Aš esu septyniolikmetis Rokas Koveckis iš Palangos. Laisvalaikiu užsiimu orientavimosi sportu. Šiais metais Klaipėdos Litorinos mokykloje baigiau 10 klasių ir, prieš tęsdamas mokslus Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre, norėjau kažką įdomaus nuveikti per vasaros atostogas. Man į galvą šovė mintis pabandyti apkeliauti Lietuvą dviračiu. Orientavimosi varžybų metu sutikau Tomą Kuzminskį, daugkartinį kurčiųjų olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempioną. Bendraudamas su juo, lyg netyčia uždaviau klausimą apie tokią kelionę. Teiravausi, kokį atstumą būtų galima įveikti dviračiais ir kaip sektųsi toks žygis. Jis, tarsi perskaitęs mano mintis, atsakė, kad būtų labai smagu apvažiuoti Lietuvą. Šio pokalbio metu spontaniškai pradėjome planuoti kelionę, kurią kartu pradėjome ir sėkmingai užbaigėme, todėl norėčiau pasidalinti savo įspūdžiais.
Kelionės startui pasirinkome Vilnių. Nusprendėme vykti dviese, nors ir kirbėjo mintis, kad dviejų žmonių tokiai kelionei – mažoka. Per 16 dienų nuvažiavome apie 1625 km., aplankėme per 60 miestų ir miestelių, o kaimų net neskaičiavome, nes mums atrodė, kad pravažiavome jų gal kokį tūkstantį!
Kelionei ruošėmės labai atsakingai, stengėmės suplanuoti ir pasiimti tik tai, kas būtiniausia. Kadangi visas pasiruošimas truko vos pusantros paros, prieš išvykimą miegojome labai mažai. Iš Vilniaus pajudėjome vėlai, tik pusę aštuonių vakaro.
Jei klaustumėte, koks gi mūsų kelionės tikslas, net negalėčiau tiksliai įvardinti. Norėjome pagerbti Lietuvą, apvažiuodami ją; taip pat norėjosi pamatyti kuo daugiau šalies miestų ir miestelių, pabendrauti su vietiniais gyventojais, pasigrožėti gimtojo krašto gamta.
Abu su Tomu važiavome sportiniais dviračiais, tačiau tai nebuvo labai patogu, kadangi ant užpakalinių ratų nebuvo įtvirtinimų daiktams pasidėti. Visiškai apie tai pamiršome ruošdamiesi! Dėl šios priežasties negalėjome pasiimti daugiau maisto ir viską stengėmės sutalpinti į kuprines. Tai buvo vienas iš didžiausių kelionės išbandymų, nes sunkiai fiziškai dirbdami greitai išalkdavome ir dažniau, nei įprastai, norėdavome užkąsti. Kaimo parduotuvėse papildytos maisto atsargos greitai ištirpdavo, o iki kitos artimiausios gyvenvietės dažnai būdavo dar geras kelio galas. Supratome, kad reikia pasiimti daugiau produktų su savimi, todėl pabandėme iš medinių lentelių sukonstruoti šiokius tokius pasidėjimus. Tačiau mūsų konstrukcijos buvo gremėzdiškos ir nepatogios. Problemą pavyko išspręsti trečiąją kelionės dieną, kai Švenčionių turgelyje nusipirkome krepšius dviračiams ir pritvirtinome juos dviračių priekyje. Visa laimė, kad turėjome pasiėmę nemažą pluoštą tvirtinimo dirželių, kuriais mes pritvirtinome ne tik krepšius, bet ir sulūžusias dviračių dalis. Daugiau kęsti alkio nebereikėjo! Tačiau nepatogumų kėlė siauros dviračių sėdynės, kurios buvo pritaikytos sportiniam važiavimui. Bandėme diskomfortą įveikti apvyniodami sėdynes pledais, tačiau tas menkai tegelbėjo. Techniniai nesklandumai tuo nesibaigė, kadangi mano kelionės draugui nesisekė su dviračių padangom: jos nuolat leido orą, dažnai plyšo ir net šešis kartus teko sustoti, norint išspręsti su jomis susijusias problemas.
