Paryžiaus simbolis Eiffelio bokštas lyg kelrodis švyturys vilioja visus, kurie audringame paralimpinio sporto vandenyne dar grumiasi su pavojais ir bando saugiai pasiekti krantą. Varžybos dėl išgyvenimo – teisės dalyvauti žaidynėse – atkaklios ir bekompromisės.
Nuo amžiaus pradžios šiose lenktynėse dėl bilietų į paralimpines žaidynes, kurios yra kiekvieno paraatleto tikslas ir svajonė, nuolat aktyviai dalyvauja ir Lietuvos golbolo rinktinė.
2000-aisiais Sidnėjuje paralimpinių žaidynių debiutantai lietuviai tapo vicečempionais, paskui slystelėjo 2004 m. Atėnuose ir liko 9-ti. Tačiau nuo 2008-ųjų, kai vėl užkopė ant pakylos, per visas likusias žaidynes rungtyniavo bent pusfinalyje: iš Atėnų grįžo su sidabru, 2012 m. Londone užėmė 4-ąją vietą, 2016 m. Rio de Žaneire išplėšė auksą, o 2020 m. Tokijo žaidynėse – bronzą.
Tad į žaidynes patekti septintą kartą iš eilės tituluočiausiai Lietuvos paralimpinio sporto komandai – jau ir garbės reikalas, ir įsipareigojimas į amžinybę staiga ir nelauktai iškeliavusiam ilgamečiam rinktinės kapitonui Mariui Ziboliui.
Tik šįsyk tas tikslas – dar sunkiau pasiekiamas nei anksčiau. Pastarosiose – Tokijo – žaidynėse paralimpinėje aikštėje varžėsi 10 vyrų golbolo rinktinių, o Paryžiuje jau bus dviem mažiau.
„Prasibrauti į žaidynes bus dar sunkiau, bet mes pasistengsime – ir dėl Mariaus, ir, žinoma, dėl savęs“, – žadėjo po bronzinių Tokijo žaidynių rinktinės kapitono raištį ryšintis 38 metų Nerijus Montvydas.
Turi tik dvi galimybes
Pačiupti kelialapį į Paryžiaus žaidynes Lietuvos golbolininkai šiemet turi dvi galimybes: per IBSA pasaulio žaidynes, kurios įpusėjus rugpjūčiui prasidės Birmingame (Jungtinė Karalystė), arba per Europos čempionatą, kuris gruodžio pradžioje prasidės Juodkalnijoje.
Laimingus bilietus gaus tik čempionai, nebent abejas varžybas laimės ta pati Senojo žemyno komanda, o, tokiu atveju, antrasis bilietas turėtų tekti Europos vicečempionams.
„Tikrai turime galimybę patekti į Paryžiaus žaidynes, nors dėl tų likusių vietų kovoja irgi stiprios komandos – JAV, Japonijos, Ukrainos, Turkijos, Vokietijos ir kitos, galinčios netikėtai iššauti.
Smagu, kad per draugiškas varžybas, gegužės mėnesį Vilniuje vykusias Vytauto Didžiojo LIONS taurei laimėti, galėjome pasitikrinti jėgas ir su japonais, ir su ukrainiečiais. Žinoma, mūsų pasirengimas dabar dar – vienoje pradinių stadijų, o kaip tokioje stadijoje, manau, kad pasirodėme neblogai“, – šyptelėjo N.Montvydas.
Tas „neblogai“ – pergalė šiame tarptautiniame turnyre, kurio finale lietuviai 10:9 palaužė japonus. Pats N.Montvydas atsiėmė asmeninį prizą kaip geriausias varžybų puolėjas, Mantui Brazauskiui teko geriausio gynėjo apdovanojimas.
Tačiau draugiškas turnyras ir lieka draugiškas, o per oficialias varžybas, kuriose bus dalijami kelialapiai, savo vertę vėl teks įrodinėti iš naujo.
Tačiau Lietuvos golbolininkai jau ne kartą parodė, kad kaip nėra blogo oro – tik bloga apranga, taip nėra ir neįmanomų dalykų, nes viskas priklauso tik nuo nusiteikimo.
Tokijoje žaidynėse ant slidžių paralimpinės arenos grindų slidinėjo ir jie patys, ir jų viltys, tačiau lietuviai vis dėlto įstengė susikaupti lemiamiems mūšiams ir išplėšti bronzą.
Dar mažiau tikėjimo Lietuvos rinktine buvo, kai, iškart po Tokijo žaidynių, ji išvyko į Europos čempionatą Turkijoje. M.Zibolis ir Genrikas Pavliukanecas dėl traumų turėjo likti namie, tad į Turkiją išskrido vos 5 rinktinės žaidėjai, nors komandą paprastai sudaro 6.
Tačiau tyliai ir pažadų nepridaliję lietuviai iš Europos čempionato grįžo su aukso medaliais, savo pavyzdžiu darsyk paliudiję, kad nėra nieko neįmanoma.
Drauge ir dirba, ir linksminasi
Šįsyk jie irgi tvirtai tiki, kad, jei labai nori, įmanoma viskas. Nors, kaip sako rinktinės kapitonas N. Montvydas, rengiantis lemiamam sezonui prieš Paryžiaus žaidynes nesklandumų ir pasitaiko.
„Šiek tiek nervina, kad pastaruoju metu normaliai rengtis vis trukdo traumos – tai vienas traumuotas, tai kitas: vienam – petys, kitam – kelis ar dar kas nors, tad tas pasirengimo ciklas šiek tiek sutrikęs.
