savininkas, o ne važnyčiotojas. V a. šis sportas suklestėjo ir tapo populiarus visuose visuomenės sluoksniuose, lenktynės netgi buvo įtrauktos į imperatoriškąjį ceremonialą.
Palaipsniui graikiškąjį vežimų lenktynių variantą pakeitė romėniškasis, t.y. pakito varžybų rengimo tvarka. Kiekviename etape dalyvavo keturios kvadrigos (lot. quadriga – dviratis vežimas kinkytas keturiais arkliais). Važnyčiotojai ir kvadrigos su arkliais hipodrome išsiskyrė raudonos, baltos, mėlynos arba žalios spalvos atributika.
Šios spalvos, lyg šiuolaikinių komandų skiriamieji ženklai, padalijo tribūnose esančius žiūrovus į sirgalių grupes. Raudonieji ir baltieji lenktynininkai buvo žemesnės lygos žaidėjai, nes žirgus jiems tiekė mėlynieji ir žalieji, kurie turėjo leidimą rinktis ristūnus iš imperatoriškųjų arklidžių. Nepaisant to, visos spalvos turėjo gerbėjų, kurie būriavosi hipodrome ir audringai palaikė savo favoritus.
Lyg šiuolaikiniame loto, lenktynininkai išsitraukdavo kamuoliukus su skaičiais iš besisukančios urnos. Tada jie pažymėdavo starto vietą ir pradėdavo lenktynes. Distanciją sudarė septyni hipodromo ratai. Kiekvieną lenktynių dieną tribūnos būdavo sausakimšos, pasibaigus sporto šventei gatves užplūsdavo minios „žaliųjų“, „raudonųjų“, „mėlynųjų“ ir „baltųjų“ sirgalių, kurie švęsdavo savo numylėtinių pergalę arba liedavo ašaras dėl pralaimėjimo. Neretai tarp skirtingų grupuočių kildavo muštynės.
VI a. Konstantinopolyje paprastai per dieną vykdavo 25 vežimų lenktynių etapai. Beje, bizantiškosios lenktynės turėjo vieną savitumą – rytinio važiavimo nugalėtojas galėjo susitikti su pralaimėjusiuoju lenktynininku vakare, taip suteikdamas galimybę atsirevanšuoti. Negana to, reikėjo apsikeisti vežimais ir arkliais. Dukart nugalėjęs galėjo pagrįstai teigti, kad jo pergalę lėmė patirtis ir sugebėjimai, o ne sėkmė.
Visi lenktynininkai, kaip ir Graikijoje, skirstyti į tris amžiaus grupes: berniukai iki septyniolikos metų, jaunuoliai nuo septyniolikos iki dvidešimties ir vyrai virš dvidešimties metų.
Tiek aukštuomenei, tiek ir paprastiems Bizantijos piliečiams vežimų lenktynės buvo viena iš svarbiausių pramogų kasdieniame gyvenime. Varžybų dienomis intensyviai vyko lažybos, žmonės puotavo ir triukšmavo – kaip ir visų švenčių metu.
Lenktynių atidarymo ceremoniją pradėdavo Bizantijos imperatorius. Jis peržegnodavo susirinkusią minią, žmonės sveikino jį kaip Dievo vietininką, o lenktynininkai dainavo himnus. Varžybų laimėtojai gausiai aukodavo artimiausiai bažnyčiai.
Nors vežimų lenktynės buvo populiariausias sportas Rytų imperijoje, galutinis jo dominavimas prasidėjo tik nuo VI a. Iki to laiko žiūrovų dėmesį kaustė romėniškosios pramogos – gladiatorių kovos, „venationes“ arba žvėrių pjudymas arenoje ir laukinių gyvūnų pasirodymai.
Ne visos sporto šakos atkeliavo į Bizantiją iš Graikijos ar Romos. Komandinis raitelių žaidimas polas, kilęs iš Sasanidų imperijos užkariavo aukštuomenės simpatijas. Šio sporto pradininku Bizantijoje laikomas imperatorius Teodosijus II, kuris valdė 408-450 m. Tais laikais polas vadintas tyzkanion, o aikštė, kurioje žaidžiama – tyzkanisterion. IX a. imperatorius Bazilijus I, būdamas aistringas polo žaidėjas, įsirengė didžiulę žaidimo aikštę imperatoriškųjų rūmų viduje.
Rytų Romos imperijoje polą žaidė tik aukštuomenė, kai kurie šios sporto šakos elementai, kaip ir vežimų lenktynės, įtraukti į imperatoriaus ceremonialą.
Be abejo, tai nebuvo tas polas, kurį šiais laikais mielai žaidžia Europos aristokratai ir turtuoliai. Pagal išlikusį detaliausią aprašymą šis žaidimas gali būti tapatinamas su lakrosu raitomis. Taip pat rašoma, kad XII ir XIII amžiuose atžygiavę kryžiuočiai labai domėjosi polu. Jie pademonstravo šį žaidimą grįžę į Prancūziją. Neretai polą žaisdavo be arklių, ilgainiui Prancūzijoje atsirado šiuolaikinio lakroso protėvis – žaidimas su lazda ir kamuoliu „la soule“.
Su Kryžiaus žygiais į Bizantiją atkeliavo ir riterių turnyrai. Nuo XII a. vidurio dvikovos vykdavo Konstantinopolio hipodrome, o po 1204 m. Lotynų imperijos susikūrimo turnyrai pradėti rengti Graikijoje ir kitose provincijose.
Visos aprašytos sporto šakos buvo mėgiamos aristokratų arba paprastų miestiečių, o kaipgi fizinę būklę gerino kaimo gyventojai? Mugių ar bažnytinių švenčių metu kaimiečiai galėjo pasportuoti bėgdami, šaudydami iš lanko, imdamiesi ar fechtuodamiesi lazdomis. Nors bažnyčios vadovybė nepritarė tokios rūšies pramogoms, valdžia jas rėmė.
Dera pažymėti, kad sportas Bizantijoje nebuvo kažkuo išskirtinis. Ši imperija nedavė pasauliui naujų sporto šakų, bet puikiai pasinaudojo graikų ir romėnų paveldu. Visgi šis sporto istorijos puslapis yra įdomus, nes puikiai iliustruoja socialinių ir politinių tikslų siekimą per fizinį aktyvumą.
