Kol E.Rozentalis ką tik laimėjęs Hans Kristian Andersen Mindgames 2013 varžybas Danijoje, dalyvauja kitame tarptautiniame turnyre, apie šachmatus, didmeistrių bėdas ir apie tai, ar turėsime kuo pakeisti tokias pavardes kaip E.Rozentalio ir V.Čmilytės, portalas 15min.lt kalbino Lietuvos šachmatų federacijos direktorių Arvydą Baltrūną.
– Lietuva turi vos kelis žymius šachmatų didmeistrius, galinčius pasigirti rimtesniais tarptautiniais laimėjimais. Kaip manote, kodėl?
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Lietuvos šachmatų federacijos direktorius Arvydas Baltrūnas |
– Na, taip, turime nedaug. Aišku, kalbant apie ryškias asmenybes, būtina paminėti šiandien 50-ajį gimtadienį švenčiantį Eduardą Rozentalį, jei kalbėtume apie moteris, kas be ko – Viktoriją Čmilytę, ji juk 2011-ųjų metų Europos moterų šachmatų čempionė, dviejų ankstesnių metų Europos čempionatų antrosios vietos laimėtoja. Tačiau išauginti tokio lygio žaidėją nėra taip paprasta, tų priežasčių, kodėl neturime daugiau didmeistrių, yra tikrai ne viena.
– Žmonės dažnai galvoja, kad šachmatų sportui reikia tik proto ir šachmatų lentos. Jei lentų gauti galime, tai belieka daryti išvadą, kad neužtenka proto. Ar galima taip teigti?
– Tai, kad vis tik turime pajėgių šachamatininkų, įrodo, jog taip teigti negalime. Tikrai nesakyčiau, kad esame nepakankamai protingi (juokiasi). Tiesiog tai sportas, kuris reikalauja nemažai kitų dalykų, ne tik protinių sugebėjimų.
Visų pirma, tikrai reikia talento. Aišku, turi būti išskirtinis analitinis mąstymas, didmeistris turi sugebėti greitai skaičiuoti, priimti logišką arba intuicija paremtą sprendimą konkrečiu atveju, per labai ribotą laiką, net ir psichologinius dalykus turi išmanyti. Jei bent kiek perkandi priešininko reakcijas partijos metu, jau koziris.
Antra, būtinai reikia išskirti valios svarbą. Šachmatininkas privalo dirbti mažiausiai po 4–5 valandas per dieną. Jei nori būti tikras šachmatų didmeistris, turi tam paaukoti visą savo gyvenimą. Daug ko reikia atsisakyti.
Suprantama, žmogui reikia skirti laiko ir kitiems žemiškiems dalykams, tačiau jei nori susikoncentruoti būtent į šį sportą, privalai nuolat analizuoti naujausias stipriausių šachmatų profesionalų sužaistas partijas, sekti ir įvertinti teorijos naujoves, bandyti pritaikyti jas pačiam žaidžiant su varžovais, kitaip tariant – sunkus kasdieninis darbas.
Būtent dėl valios stokos ir prarandame nemažai šachmatininkų. Juk normalu, kad 14–18 amžiaus jaunuoliai susidomi kitais dalykais. Jiems norisi pramogų, smagiai praleisti laiką su draugais, įsimylima ir galiausiai šachmatams nebelieka laiko.
Sparčiai tobulėjančių technologijų laikais šachmatininkui svarbu turėti ir darbo priemonę – greitą kompiuterį, kad šis galėtų kuo greičiau vartyti šachmatų programą. Kompiuteris apskaičiuoja visus įmanomus ėjimus, todėl net žymiausi didmeistriai jau nežaidžia prieš kompiuterį. Net Garis Kasparovas ar Vladimiras Kramnikas jau seniai nežaidė su naujausiomis programomis (juokiasi).
