– Rokai, kaip tavo gyvenime atsirado dziudo imtynės?
– Istorija yra ganėtinai įdomi. Realiai, dziudo imtynės nebuvo pirmoji sporto šaka, atsiradusi mano gyvenime. Iš pradžių lankiau plaukimo pamokas, bet galiausiai buvo pradėti buvusių Alytaus sporto rūmų (red. pastaba Alytaus sporto ir rekreacijos centras) baseino atnaujinimo darbai. Jei gerai pamenu, tai keliems metams netgi.
Mano tėtis visada norėjo, kad būčiau imtynininku, dvikovų sportininku, todėl ganėtinai ilgą laiką užsiėmiau karatė kovos menais, tačiau nebuvome patenkinti, nes nebuvo organizuojama daug šių kovos menu varžybų. Tai labai norėjosi kažkur labiau atsiskleisti, pasirodyti.
Pusseserė tuo metu sportavo dziudo kovos menus, ir aš stebėdavau, kad būtent ji dažnai važiuoja į varžybas, todėl labai norėjau būti tokiu kaip ji. Kai buvau ketvirtoje klasėje, nuėjom į pirmą treniruotę. Manau, kad tą akimirką ir supratau, jog čia pasiliksiu ilgam.
Sakyčiau, jog pirmoji treniruotė nebuvo pernelyg ypatinga – viskas buvo taikoma „žaidimo forma“, kad įtraukti ir sudominti vaiką. (Šypsosi.)
– Sportininkai dažnai turi trenerių sukurtą dienos režimą, kurio privalo laikytis. Kaip pavyksta vadovautis dienotvarke?
– Kol gyvenau Lietuvoje, tai su režimo laikymusi buvo ganėtinai sunku: vis galvodavau, iš kur gauti pinigų, kaip atsiskaityti akademinius darbus universitete, kaip trenerio sukurto plano laikytis ir visa tai suderinti. Labai daug įvairių apmąstymų,
Štai išvažiavus gyventi į Japoniją viskas apsiverčia aukštyn kojom, turi dienotvarkę, kurio privalai laikytis kasdien: anksti ryte yra bėgimas, skirtas gerinti ištvermę (apie 8 kilometrai), šiek tiek vėliau paskaitos, tada dziudo treniruotė, trunkanti apie tris valandas.
Viskas labai gerai sudėliota – turi laiko tiek pavalgyti, tiek treniruotėms bei studijoms. Tokiame režime ir sukiesi, laisvalaikio nėra daug. Dabar Japonijoje gyvenau keturis mėnesius, todėl visą šį laiką kiekvieną rytą turėjau laikytis nustatytos dienotvarkės.
– Tikriausiai ne kartą buvo minčių viską mesti ir imtis kitos sportines veiklos. Kaip tvarkydavaisi su šiomis mintimis, kad galiausiai visgi išlikai dziudo srityje?
– Tokių situacijų būdavo ir gana nemažai. Bet toks mano charakteris – pasėdžiu vienas, pabūnu su savimi, nusiraminu ir atgal grįžtu.
Nemanau, kad čia vien tik studijų Japonijoje nuopelnas, kad toks esu, gal nuo mažens taip darydavau, todėl ir nesustodavau judėti tolyn. Vieni žmonės priima greitai sprendimus, pernelyg negalvodami, neretai parodo pyktį, o aš ilgiau pagalvoju, stengiuosi surasti tokias mintis sukėlusią priežastį, galiausiai sprendimo būdą.
– Kokia tavo išvykimo į Japoniją istorija? Ar tai studijų mainai, ar dėl sporto pasiekimų gavai galimybę tobulėti kitoje šalyje?
– Esu dėkingas savo draugės mamai, kad ji surado šią programą, kur kviečiami norintys sportuoti ir studijuoti dziudo Japonijoje. Aišku, nemažai reikalavimų, bet kartu su drauge pabandėm užpildyti paraišką, tikėdamiesi, kad paprasčiausiai pabandysime sudalyvauti atrankoje.
Mes kartu studijuojame sporto universitete (aut. pastaba Lietuvos sporto universitete), tai galiausiai sužinoję apie patvirtintą galimybę išvykti mes sustabdėm studijas, ir šiuos metus praleidome tobulėdami Japonijoje.
– Paminėjai, jog Japonijoje ne tik treniruojiesi dziudo srityje, bet ir mokaisi. Ką studijuoji ten?
– Aš išvykau mokytis į Japoniją metams laiko į „International Budo University“. Studijuoju dziudo studijų programoje. Taigi, ne tik sportuojame, bet ir mokomės dziudo kultūros bei japonų kalbos.
Įdomiausia, kad jie nelabai kalba angliškai, tad mano japonų kalbos pradžiamokslis ir buvo japonų kalba. Manau, kad dabar patobulėjau ir galėčiau susikalbėti, paklausti paprasčiausių dalykų. (Juokiasi.)