Kad visavertiškai treniruotumės žaidimo elementus, mums reikėtų 6 žaidėjų. Rinktinėje dabar iš viso – 7. O, kai kas nors iškrenta dėl traumos, treniruojamės vos 4-5 žaidėjai“, – pasiguodė N.Montvydas.
Tačiau kapitonas viltingai žvelgia į ateitį ir tiki, kad komandos draugus persekiojančios traumos netrukus išnyks, o tai, kad moka siekti tikslo, rinktinės vyrai įrodė jau ne kartą.
Juolab kad sunkiuose mūšiuose užgrūdinta ekipa turi ir itin aštrių ginklų.
„Neblogi ir mūsų gynėjai, ir puolėjai, ir kai kurie žaidimo elementai, bet svarbiausia, kad esame kaip šeima: visi nuolat drauge treniruojamės, žinome, kuris ką gali, tad veikiame kaip gerai suderintas laikrodis.
Kitų šalių rinktinės dažniausiai susirenka tik į trumpas savaitgalio stovyklas, truputį drauge pasitreniruoja ir vėl žaidėjai išsiskirsto po klubus. O mes drauge dirbame kone kasdien. Kad neatsibostume vienas kitam, padarome trumpas pertraukėles, pravėdiname galvas ir vėl grįžtame į aikštę.
Dažnai susitinkame ir laisvalaikiu. Neseniai visi atšokome Justo Pažarausko vestuves. Vienas svečias sakė, kad net per šventes atrodome kaip tikra komanda, nes visur esame drauge“, – teigė N. Montvydas.
Atsakomybė neprislėgė
Rinktinės kapitono raištį Nerijus po Tokijo žaidynių perėmė iš M.Zibolio, kuris į lietuviams auksu suspindusį 2021 m. Europos čempionatą Turkijoje jau neišvyko dėl traumos.
Rinktinės kapitonu ir siela Marius, su viena kita pertrauka, buvo apie du dešimtmečius. Jo kolekcijoje buvo aibė apdovanojimų, bet nebuvo paralimpinio aukso, nes į 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynes jis neišvyko.
Susigrąžinti šią skolą M. Zibolis tikėjosi 2024 m. Paryžiuje – ne tik norėjo patekti į šias žaidynes, bet ir svajojo jas laimėti. Tačiau ilgamečio rinktinės kapitono gyvybės siūlas šių metų sausį staiga nutrūko, o komandoje atsivėrė tuštuma.
„Patekti į Paryžių turime ir dėl Mariaus – tikiu, kad jis danguje su mumis eis tą kelią. Marių vis prisimename – tiesiog kalbėdamiesi ar treniruodamiesi. Svarstome, kad Marius būtų daręs taip ar anaip. Pamiršti nėra lengva, kai tiek metų buvome drauge. Aš pats golbolą žaidžiu jau 23 metus“, – sakė N.Montvydas.
Atsakomybė, kad tapo legenda vadinamo M. Zibolio pamaina, Nerijaus neprislėgė. Jis ieško savo kelio būti rinktinės moraliniu autoritetu.
„Esu ryšys tarp trenerio ir žaidėjų, tad stengsiuosi užvesti komandą, įtikinti, kad niekada nepasiduotų, nes ir pats esu kovotojas. Noriu, kad ir drabužinėje atmosfera būtų puiki, kad nesipyktume.
Ties tuo dar reikia padirbėti, nes, kaip ir visose šeimose, vienas kitas aštresnis žodelis, ir – žiūrėk – jau liepsnojame. Bet tuo metu pasakai, kitą kartą atsiprašai, ir eini pirmyn. Svarbiausia mano užduotis, manau, pasiekti, kad visą laiką būtume vieninga komanda ir darniai siektume tikslo“, – įsitikinęs N.Montvydas.
Liežuviai – aštrūs lyg skustuvas
Paryžiaus žaidynės, jei į jas patektų, rinktinės veteranams N. Montvydui ir Genrikui Pavliukanecui, matyt, jau būtų paskutinės. Genrikui – jau septintosios, Nerijui – penktosios.
„Nežinau, kaip bus, bet abejoju, ar dar ilgai tempsime, nors nerimą kelia, kad beveik neturime pamainos. O kas bus su golbolu, kai išeisime? Jaunimo nedaug ateina – tik vienas kitas po svarbių pergalių, tad dar ir dėl to norėtųsi ne tik patekti į Paryžių, bet ir jame pasirodyti su trenksmu! Tada gal golbolas sudomintų dar daugiau žmonių“, – vylėsi N.Montvydas.
Rinktinės kelionę Paryžiaus link fiksuoti jau pradėjo režisierius Andrius Lekavičius, apie garsiausią paralimpinio sporto Lietuvos komandą ketinantis sukurti filmą.
„Tikiu, kad filme būsime tokie, kokie visada esame, nes nevaidiname. Kai nieko nematai, tai ir kameros netrikdo, – šyptelėjo N.Montvydas. – Kai žaidžiame, tai žaidžiame, bet mėgstame ir pajuokauti.
Operatoriams jau irgi nuo mūsų kliuvo, kai, filmuodami iš dušo kabinos, nes drabužinėje daugiau nebuvo vietos, užkliudė rankeną ir paleido vandenį. „Gal laikas būtų nusiprausti?“ – paklausėme, nes niekada nepraleidžiame progos patraukti per dantį. Mes visada esame paprasti vyrukai, kuriuos vienija aistra golbolui.“
