– Prieš kiekvienas golbolo rungtynes visa komanda sudedate rankas ir sušunkate „Liūtai, Lietuva“. Ką tai reiškia?
– Šis šūkis stiprina mūsų bendrystę, pasitikėjimą, jaučiame kiekvieną komandos draugą, esame bendrai susitelkę. Šiuo šūkiu patvirtiname, kad visi žinome bendrą tikslą, žaidžiame už Lietuvą.
– Jau esi paralimpinis čempionas, pasiekei aukščiausią pergalę. Kas tave motyvuoja toliau sportuoti, kovoti Tokijo paralimpinėse žaidynėse?
– O kodėl gi nedalyvauti antrą kartą? Mūsų komandos senbuvis Genrikas Pavliukianecas paralimpinį auksą iškovojo dalyvaudamas penktose paralimpinėse žaidynėse. Aš – pirmose. Tad galvoju – gal bent jau dvejose reiktų dalyvauti? Kai iškovojau paralimpinį auksą, man buvo 24 metai. Juk galiu dar patobulėti ir daugiau pasiekti. Dar turiu jėgų ir noro, motyvacijos skirti savo gyvenimą šiam žaidimui.
Mane motyvuoja noras laimėti ir atsakomybė prieš komandą. Jeigu žaidžiu aikštelėje, vadinasi, treneris ir kiti žaidėjai pasitiki manimi ir tikisi, kad padarysiu savo darbą – pelnysiu įvarčių, gerai apsiginsiu, todėl jaučiu atsakomybę. Kai kiti manimi pasitiki, ir pats savimi pradedu labiau pasitikėti. Jaučiuosi reikalingas. Stengiuosi nenuvilti komandos draugų, žiūrovų, palaikančiųjų sirgalių.
– Sako, kad žmogus labiau stengiasi dėl kitų, nei dėl savęs?
– Kaip gali komandinėje sporto šakoje stengtis dėl savęs? Galima turėti tikslą primušti įvarčių, bet svarbu, kad tai turėtų naudos komandai. Pamenu, prieš 10 metų labai stengdavausi primušti daug įvarčių. Bet jeigu komanda vis tiek pralaimės, kas iš to? Dabar mąstau kitaip: verčiau aš pelnysiu mažiau įvarčių, bet geriau apsiginsiu ir komanda laimės.
– Kokių minčių tau sukelia paralimpinių žaidynių aplinka?
– Čia sutinki daug žmonių, kokių Lietuvoje nesutiksi – su įvairiomis traumomis. Net ir pats būdamas neįgalus ir tvarkydamasis buityje pamatau, kad kitiems gyvenimas dar mažiau atseikėjo įvairių dalykų. Tada suprantu, kad gal visai neblogai yra tik nieko nematyti. Kituose sportininkuose su negalia randu įkvėpimą, jeigu jis rankų ir kojų neturi arba su kojomis išmoksta ir valgyti.
Jeigu užeina sunkumas, pagalvoju, kad kitiems dar prasčiau gyvenime nusisekė ir vis tiek jie nesiskundžia. Paralimpinėse žaidynėse tokių pavyzdžių – tūkstančiai, čia visi susirenka motyvuoti, siekia savo tikslų, nors ir turi įvairias negalias. Būnant paralimpinėse žaidynėse nebelieka kuo ir skųstis. Čia būdamas dar labiau sustiprėju. Suprantu, kad atletai ne skųstis atvažiavo į paralimpines, ne per tai ir pakliuvo į jas.
Dar paralimpinėse žaidynėse galime žaisti arenose, kokiose niekur kitur nesame žaidę. Tai daro didelį įspūdį. Kai mes pripratę žaisti su 5 žiūrovais, o paralimpinėse jų – 5 tūkstančiai. Daug plojimų, ovacijų. Jeigu visi tie 5 tūkstančiai palaiko brazilus ar šiose paralimpinėse – japonus (nors Tokijuje įleidžiama mažiau žiūrovų), tai apima dar didesnis azartas ir geras jausmas, kad galiu padaryti nelaimingais 5000 žmonių.