Pabradėje susitikome keturiasdešimtmetę moterį, taip pat keliaujančią dviračiu. Ji atvyko net iš tolimosios Kanados! Keliautoja lėktuvu perskrido vandenyną ir šiaurinės Lenkijos dalyje pradėjo savo žygį dviračiu per Lietuvą, Latviją ir Estiją. Kanadietei nuostabą kėlė mūsų, kurčiųjų, drąsa vykti į tokią kelionę be girdinčiųjų palydovų, nors mums tai atrodė natūralus ir normalus dalykas. Mes savo ruožtu taip pat stebėjomės, kad moteris keliauja viena, juk vienam yra ne tik liūdna, bet ir pavojinga, ypač dailiosios lyties atstovei. Kaip mums pavyko susikalbėti? Ogi rašėme, rodėme, vaidinome. Susipažinę ir išsikalbėję, pakvietėme vienišą keliautoją prisijungti prie mūsų, tačiau ši atsisakė, kadangi mūsų maršrutai skyrėsi.
Nepamirštami įspūdžiai laukė vykstant į šiauriausią Lietuvos tašką. Pasiekus Nemunėlio Radviliškio miestelį, buvome priversti ieškotis užuovėjos nuo užklupusios audros. Pamatę seną apleistą namą, nutarėme jame apsistoti ir įsikurti nakčiai, nors viduje ir buvo didžiulė netvarka. Įėję į vidų pasijutome kaip vaiduoklių name. Tarp krūvos senų daiktų susiradome švaresnį kampą, kur ir sugulėme nakčiai. Nors buvo šiurpu ir baisu, bet kito pasirinkimo neturėjome, nes lauke palapinės per tokį orą būtų tiesiog išplaukusios. Naktis praėjo ramiai, vaiduokliai mūsų miego netrukdė, tačiau ryte atėjęs vietos seniūnas mus smarkiai išbarė ir liepė kuo greičiau išvažiuoti.
Viešnagė nuoširdaus ūkininko sodyboje pakėlė mūsų nuotaiką ir išblaškė slogutį, kurį jautėme po nakvynės „vaiduoklių“ name.
Kitas nuotykis laukė Ločeriuose. Įkūrus prie upės stovyklą, Tomas nusprendė pažvejoti, kad galėtume išsivirti pietums žuvienės. Tuo metu prie mūsų privažiavo prabangus automobilis, vyras, atsidaręs langą, užkalbino mus. Supratęs, kad mes esame kurti, jis ne tik nepasimetė, bet ir pakvietė į svečius. Nusprendę priimti jo kvietimą, neapsirikome. Pasirodo, tai buvo kadaise taip pat aktyviai sportavęs, o dabar ūkininkaujantis Romualdas Misevičius, savo didžiuliame ūkyje auginantis ekologiškus grikius, kanapes, rapsus ir kitus kultūrinius augalus. Taip pat jo ūkyje matėme ožkų, laukinių kiaulių. Mus sužavėjo didžiulė, išpuoselėta ir sutvarkyta sodyba, kieme lakstantys trys milžiniški šunys, ramiai tekantis pro šalį Nemunėlis, kurio kitas krantas – jau Latvijos teritorija. Ūkininkas ne tik pavaišino sočiais pietumis, bet dar ir dovanų įdėjo savo ūkio produkcijos: ekologiškų grikių, rapsų aliejaus. Jautėme, kad jam patiko su mumis bendrauti, nes atsisveikindamas prašė užsukti dar kartą. Viešnagė nuoširdaus ūkininko sodyboje pakėlė mūsų nuotaiką ir išblaškė slogutį, kurį jautėme po nakvynės „vaiduoklių“ name.
Kelio atkarpą Mažeikiai – Skuodas – Palanga buvo sunku įveikti dėl itin blogų oro sąlygų: merkė ne tik stiprus lietus, bet ir kiaurai pro visus drabužius pūtė priešakinis vėjas. Nors pedalus mynėme iš visų jėgų, tačiau į priekį judėjome taip lėtai, kad per vieną valandą įveikėme vos dešimt kilometrų. Privažiavę didelį pastatą, nusprendėme ten paieškoti užuovėjos. Pasirodo, ten buvo grūdų sandėlis. Sandėlyje apdžiūvome, sukišę kojas į grūdus jas susišildėme, pavalgėme. Tačiau po kurio laiko pamatėme, kad sandėlio darbuotojas, nepastebėjęs neprašytų svečių, ramiai užrakino duris. Teko gerokai pasukti galvas ir paplušėti, kol pavyko iš ten ištrūkti!
Toliau vykome Skuodo link, tačiau oras mums nebuvo palankus: pylė taip, kad sušlapo net neperšlampami drabužiai, o nuo drėgmės krėtė drebulys. Nuo šalčio ir drėgmės pabandėme gintis užsimaudami polietileninius šiukšlių maišus. Maišais apsivyniojome ir batus, ir rankas, tačiau tas menkai tepadėjo. Mums iš tiesų buvo labai šalta! Nuo16 iki 23.30 val., ant kūno nebeturėdami nei vieno sauso siūlelio, mynėme į Palangą. O Palangoje mūsų laukė mano mama su šilta vakariene, karšta vonia ir sausi drabužiai!
