Jų meilė vieną lapkričio dieną prasidėjo Toskanos pajūrio Viaredžo mieste.
Romantiška istorija tęsėsi Lukoje, kur ji gimė ir augo, ir Lunatoje – mažame miestelyje šalia Lukos, kur gyveno Rumšų šeima.
Šeši mėnesiai kartu. Du jauni žmonės, pamilę vienas kitą ir planavę bendrą ateitį. Pokalbiai apie studijas, sportą, mažas ir dideles svajones. Iki baisiosios gegužės 2 dienos.
Tądien Italijos dviračių mėgėjų komandai atstovavęs L.Rumšas jautėsi prastai ir liko savo namuose Lunatoje. Jis krito ant grindų, praradęs sąmonę. Ir niekada nebeatsikėlė. Kartu dužo ir jaunos moters svajonės. Jai liko tik troškimas tęsti tai, ką jie buvo suplanavę ir pažadėję vienam kitam.
„Būdamas dvidešimties niekas negalvoja apie mirtį, nė vienas nemąsto, kad ji gali tave paliesti. Tai, kas įvyko, buvo šokas man, – pasakojo Alessia Tonazzini, Italijoje mirusio 21 metų Lietuvos dviratininko mergina. – Aš buvau kartu su juo per paskutiniąsias lenktynes balandžio 30 dieną, o paskui ir gegužės 1 dieną, kai buvome drauge, nes jam buvo suteikta laisva diena.
Pirmieji nelaimės ženklai pasirodė merginos namuose. Ji pasakojo, kad mylimajam pasijutus blogai ji palydėjo jį į ligoninę.
O kitą dieną įvyko tragedija, sukrėtusi merginos, Rumšo šeimos ir daugybės Lietuvos dviračių sporto jaunimo čempioną mylėjusių žmonių gyvenimus.
Skausmo akimirką temdė ir tamsus šešėlis, nes žodis dopingas prieš 13–14 metų buvo siejamas su dviratininko tėvu Raimondu Rumšu ir vėl buvo prisimintas, mirus jo sūnui.
Rumšų šeima vis dar tiksliai nežino mirties priežasties, nes tyrimai dar tęsiami, bet kai kurie laikraščiai greitai susiejo senąsias tėvų klaidas ir jaunąjį dviratininką, kuris varžėsi mėgėjų dviračių lenktynėse.
„Aš mačiau, kas buvo rašoma apie Liną, ir tai sukėlė dar daugiau skausmo, – kalbėjo Alessia. – Tuo metu mes turėtume kalbėti tik apie tragediją. Apie tai, kas buvo Linas.“
Lino akcentas buvo taip paženklintas Lukos tarmės, kad atrodė, jog tai jis gimė ir augo Italijoje, o aš – Lietuvoje.
Alessia yra miela ir jautri mergina, bet pasižymi stipriu charakteriu ir ryžtu. Šias savybes stiprino draugystė su Linu.
„Tarp mūsų buvo daug bendrumo ir pasitikėjimo – to nebuvau patyrusi niekada anksčiau. Mus siejo stiprus ryšys, nors buvome labai skirtingi. Jis visada – pozityvus ir linksmas, su šypsena veide, visada palaikydavo mane. Aš įprastai žvelgdavau giliau ir dažniau matydavau stiklinę pustuštę nei pilną, kitaip nei jis. Linas visada padrąsindavo mane. Galiausiai, Lino akcentas buvo taip paženklintas Lukos tarmės, kad atrodė, jog tai jis gimė ir augo Italijoje, o aš – Lietuvoje.“
Susipažinusi su lietuviu, Alessia pradėjo stebėti Lino lenktynes.
„Niekada nesidomėjau sportu, bet vykdavau į jo lenktynes, nes žinojau, kad jis džiaugiasi, jei aš jį palaikau, – pasakojo jaunoji italė. – Mes planavome keliones. Jis norėjo grįžti į Lietuvą ir ginti čempiono titulą, kurį iškovojo pernai. Aš tikriausiai būčiau keliavusi kartu su juo. Aš būčiau sekusi paskui jį į bet kurią pasaulio vietą.“
Liko meilė ir vienas kitam tarti pažadai, kuriuos Alessia bandys išpildyti jau viena. „Mano svajonė yra būti gydytoja, taip palaikyčiau Liną, – kalbėjo Alessia. – Žinau, kad laukia ilgas kelias, beveik utopiškas. Bet aš bandysiu.
Tai geriausias būdas prisiminti tai, ir taip atrasti jį dar kartą.“