O ir treniruotės dabar dažnai vyksta taip: stebi tiesiogiai vykstančią šachmatininkų kovą, ir kol žaidėjas galvoja, kokį ėjimą jam pasirinkus, kompiuteris, dėl šachmatų programos, jau apskaičiuoja visus įmanomus ėjimus, ir tu juos matai ekrane.
Taigi kuo greitesnis kompiuteris, jei turi instaliavęs tarp programų rimtą Houdini varikliuką – tuo geriau. Svarbu, kad jis spėtų suskaičiuoti ir pateikti ėjimus iki žaidėjas pasirenka savo sprendimą. Tai galima pavadinti sufleriu. Dabar kompiuteris viena pagrindinių šachmatininkų treniruočių priemonių.
Ne ką mažesnė yra ir trenerio svarba, ypač mažiau pažengusiems šachmatininkams. Tam, kad galėtumei savarankiškai treniruotis, turi būti jau palyginti aukšto lygio žaidėjas. Nors net ir stiprūs didmeistriai kreipiasi patarimų į trenerius. Mačams ar rimtiems turnyrams jie renkasi net kelių sekundantų komandas.
O Lietuvos šachmatų federacija deja, perspektyviems jauniems šachmatininkams trenerių pasiūlyti negali, neturime tam lėšų. Žaidėjų tėvai dažnai priversti patys samdyti trenerius papildomai.
– Jei turime kelis tikrai aukšto rango žaidėjus, gal jie galėtų pasidalinti patirtimi, pamokyti jaunesnius? Kodėl tokia praktika svetima?
– Šachmatų sportui tai nėra įprasta. Gal kitų sporto šakų žaidėjai ir dalinasi vieni su kitais patirtimi, o čia – jei esi žaidėjas, tai žaidėjas. Jei treneris, tai treneris.
Ir priežastis labai paprasta, juk jei esi dar aktyvus žaidėjas, nenori dalintis savo žiūrėtais ir paruoštais teorijos variantais, savo išanalizuotomis tam tikrų žaidimo padėčių subtilybėmis ir pan. Niekada nežinai prieš ką ir kada tau dar teks žaisti. Nemanau, kad šachmatininkas profesionalas, paruošęs didmeistrio lygio debiutus ir pritaikęs sau, norėtų jais su kuo nors dalintis ir dar be atlygio už savo darbą. Ir tai normalu.
– O kas finansuoja žaidėjų keliones į tarptautines varžybas? Ar jie turi susimokėti patys?
– Jeigu kalbėsime apie aukščiausio lygio sportininkus, didmeistrius, tai dažniausiai jiems sumoka turnyro organizatoriai. Jie suranda rimtam renginiui rėmėjų, todėl gali sau leisti pakviesti stipresnius žaidėjus. Neretai sumokama už didmeistrio kelionę, viešbutį su pusryčiais arba net visu maitinimas. Jei organizatorių tikslas – surengti kuo aukštesnio lygio varžybas, tai kviečiami žaidėjai su aukštu ELO reitingu, todėl tenka derinti honorarų sąlygas.
Žemesnio lygio žaidėjai , deja, važiuoja už savo arba rėmėjų lėšas.
– Kokie prizai laukia turnyro nugalėtojų? Ar įmanoma iš šachmatų gyventi?
– Prizai įvairūs. Aišku priklauso nuo turnyro lygio ir šalies, kur jis vyksta. Pvz., 2013 m. Lietuvos vyrų šachmatų čempionato nugalėtojas gavo – 3000 Lt, antros vietos laimėtojas – 2000Lt, o trečios – 1200 Lt. Moterų čempionate perpus mažiau. Kitose šalyse dažniausiai žaidėjai panašios, tik eurais.
Būna ir didesnių prizinių fondų, pavyzdžiui nesenai vykusio šachmatų turnyro Azerbaidžane prizininį fondą sudarė 60000 dolerių. Pirmos vietos nugalėtojui buvo skirta apie 10000 dolerių, bet ir stiprių šachmatininkų kovoti dėl tokių prizų susirinko nemažai.