– Ką jauti, kai po tavo komandos pergalės arenoje skamba Lietuvos himnas?
– Geras jausmas. Viename Europos čempionate organizatoriai buvo pradėję prieš kiekvienas rungtynes groti himną, tai pagalvojau, kad nusivalkios. Himnas labai jaudina, kai esi nusipelnęs, turi medalius ir gali garsinti Lietuvą.
Manęs dažnai klausia, ar žaisdamas galvoju apie Lietuvą. Turbūt nė vienas sportininkas rungtynių metu negalvoja apie Lietuvą, o būna čia ir dabar, konkrečiose situacijose, kurias reikia išspręsti. O po rungtynių jau galiu galvoti plačiau. Jeigu rungtynių metu galvotume apie Lietuvą, nelaimėtume.
– Būti čia ir dabar – svarbiausia?
– Taip. Jeigu puolant arba ginantis mintys klajoja kitur, kokybė iškart krenta. Jeigu ilgesnį laiką negaliu susikoncentruoti, jau geriau sėsti ant atsarginių žaidėjų suoliuko. Kitaip praleisiu įvarčius.
Man padeda tai, kad grodavau fortepijonu. Ten taip pat: jeigu galvosi ne apie grojamą muziką, nebūsi kartu su grojamu kūriniu, instrumentu, irgi nieko neišeis. Koncertinė patirtis man daug davė ir aikštelėje: susikaupimo, ramybės, dėmesio sutelkimo.
Būna, kad žaidžiu ir tik atsisėdęs ant atsarginių žaidėjų suolelio suvokiu, kad salėje didelis triukšmas: ventiliatoriai ūžia, žiūrovai šnara, šnibždasi, o kai žaidžiau aikštelėje – viso to negirdėjau, nes buvau susikoncentravęs į tai, ko reikia žaidimui: kamuolys, priešininkai, komandos draugai, treneris, teisėjo švilpukai.
– Kas dar stiprina tavo pasitikėjimą savimi?
– Labiausiai pasitikėjimą savimi stiprina pergalės. Tų pergalių būna ir treniruočių metu. Išsikeliu mini uždavinius ir jeigu pavyksta juos įgyvendinti, tai dar taškas prisideda prie pasitikėjimo savimi.
Kai einu į rungtynes, nesvarbu, koks būtų rezultatas, bet svarbu žinoti, kad padariau viską, ką galėjau.
– Kas pakelia tavo energijos lygį prieš rungtynes?
– Į apšilimą atsinešame kolonėlę – prieš varžybas „užveda“ trankesnė muzika, ypač tinka rokas su daugiau agresijos, kad pažadintų sportinį pyktį.
Sportinis pyktis – tai žaidimo alkis, noras laimėti. Jis duoda greičio, daugiau jėgų, išbudina – daug stipriau startuoju. Jeigu išeisi į aikštelę užsimiegojęs, tai nieko nebus.
– Tau patinka kovoti su stipresniu priešininku?
– Stiprus priešininkas yra gerai – jis priverčia labiau pasistengti ir greičiau parodo mūsų klaidas. Jeigu nugali silpną varžovą, tai tiek ir to džiaugsmo, jau eidamas į rungtynes žinojai, kad sunku nebus. O kai stiprų varžovą nugali, iškart daugiau pasitikėjimo savimi.
Svarbu susirinkti informaciją apie priešininką: jo klaidas, silpnąsias ir stipriąsias puses, ko reikės pasisaugoti. Egzistuoja ir komandos charakteris. Pavyzdžiui, pietiečiai: svarbu pradėti prieš juos pirmauti 2–3 taškais ir šie dažniausiai pradeda karščiuotis, pasipila klaidos. Nugalėtojo charakteris yra nepasiduoti, kol nepralaimėjai.
– Kuo vadovaujiesi eidamas į aikštelę?
