K.Navicko namais tapo Kopenhaga, tiksliau Danijos sostinėje dirbantis „Badminton Europe“ treniruočių centras, vienijantis visas Senojo žemyno badmintono federacijas.
Per ilgą karjerą, paženklintą sudėtingų traumų ir titulų, K.Navickas pats priklausė pasaulio badmintono centrui, padedančiam tobulėti įvairių šalies atletams.
Dabar 34 metų kaunietis jau pats atstovauja Europos badmintonui, peršokęs į trenerio pareigas Danijoje.
– Kęstuti, ar esate laimingas nauju karjeros etapu? – 15min paklausė K.Navicko.
− Taip, pačiam sau kiek netikėtai greitai ir sklandžiai įsitraukiau į naują veiklą.
Baigdamas karjerą įkūriau badmintono akademiją Vilniuje ir Kaune, kuri man labai svarbi. Galvojau, pagaliau ilgiau pagyvensiu Lietuvoje. Bet gavęs pasiūlymą iš „Badminton Europe“ jutau, kad reikia keliauti į Daniją, kur badmintonas vienas populiariausių sportų ir turėsiu labai geras galimybes išreikšti save. Manau, kad turiu sukaupęs patirties, kurią galiu perduoti profesionaliems žaidėjams. Ne tik perduoti žinias, bet ir pats jų pasisemti dirbdamas stiprioje organizacijoje.
– Kokios jūsų pareigos „Badminton Europe“?
– Esu atsakingas už visą žaidėjų sportinės programos paruošimą. Kiekvieną treniruotę, trumpalaikius, ilgalaikius tikslus, krūvių paskirstymą, treniruočių vedimą. Viską, kad susiję su žaidėjų tobulėjimu. Centre treniruojasi nuo 16 iki 24 žaidėjų, iš šešiolikos skirtingų valstybių. Mano tikslas – suvesti visus į bendrą programą, kad dirbtume bendru tikslu.
− Kaip atrodo jūsų darbo diena Kopenhagoje?
− Keliuosi šeštą valandą, papusryčiauju, einu į ofisą ir gerdamas kavą sudėlioju paskutinius pratybų štrichus. Treniruotė prasideda 7.30. Kai esu atsakingas už šešiolika žaidėjų, jų klausimų sulaukiu beveik visą parą – nuo ryto iki vėlaus vakaro. Po rytinės treniruotės būna trenerių susitikimas, asmeniniai susitikimai su žaidėjais, diskusijos, pasirengimas antrai treniruotei.
Danijoje labai kultūringi darbo santykiai. Žmonės gerbia mano patirtį ir nuomonę, aš irgi gerbiu atletus, ir dėl jų stengiuosi, nes pats esu daug perėjęs.
− Ar turite asmeninių auklėtinių?
− Esu atsakingas už visą žaidėjų grupę, bet per treniruotes dirbu su vyrų grupe. Bene glaudžiausiai bendradarbiauju su Felixu Burestedtu – 23 metų švedu, su kuriuo aptariame kiekvieną žaidimo detalę, diskutuojame, ieškome.
Po dešimt mėnesių darbo jau matyti rezultatai – tokių jis dar nebuvo pasiekęs. Džiaugiuosi, kad jis vertina mane, o aš laimingas, kad jis tiki mano vizija ir atsiduoda detalėms. Felixo tikslas – olimpinės žaidynės. 22 metų žaidėjas turi daug potencialo, aš tikiu, kad galime su juo aukštai kilti. Man ypač smagu dėl jo pergalės turnyre Kaune, kur pats esu laimėjęs daug titulų, kaip žaidėjas. Buvau emocingas aikštėje, likau toks pats ir dirbdamas treneriu. Patyriau daug emocijų, kai mano auklėtinis laimėjo tarptautinį turnyrą Kaune praėjusį mėnesį.
Buvau emocingas aikštėje, likau toks pats ir dirbdamas treneriu.
− Kokius svarbiausius skirtumus patyrėte iš žaidėjo virtęs treneriu?
− Skirtumai labai ryškūs, bet žaidėjo patirtis man labai praverčia. Net ir liūdnoji traumų patirtis dabar man yra labai vertinga. Esu patyręs daug sudėtingų traumų. Dabar man tai padeda treniruojant kitus. Esu gerai susipažinęs, kaip paruošti kūną, kaip vėl stotis ant kojų, nepasiduoti – galiu visa tai perduoti žaidėjams. Kita vertus, didelė garbė dirbti tokioje stiprioje organizacijoje, kuri rūpinasi visos Europos badmintonininkais. Tarp jų ir viena klaipėdiete žaidėja.