Mano tėtis visada norėjo, kad būčiau imtynininku, dvikovų sportininku, todėl ganėtinai ilgą laiką užsiėmiau karatė kovos menais, tačiau nebuvome patenkinti, nes nebuvo organizuojama daug šių kovos menu varžybų.
Japonijoje aš gyvenu Katsuros miestelyje, jis Japonijos mastu yra labai mažas. Šiame miestelyje gyvena apie dvidešimt tūkstančių gyventojų. Su dviračiu nuo mano bendrabučio gali per penkias minutes nuvažiuoti iki vandenyno.
– Ar gyvenimo sąlygos bendrabutyje labai skiriasi nuo tų, kurias turėjai Lietuvoje, studijuodamas Kaune?
– Tai išvis nesulyginami dalykai: gavau televizorių, šaldytuvus, atskirą vonios kambarį, net kambarys daug didesnis, nei Kaune. Nerealios sąlygos, net kalbant apie gyvenimo sąlygas bendrabučiuose.
Yra bendra virtuvė, bet atmosfera visai kitokia. Bet irgi – jei mes gautume tokį bendrabutį, tai kaip jis atrodytų po metų? Mes dažnai galvojame, kad jei daiktas yra svetimas, tai jo nereikia saugoti. Jei čia ir truputį įbrėšiu, nieko neatsitiks. Savo daiktus saugome labiau, nei kitų.
Ne tik japonai tausoja svetimą turtą, su manimi kartu mokosi ir olandai, turkų, rusų, netgi madagaskarietė kartu su mumis gyvena. Tai ir tausojame, nes žinome, jei universitetas nupirko, tai turėsime tuos pačius daiktus naudoti visus metus.
– Per visus šiuos metus pavyko pelnyti didelius titulus ir apdovanojimus, pasiekti aukštą kvalifikaciją. Kuri pergalė tau buvo didžiausia?
– Neišskirčiau nė vienos – kiekviena pergalė man asmeniškai labai svarbi. Aš į kiekvieną pergalę žiūriu kaip į dar didesnę motyvaciją kovai su savimi, siekiant dar geresnio rezultato.
Bet jei rimtai reikėtų išrinkti – Europos kadetų čempionatas prieš keturis metus, kai pelniau antrą vietą. Tai buvo vienas rimčiausių pasiekimų mano karjeroje.
– Tikiesi save pamatyti olimpiadoje atstovaujantį Lietuvą?
– Realiai, toks ir buvo tikslas prieš išvykstant – atitinkamai pasiruošti olimpiadai. Tai bene viena rimčiausių priežasčių, kodėl išvažiavau vieneriems metams studijuoti į Japoniją, ir spėju, kad pasiliksiu ten dar truputį ilgiau. (Šypsosi.)
– Pastaruosius metus praleidai Japonijoje, treniruodamasis su tos šalies dziudo imtynių treneriais, bendraudamas su kitais atletais iš įvairių pasaulio šalių. Kaip skiriasi lietuvių ir japonų požiūris į šią sporto šaką?
– Japonijoje dziudo imtynės yra labiau vertinamos dėl dvasinių ryšio tarp kovotojų: tu nuolat esi mokomas priimti pralaimėjimą, išlaikyti pagarbą savo priešininkui. Japonijos sportininkai daug labiau atsižvelgia į Budos mokymą, šis kovos menas moko turėti tvirtą psichologinį pagrindą.
Kaip yra įprastai – treneriui yra rodoma didžiausia pagarba, jo mokiniai visada ją atiduoda nusilenkdami. Tas pats ir po kovos – pagarbiai vertinama priešininko pergalė. Lietuvoje dažnai galima pastebėti, kad kovotojai nemoka pralaimėti – puola į agresiją, pravirksta. Japonų atletai moka neparodyti neigiamų emocijų.
Japonijoje gyvenu Katsuros miestelyje, jis Japonijos mastu yra labai mažas. Šiame miestelyje gyvena apie dvidešimt tūkstančių gyventojų.
– Teko bendrauti ne tik su japonų sportininkais, bet ir vietiniais gyventojais. Ar turi jie panašumų su lietuviais?
– Pasakysiu paprastai – japonai daug malonesni. Teko būti tiek Taivane, tiek Japonijoje, azijiečiai su manimi buvo labai draugiški. Pavyzdžiui, ateini į paprasčiausią parduotuvę, tave pasitinka japonas, tau nusilenkia ir visada pasako „sveiki atvykę“. Lietuvoje parduotuvėse dažnai nei paprasčiausio pasisveikinimo neišgirstu.
Neseniai apsipirkinėjau prekybos centre ir pasisveikinau su kasininke – viskas, ko iš jos sulaukiau, tai kreivas žvilgsnis ir jokio atsako. Buvo labai keista. (Juokiasi.)