Nusprendę mano namuose šiek tiek ilgiau pailsėti, kelionę tęsėme tik trečios dienos rytą. Nuotykių ieškotojams mama į kelionę įdėjo savo keptos sveikuolių duonos, špinatų apkepo ir palydėjo iki tilto, nuo kurio mes pajudėjome Klaipėdos link. Mamos duona labai pravertė, nes pavargusius nuo monotoniško pedalų mynimo ir nuolat kamuojamus alkio ji mus sotino bei teikė jėgų. Kadangi Palangoje nusipirkome apsiaustus nuo lietaus, nebekreipdami dėmesio į blogą orą tęsėme savo kelionę iš Klaipėdos keltu persikeldami į Kuršių neriją. Važiuoti keliu palei Kuršių marias link Nidos buvo vienas malonumas! Graži gamta, puikus jūros oras nustūmė užmarštin visus kelionėje patirtus nepatogumus ir problemas. Iš Nidos persikėlėme į Rusnės salą. Ten stabtelėjome norėdami nusiskinti slyvų nuo pakelėje augančio medžio. Nespėjus net paragauti uogų, pamatėme link mūsų skubančią moteriškę. Tai buvo šalia esančios sodybos šeimininkė. Maloni rusniškė pakvietė į svečius, pavaišino labai skania slyvų - kriaušių uogiene ir net įdėjo vieną stiklainiuką dovanų. Mes žinojome, kad seniau Rusnėje buvo kurčiųjų mokykla, todėl pasidomėjome apie ją. Įdomus sutapimas – sodybos šeimininkės mama toje mokykloje kadaise dirbo virėja ir valytoja, todėl moteris sutiko parodyti ne tik buvusią Rusnės kurčiųjų mokyklą, bet ir aprodė visą Rusnės miestelį, supažindindama su svarbiausiais pastatais, žvejų muziejumi, pateikdama daug istorinių ir šių dienų faktų, iš kurių sužinojome apie Mažosios Lietuvos gyventojus, išgirdome daug kasmetinių potvynių nuo pasaulio atskirtų žmonių istorijų, kurių siužetai verti rašytojo plunksnos. Atsisveikindama mūsų pašnekovė pasakė, kad visi Rusnės svečiai išvykdami nusiperka rūkytos žuvies ir atskleidė paslaptį, kur ji išrūkoma skaniausiai. Kadangi jau buvome išalkę, pasinaudojome svetingos moters patarimu ir, nusipirkę žuvies iš nurodytos močiutės, čia pat, prie rūkyklos, pradėjome ruoštis pietums. Matyt toks vaizdas žuvimi prekiavusiai močiutei sukėlė gailestį, nes netrukus ji stovėjo prie mūsų rankoje laikydama indus, iš kurių sklido naminių cepelinų su varške kvapas. Cepelinai buvo nuostabūs, nuostabus buvo ir aviečių kompotas, kurio negailėdama vis pylė geroji senučiukė, negalėdama patikėti, kad mes tikrai dviračiais keliaujame aplink Lietuvą!
Įdomiausios kelionės vietos buvo Zarasų rajone, kur keliai tai kilo aukštyn, tai leidosi žemyn. Buvo tikrai smagu. Mus sužavėjo Stelmužės kaimas, įspūdinga buvo Vištyčio – Kalvarijos kelio atkarpa, labai smagiai pravažiavome per Dieveniškes.
Kelionėje supratau, kad Lietuvos kaimuose gyvena paprasti, vaišingi ir nuoširdūs žmonės, kurie nieko negailėjo paprastiems, nors ir nepažįstamiems, keliautojams. Buvome vaišinami karvių, ožkų pienu, varške, kiaušiniais, daržovėmis, vaisiais, gaivinomės vandeniu iš daugybės šulinių ir šaltinių! Ačiū jums, gerieji kaimo žmonės, už parodytą širdies šilumą!
Baigdamas noriu pasidžiaugti, kad mes su Tomu galbūt esame pirmieji kurtieji, apvažiavę Lietuvą palei jos teritorijos sienas dviračiais, tačiau tikiu, kad būsime ne paskutiniai, nes savo įspūdžiais tikrai užkrėsime ne vieną draugą ir pažįstamą, nes Lietuva yra be galo gražus ir įdomus kraštas.