− Kaip atrodo jūsų gyvenimas už badmintono aikštės?
− Dar pats sportuoju, žaidžiu už Danijos badmintono klubą ir pasiekiu smagių pergalių. Apie tarptautinį badmintoną nebegalvoju, bet žaidžiu savo malonumui.
Turiu laisvus savaitgalius, per juos mėgsti laiką leisti Kopenhagoje – domiuosi mada, vaikštau po meno muziejus, leidžiu laiką su draugais ir artimaisiais. Dažnokai sugrįžtu į Lietuvą, kur veikia mano akademija.
− O asmeninis gyvenimas?
− Kaip tik planuojame, kad mano mergina Julija persikels gyventi į Daniją. Pastaraisiais metais buvo daug skrydžių, gerai, kad keliauti yra patogu, tad matėmės kone kiekvieną savaitę. Dabar ji gyvens Kopenhagoje nuolat.
− Koks liko jūsų ryšys su badmintonu Lietuvoje?
− Tamprus. Mes daug dėmesio skiriame vaikų tobulėjimui ir profesionalios piramidės kūrimui. Rengiame treniruotes, taip pat stovyklas – vasaros ir tiesiog savaitgaliams. Taip pat treniruojame ir suteikiame galimybę žaisti mėgėjams. Koordinuoju savo komandos darbus ir bandome pakelti Lietuvos badmintono lygį. Prie žaidėjo patirties dabar pridedu žinių ir kuriant struktūrą, juo labiau, kad Danijoje badmintonas labai išsivystęs – gyvai tai matau ir galiu perduoti Lietuvai.
Nebuvo paprasta, bet Vilniuje gavome salę Savanorių prospekte, kur badmintoną žais mėgėjai ir vaikai. Kaune pradėjome kurti profesionalią badmintono piramidę, kad vaikams atsirastų galimybė atvažiuoti iš kitų Lietuvos miestų ne tik žaisti badmintoną, bet ir mokytis. Labai padeda Vytauto Didžiojo universitetas – suteikia jaunuoliams galimybę suderinti profesionalų sportą su studijomis. Mano buvęs treniruočių partneris Povilas Bartušis daug prisideda prie šių projektų įgyvendinimo.
− Kokie jūsų santykiai su Lietuvos badmintono federacija?
− Aš daug kartų siūliau savo pagalbą, bet galbūt jie dar nepribrendę dideliems pokyčiams, nepasiruošę ambicingiems planams. Galiu tik pasidžiaugti, kad turiu galimybę tobulėti Danijoje – galbūt ateis metas, kai galėsime dirbti kartu su Lietuvos badmintono federacija.
Futbolas, rankinis ir badmintonas – tokia būtų populiarumo rikiuotė.
− Ar Danijoje kitoms sporto šakoms sudėtinga pagal populiarumą varžytis su futbolu?
− Futbolas, rankinis ir badmintonas – tokia būtų populiarumo rikiuotė. Badmintonas irgi populiarus, tai rodo, kad mane treniravęs treneris tapo geriausiu visų sporto šakų treneriu Danijoje.
− Krepšinis Danijoje išvystytas mažiau, bet jūs pradėjote bendrą projektą su Kauno „Žalgiriu“.
− Mano brolis Gediminas Navickas yra profesionalus krepšininkas. Mačiau didelį Danijos krepšinio norą tobulėti, tad supažindinau brolį su atsakingais asmenimis. O jis iš savo pusės padėjo Kauno „Žalgiriui“ sudaryti partnerystę su Danijos krepšinio federacija. Kai susitinka dvi, plačiai mąstančios organizacijos, galimi labai įdomūs dalykai. Brolis yra koordinatorius iš „Žalgirio“ pusės, jis prisidėjo, kad Tomas Masiulis ir Darius Sirtautas atvažiuotų į Daniją, į stovyklą talentingiausiems šios šalies vaikams. Paskui gabiausias danų jaunimas atvažiuos į Kauną. Visi žino, kokia stipri organizacija yra Kauno „Žalgiris“, tad danai labai džiaugiasi šia partneryste.