– Savo karjerą pradėjai Alytuje, dabar grįžai iš Japonijos, šalies, kurioje gimė dziudo sporto šaka. Kokias emocijas tau vis dar kelia gimtasis miestas; treneriai, su kuriais dirbai; treniruotės, kuriose praleisdavai, spėju, didelę dalį laiko?
– Šita treniruočių salė man visada liks namais, čia įgijau visus įgūdžius, kartu su treneriu liejome prakaitą. Kai buvau mažas, tai treniruotės vykdavo sporto rūmuose (aut. pastaba Alytaus arena – ASRC), vėliau tik persikėlė į sporto mokyklą. Bet čia irgi jaučiuosi kaip namie: atmosfera tokia pati kaip ir anksčiau, treneris savas, net draugai tie patys išliko.
Kaip tik šiandien buvau treniruotėje, tai kartu ir sesę pakviečiau pasportuoti. Labai gera sugrįžti. (Šypsosi.)
Mano treneris Alytuje labai mėgsta japonus, tai naudoja jų techniką. Netgi šiandien manęs prašė pravesti kuo „japoniškesnę“ treniruotę. Tai aš rodžiau visam klubui, kaip daryti apšilimą, papasakojau daugiau teorinių dalykų apie ten vykstančias kovas.
Mūsiškiai dabar akis išplėtę klausosi ir noriai mokosi. Juolab kad dalinuosi patirtimi iš Japonijos, tai jauniems atletams tai tarsi šventa šalis. Prašo parodyti kokį nors techninį judesį, kovos elementą.
– Galvoji pasilikti gyventi Japonijoje?
– Na, iš tiesų pastaruoju metu pradėjau galvoti apie galimybes pasilikti ilgesniam laikui. Aišku, būtų įdomu pasirinkti naujas studijas ir pasilikti dar ketveriems metams.
Žinoma, labai norėčiau pabaigti ir studijas Lietuvoje, nes esu baigęs 2,5 kurso, tai ne tiek daug ir liko. Po šių metų bus matyti, kaip darysiu toliau.
– Kokius pagrindinius skirtumus įžvelgtum, lyginant Lietuvos ir Japonijos sporto bazę?
– Viską mes turime, tačiau situacija tampa komplikuota, kai pradedame kalbėti apie finansavimą. Aš matau kiekvieną kartą, kai treneris būna užsivertęs popieriais, susirūpinęs treniruočių metu, bendrauja su rėmėjais, partneriais, kad pasisektų suorganizuoti kokybiškas varžybas. Yra priverstas galvoti ne apie treniruočių kokybę, techniką, kaip geriau pasiruošti artėjančioms kovoms, bet rūpintis visais finansiniais klausimais. Mūsų Lietuvos treneriai yra tikrai aukšto lygio, tačiau papildomi darbai trikdo ne tik jų, bet ir mūsų darbą.
Dar viena problema, sakyčiau, netgi tokio pat dydžio – esu ganėtinai aukšto lygio sportininkas ir man Alytuje nėra galimybės sportuoti, nes trūksta tokios pat klasės kovotojų. Juk dziudo yra dvikovų sportas, ir joms vykti bei ruoštis yra reikalingi du žmonės. Tam, kad treniruočių metu partneris sukurtų įvairias kovos metu susidarančias situacijas.
Japonijoje mes rengiame apie dvidešimt kovų su skirtingais partneriais, o štai Lietuvoje surengiame vos penkias. Jei norime daugiau – turime kovoti su tais pačiais kovotojais po kelis kartus. Tai didelė problema, nes kaskart norisi išmokti naujų dalykų, o kovojant su tais pačiais atletais perpranti jų techniką.
– Lietuvių atletai yra dažnai perkami kitų dziudo klubų?
– Lietuvoje dažniau perka ne atletus, o trenerius. Už padorų atlyginimą jie gauna geresnes sąlygas dirbti tiek JAV, tiek kitose valstybėse. Tokių pasiūlymų yra nemažai. Treneriai gauna ne tik gerus atlyginimus, bet ir darbo vizas.
Man kartais atrodo, kad Lietuvoje jie dirba tik iš idėjos. Visai kaip mokytojai – stengiasi, ruošiasi, atiduoda visas savo jėgas mokiniams, o atlygis – juokingas.
– Kas tau yra didžiausia šios sporto šakos pergalė?
– Realiai, kiekvieną dieną vykstanti kova su savimi – tai yra sunkiausia šio sporto dalis. Ir jei tau pavyksta įveikti save – esi vienu laipteliu aukščiau. Kiekvieną dieną yra sunku nugalėti save atsikelti ir bėgti krosą, eiti laiku miegoti, sveikai maitintis. Ir tai yra nuolatinė kova, kuri niekada nesibaigia, kad ir kokios aukštos klasės sportininkas esi.