– Ir pralaimėjimas, ir laimėjimas ateina su finaliniu švilpuku. Koks bebūtų rezultatas, svarbu savo darbą atlikti kuo geriau.
Golbole dažniausiai reikia tiesiog kantrybės, stabilumo, nuoseklumo. Kartais geriau ne pačiam ardytis stiprinant puolimą, o tiesiog laukti varžovų klaidų. Aišku, ir nuo situacijos priklauso: jeigu keliais įvarčiais atsilieki, tai stabilumas reikštų stabilų pralaimėjimą. Bet jeigu neprasileidi daug kamuolių, ir dar vieną kitą įmuši, tas ir pasiteisina.
– Esi kairiarankis golbolo žaidėjas – kokį išskirtinumą tau tai suteikia?
– Jeigu metimas tiesus, tai jokio skirtumo, bet jeigu pavyksta užsukti, tai metus kaire ranka kamuolys sukasi į kitą pusę. Tai gali apgauti besiginančius varžovus.
– Sporto psichologai teigia, kad svarbiausia sportininkams yra plastiškumas, greitas atsistatymas po nesėkmės. Kaip tu atsitiesi?
– Patirtos nesėkmės neužmirši nieko neveikdamas. Reikia vėl atlikti teisingų veiksmų, treniruotis, tada ateina naujos mažos pergalės ir tas nesėkmės šešėlis nutolsta.
Pakilti iš duobės labai padeda tos varžybos, kai žaidžiame be pakeitimų, kai komandoje būna tik trys žaidėjai. Tada žinau, kad niekas manęs nepakeis: turiu kapstytis ir išsikapstau, nes prisiimu visą atsakomybę. Gerai, kai neturi už ko pasislėpti – pati situacija priverčia patobulėti, ieškoti išeičių. Sprendimai ateina tik per veiksmus.
– Su kokiais kasdieniais iššūkiais susiduri, kaip juos įveiki?
– Būna, gatvėje pasiklystu. Situacija nemaloni, ypač jeigu skubu. Greitai sugalvoju planą, kaip man išsikapstyti iš to pasiklydimo, ramiai į viską pažiūrėti, nedaryti neracionalių žingsnių, nešvaistyti laiko kitiems dalykams ir nedaryti papildomų klaidų, o apgalvoti planą ir rasti išeitį – tai ir sporte, ir gyvenime galima pritaikyti.
– Kas skiria pirmos vietos laimėtoją nuo antros?
– Paskutinė pergalė. Nėra vieno kriterijaus. Jeigu laimėjo vienu tašku, tai gali būti ir sėkmė. Jeigu daug – gal pagrindinio žaidėjo trauma nusmukdė visą komandą arba pasiruošimas gal nebuvo toks geras. Jeigu komandos yra vienodo pajėgumo, tada sužaidžia psichologija, noras laimėti, alkanumas ir dar sėkmės kažkiek.
– Kiek procentų duodi darbui ir sėkmei?
– Talentą reikia treniruotėse išnaudoti, tada gali ir rezultatą pasiekti. Geriau visada eiti į aikštelę su mintimi, kad viską nulemia darbas, o sėkmė – jeigu bus tai gerai, jeigu ne – tai įdėjus daug darbo bent jau nesėkmės elementas bus mažesnis. Jeigu nesitreniruoji, ir nebus tos sėkmės. Sėkmė stipriųjų pusėje.
– Aikštelėje atrodo, kad priešininkai stengiasi tave paveikti, o nuo tavęs kaip nuo žąsies vanduo nubėga...
– Jeigu varžovai pradeda man kažką nemalonaus daryti, taigi visada galiu jiems įmušti įvartį: ir pačiam gerai, ir jie nusiramina. Geriausiai ūpą kelia pelnytas įvartis.