Tačiau iš šachmatų, manau, šiais laikais neišgyvensi, nebent turi didesnį nei 2650 ELO reitingą, patenki į pasaulio pajėgiausių šimtuką. Manau, tai dar viena priežastis, kodėl šachmatų populiarumas blėsta, dėl ko neužauginame didmeistrių. Žmonės ieškosi kitos veiklos, mokosi ar susidomi verslu, tai reikalauja laiko, kurio ilgainiui šachmatams jau nebelieka, todėl galiausiai su jumis ir kalbame apie tokią situaciją.
– Maždaug kokio amžiaus sulaukę šachmatininkai pasiekia karjeros aukštumų? O kada didmeistrio karjera artėja prie pabaigos?
– Tai irgi nustatyti sunku, individualiai. Neseniai skaičiau interviu apie 82 metų šachmatininką, legendinį Viktorą Korčnojų, kuris prieš 4 metus dar vis treniruodavosi apie 5 val. per dieną, ir palaikė visai neblogą lygį turnyruose ir Olimpiadoje. Tai ilgaamžiškumo šachmatuose pavyzdys.
Tačiau jei kalbame apie aktyvų sportą, tai manau, geriausi rezultatai pasiekiami iki 35–40 metų , o 50 metų yra ta riba, kai imama galvoti apie karjeros pabaigą arba ne tokį aktyvų žaidimą. Ir žymusis pasaulio čempionas G.Kasparovas būdamas maždaug tokio amžiaus paliko šį sportą. Žinoma, jis pasuko į politiką.
– Kodėl būtent toks amžius, kai, regis, patirtis turėtų teikti pranašumą ir būtent tada turėtum rinkti ilgo bei sunkaus darbo vaisius?
– Nesakau, kad būtent tiek. Preliminariai. Patirtis žinoma pliusas, tačiau lemia nemažai kitų dalykų. Manau, ateina laikas, kai vyresnio amžiaus žmogui sunkiau išsedėti klasikine kontrole vykstančios partijos metu, 4–5 val. visiškai susikoncentravus į žaidimo lentą, o jauni turi daugiau ištvermės, jie lengviau skaičiuoja įvairius variantus.
Visai neseniai varžybose stebėjau žaidžiantį vyresnio amžiaus žmogų, turėjo gerą poziciją, nemažai šansų laimėti, tačiau po ilgo žaidimo padarė pora klaidų ir partiją pralaimėjo. Manau, kad šiuo atveju nuovargis padarė savo, trumpam praradai koncentraciją ,neapskaičiavai galimų varžovo veiksmų ir partija pralaimėta. Viena klaida šachmatams – lemtinga.
– Galėtum sakyti, kad šachmatai niekuo nepasikeitė per amžius, ar tai tiesa?
– Ne, pirmiausia skiriasi žaidimo laiko trukmė. Anksčiau partijos tęsdavosi dešimtis valandų ar net kelias dienas, aišku, su pertraukomis, su atidėjimais po 40 ėjimų ir namų analize. O dabar vidutiniška partijos trukmė – ne daugiau 5 valandų.
Be to, labai juntama naujųjų technologijų įtaka mūsų sportui. Kaip jau minėjau, treniruotės be kompiuterio jau nebeįsivaizduojamos. Dėl kompiuterinių technologijų mes galime stebėti tiesiogines transliacijas iš varžybų vietos.
Tačiau įdomiausia, kad pasitelkiant moderniąsias technologijas kartais pradedama net sukčiauti. Kol kas taisyklės nedraudžiama į šachmatų varžybas įsinešti mob. telefoną, tačiau jis žaidimo vietoje turi būti išjungtas. Priešingu atveju, telefonui suskambėjus ar suvibravus žaidimo metu, žaidejui įrašomas nulis, tai – pralaimėjimas.
