Pasaulio biatlo ir triatlo čempionate ryškiausiai spindėjo Gintarė Venčkauskaitė, 31-ojo gimtadienio proga sau įteikusi net 5 auksinius apdovanojimus.
Tiek pat medalių susirinko ir 28-erių Ieva Serapinaitė, ant kaklo kabinusi keturis auksinius ir vieną sidabrinį.
„Mes biatlo ir triatlo vadiname penkiakovės atmaina. Ši sporto šaka tikrai labai populiarėja. Šįkart gal ir nebuvo pačių stipriausių, nes keistas laikotarpis – lyg ir sezono pradžia, lyg ir pabaiga. Bet mes šioje sporto šakoje turime labai daug patirties ir ja pasinaudojome“, – lietuvių dominavimą aiškino I.Serapinaitė.
„Sunkūs medaliai, bet olimpiniai, manau, sveria daugiau“, – šyptelėjo G.Venčkauskaitė, pasipuošusi net penkiais auksiniais.
Kaip dažnai būna gyvenime, pokštas slepia gilesnę mintį. Taip ir šį kartą.
Pasaulio biatlo bei triatlo čempionate žibėjusios lietuvės į tolimąjį Balį vyko ne dėl titulų ir ne dėl premijų, kurių nebuvo. Ir ne dėl reitingo taškų, kurie taip pat nebuvo skaičiuojami, bet netrukus taps itin brangiais.
„Man – tai naujo sezono pradžia. Naujas startas, nauji tikslai. Motyvacijos užtaisas. Specialiai net ir nesiruošėme, bet man to ir reikia. Pažiūrėti, kur esu silpnesnė ir jei kažkas prasčiau sekasi varžybose, tai papildomai motyvuoja dirbti treniruotėse“, – teigė I.Serapinaitė.
„Pirmiausia norėjau įveikti save. Nugalėti labai stiprią atvirų vandenų baimę. Nežinau, kiek jau metų nesimaudau jūroje. Tik įbrendu iki kelių ir viskas. O čia turėjome plaukti. Mačiau viską, kas buvo tame vandenyje. Tikrai labai sustiprėjau psichologiškai“, – antrino G.Venčkauskaitė.
Artėjantis sezonas joms bus itin svarbus. Laukia Paryžiaus olimpinės žaidynės. Į jas pretenduoja ne tik G.Venčkauskaitė, I.Serapinaitė, bet ir olimpinė čempionė bei vicečempionė Laura Asadauskaitė.
„Bus arši kova“, – neslėpė G.Venčkauskaitė.
Garantuoto kelialapio neturi nė viena, o į Paryžių vykti galės tik dvi iš jų.
„Taškų sistemą žinome. Žinome, kokios varžybos bus svarbiausios, kaip rinksime taškus. Manau, visos šių taisyklių ir laikysimės, o laimės dvi stipriausios“, – pabrėžė I.Serapinaitė.
Pagal Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos nubraižytas gaires į Paryžiaus olimpiadą vyks tos sportininkės, kurios surinks daugiausiai reitingo taškų.
Išimtis būtų padaryta tik tai sportininkei, kuriai pavyktų laimėti pasaulio taurės finalą arba planetos pirmenybėse patekti į prizininkų trejetą.
Tiesa, gali susiklostyti ir tokia situacija, kad pasaulio čempionato bronza olimpinio kelialapio negarantuotų. Jeigu pirmas dvejas vietas užimtų kitos dvi lietuvės.
„Konkurencija visada veda į tobulėjimą. Manau, laukia tikrai neblogi rezultatai“, – vylėsi G.Venčkauskaitė.
„Tikiu, kad jei iki nesusipykome konkuruodamos iki šiol, tai ir toliau nesusipyksime. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Nepapulsi į olimpiadą? Bet gal iškovosi medalį pasaulio čempionate? Aš, pavyzdžiui, 2016 m. į olimpiadą nepatekau, bet pagimdžiau dukrą“, – filosofiškai į artėjančią taškų medžioklę žvelgė G.Venčkauskaitė.
Kitąmet vyksianti Paryžiaus olimpiada šiuolaikinei penkiakovei bus ypatinga. Sportininkai paskutinį sykį varžysis ir jodami žirgais. Po šių žaidynių jojimą pakeis naujoji rungtis – ekstremalių kliūčių ruožas.
„Labai liūdna. Man dėl to tikrai labai liūdna, – neslėpė I.Serapinaitė. – Daug kas manęs klausia, kas toliau, ar ruošiuosi naujajai rungčiai, tai galiu atsakyti, kad ne. Nesiblaškau, dabar žiūriu tik į Paryžių. Nežinau, kaip bus toliau. Žiūrėsime. Gal dar sykį pasikeis taisyklės? Gal ir tas kliūtinis bėgimas taps kitokiu? Palankesniu man. Šiaip, aš kliūtinio bėgimo tikrai nebijau, atėjau iš sportinės gimnastikos, mano viršutinė kūno dalis tikrai stipri. Manau, pora mėnesių ir galėčiau perprasti. Bet nenoriu viską dėti tik ant vienos kortos. Tik ant sporto.“
„Aš pabandysiu. Bent vienerius metus po olimpinių žaidynių. Matysiu, kaip man seksis. Kol kas rezultatai visai neblogi. Bandžiau tik pramogai, bet nuo lyderių atsilikau visai nedaug. Aišku, reikės daug darbo, nes kol kas visiškai nesiruošiau“, – teigė G.Venčkauskaitė.
„Sakyčiau, kad žiūrėti į tą kliūčių ruožą yra daug įdomiau nei jojimą. Žirgai – aristokratiškas sportas, vienas kitas tik nukrenta, iškrenta, dar kažkas atsitinka. O čia – nuolatinis azartas. Varžomasi dviese, vienas pirmauja kitas atsilieka. Daug taktikų, technikų. Tikrai labai įdomu ir įtraukia. Aišku, tiems, kuriems sekasi, turbūt laukia šios rungties, o kam nesiseka, arba netinka fizinis sudėjimas, nelaukia“, – pridūrė ji.