Svarbu stebėti savyje kylantį pyktį – ar jis duoda naudos, ar žalos. Kartais teisėjo sprendimas gali lemti pergalę arba baudinį – riba tarp sėkmės ir nesėkmės tokia nedidelė. Aš tiesiog priimtu tai kaip faktą. Dažniausiai teisėjai nekeičia savo nuomonės, todėl net jeigu jų sprendimas ir atrodo klaidingas, nesiginčiju. Jeigu norisi ginčytis, šūkauti – tegul tai daro treneriai ar asistentai. Nes pačiam reikia žaisti toliau, ir jeigu pyksiu dėl to, kas buvo prieš minutę – tai man nepadės.
– Kaip ugdai savo valią?
– Valios tikrai reikia. Būna tokių vieno kėlinio komandų, kurioms ne tik fizinio pasirengimo pritrūksta, bet ir valios kovoti iki galo. Valios reikia ir varžybose, ir treniruotėse – treniruotėse dar labiau.
Būna, darau atsispaudimus, atrodo, kad jau nebegaliu, bet tie dar du papildomi atsispaudimai ir ugdo valią. Nepasiduodu lengvai, kai raumenys siunčia signalą „nebegalime“. Bėgimas puikiai ugdo valią ir ištvermę. Kai atrodo, kad jau nebegaliu, bet dar išbėgu kelias minutes. Valią ugdo darbas, kai kažką padarau po tos ribos, kai jau atrodo, kad nebegaliu. Ištvermė ir valia sporte yra kaip sinonimai.
– Kaip planuoji savo progresą?
– Tobulėti man padeda treniruočių rutina. Jeigu darai tik tai, kas tau patogu, – netobulėji. Todėl treniruotėse siekiu vis pagerinti po mažą žaidybinį elementą. Į treniruotes einu kaip į darbą. Net nekeliu klausimo – noriu ar nenoriu šiandien eiti į treniruotę. Kas iš to? Tingėsiu ar netingėsiu, juk vis tiek eisiu. O kai varžybose pamatau, kad nepataikau mesdamas iš kažkokio taško, tai treniruotės ne taip jau ir nuobodžiai atrodo. Įsitikinu, kad vis tik reikėjo daugiau padirbėti. Komandiniame sporte yra sunkiau tingėti – jaučiu įsipareigojimą kitiems komandos nariams.
Kai ateina mintis pasimuliuoti, svarbu prisiminti savo tikslą: jeigu tau simuliavimas duos naudos – tada viskas gerai.
– Kas tau labiausiai įsiminė iš savo trenerių?
– Pirmasis treneris Vygantas Mockūnas sakydavo, kad dažnai žmonės padaro klaidą, nebenori daugiau tokios klaidos padaryti ir todėl išvis to veiksmo nebedaro. Tačiau neišmoksi gerai kažko atlikti, jeigu nebandai iš naujo, nors prieš tai ir suklydai.
Dabartinis treneris Valdas Gecevičius daug dėmesio skiria pokalbiams, komandos sutelkimui, nuotaikos pakėlimui, problemų išsakymui. Jis kartoja, kad jeigu nebūsime užsivedę, nenorėsime pasiekti pergalės, tai galime treniruotis kiek norime, bet rezultato nepasieksime.
Yra daug stiprių komandų, todėl nusiteikimas ir psichologinė būsena turi didesnę vertę negu fizinis pasirengimas. Kai mes ir priešininkai žaidžiame apylygiai, pergalė atitenka psichologiškai stipresnei komandai.
– Įdomu, ar semiesi įkvėpimo iš knygų herojų?
– Dažnai skaitydamas knygą pagalvoju – čia kietas herojus, nes turi tam tikrų savybių: užsispyręs, siekia tikslų, aukojasi, nepaiso kliūčių, turi valios, yra nuoširdus, pozityvus ir viduje ramus. Ir pačiam rūpi išsiugdyti tokias savybes. Skaitau daug ir įvairias knygas – grožines, mokslines, istorines, fantastines, detektyvus. Dabar skaitau Jacko Londono „Protėvių šauksmas“.
– Dėkui už pokalbį!
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