Ne paslaptis, kad į telefonus galima atsisiųsti įvairiausias programas. Teoriškai turint jame šachmatų programą galima matyti suflerio, pajėgiausios programos Houdini varikliuko, patarimą. Nesąžiningiems žaidėjams pasinaudoti šia programa nesudėtinga, nes jie be apribojimų gali judėti po visą varžybų žaidimo zoną. Manau, kad greitu metu bus imtasi kokių nors priemonių šiai problemai spręsti arba pakeistos varžybų taisyklės. Ypač tai aktualu varžybose, kuriose kovojama dėl didelių piniginių prizų.
Buvo jau apkaltinti sukčiavimu ir diskvalifikuoti trys prancūzai šachmatininkai po Pasaulinės šachmatų Olimpiados, vykusios Chanty Mansijske. Vokietijos komandinėje lygoje šiemet užskaityti pralaimėjimai jaunam didmeistriui, dažnai palikinėjusiam žaidimo zoną ir nepateikus teisėjams patikrinimui mobilaus telefono, grižtant iš tualeto.
Neseniai, vienas jaunas vidutinio pajėgumo bulgarų žaidėjas sukėlė visiems daug įtarimų, nugalėjęs iš eilės ne vieną daug stipresnio lygio oponentą. Varžybų organizatoriams ir teisėjams kylo įtarimų dėl to, kad daug jo ėjimų sutapo su pirmąja Houdini programos linija. Nors tiesioginių įrodymų ir nepateikta, bet buvo nuspręsta, kad šis sportininkas greičiausiai sukčiavo. Bulgarijos šachmatų federacija uždraudė jam 4 mėnesius dalyvauti varžybose .
– Tik neseniai šachmatai pradėti vadinti sporto šaka, kaip pats manote, ar galima šį užsiėmimą taip pavadinti? Ar nėra jis vis tik stalo žaidimas, juk fizinių pastangų nereikalauja.
– Na, manau, kad galima. Juk šachmatų turnyras tai irgi varžybos, kur reikia išsiaiškinti, kas pajėgesnis. Tam organizuojami įvairių amžiaus grupių čempionatai, tikslas yra visus nugalėti ir užimti pirmą vietą. Rezultatai apskaičiuojami pagal didesnį pergalių skaičių.
Šachmatai reikalauja ne tik analitinio mąstymo ir proto. Reikia labai daug ištvermės, psichologinio ir netgi fizinio pasiruošimo, kas mano manymu, jau susiję su sportu. Pabandykite išsėdėti per dieną 10 val. susikoncentravę ir sutelkę visą dėmesį, aktyviai galvodami...
– Eduardas Rozentalis, Viktorija Čmilytė. Kas juos pakeis? Ar turime jaunų talentų?
– 16–18 metų šachmatininkų grupėje šiuo metu pats pajėgiausias yra kaunietis Tomas Laurušas. Labai perspektyvus jaunas šachmatininkas, bet jis treniruojasi jau savarankiškai, viską daro pats. Būtų gerai jam padėti, kad nesustotų. Vienam pakankamai nelengva kilstelėti meistriškumą ir pasiekti dar aukštesnį lygį.
Tomas pernai užėmė 3 vietą Europos jaunių čempionate, be to puikiai žaidžia greitesnės laiko kontrolės –„žaibo“ ir greitųjų šachmatų turnyruose.
Turime perspektyvių ir jaunesnių žaidėjų, kurie mano akimis, turi didelį potencialą augti. Pavardžių dar nenoriu minėti, nes jų rezultatai po truputį auga.Tačiau sunku prognozuoti, kas bus toliau. Būtent dėl tos priežasties, kurią jau minėjau – žmonės priversti užsiimti ir kita veikla, atrasti kitus prioritetus savo gyvenime, todėl ateina laikas ir jie apleidžia šachmatus, panaudodami patirtį strateguojant ir planuojant kitos sferose.
