Nors A.Zadneprovskis jau daugelį metų yra svarbiausia L.Asadauskaitės trenerių komandos figūra, šiose olimpinėse žaidynėse žmonos sidabrines emocijas buvo priverstas stebėti tik iš tribūnų, nes į Tokiją atvyko kaip akredituotas Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės sąjungos (UIPM) vykdomojo komiteto narys.
„Šaukiau ir labai pergyvenau, padėjau kaip galėjau, – emocijas prisiminė A.Zadneprovskis. – Tos dešimt sekundžių baudos iš tiesų stipriai sujaukė kortas, bet tada Laura susiėmė ir paleido penkis „švarius“ šūvius. Tada supratau, kad šansas tikrai yra.“
Pats A.Zadneprovskis 2004 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse iškovojo sidabrą, o po ketverių metų Pekine nuskynė bronzą ir iki šios vasaros kartu su Austra Skujyte ir Virgilijumi Alekna buvo vieninteliai individualių sporto šakų atstovai, Lietuvai medalius laimėję daugiau nei vienoje olimpiadoje.
Dabar prie šios garbingos kompanijos prisijungė ir Laura, prie 2012-ųjų aukso pridėjusi šiemetinį sidabrą.
„Nėra ką slėpti, labai džiaugiuosi už šį pasirodymą ir medalį. Tiek Laura, tiek septintą vietą užėmusi Gintarė Venčkauskaitė pasirodė puikiai, nors abiem pradžia nebuvo labai gera. Kaip jau Laura sakė, pirmąją dieną planavome tikrai daugiau taškų. Visgi tikėjau merginomis. Galvojau, kad jei pavyks sujoti, šešetukas turėtų būti, o ten jau – kaip Dievas duos. Šį kartą jis davė sidabrą“, – praėjus dienai po puikaus pasirodymo kalbėjo A.Zadneprovskis.
– Kada patikėjote, kad medalį Lietuva pagaliau įsidės į savo taupyklę?
– Po jojimo. Pradėjau skaičiuoti ir žiūrėti. Žinoma, jeigu vokietė būtų jojusi sėkmingiau, bėgti jai turbūt jau išvis nebūtų reikėję. Bet Annikai Schleu varžybos virto drama konkūre ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Grįžo intriga ir Laura nuostabiai išnaudojo savo stipriausias puses.
– Kaip reagavote į tą nelemtą falstartą?
– Nuo savęs pasakysiu, kad čia nemažai atsakomybės tenka prisiimti ir varžybų rengėjams, nes, pavyzdžiui, pasaulio taurėje viskas vyksta kiek kitaip. Tie signalai „pypt“, „pypt“ sunkiai identifikuojami. Laura išgirdo pyptelėjimą, bet nesuprato, ar jis jai, ar prieš ją startavusiai sportininkei. Baltarusė turėjo startuoti dvylikta, bet laiku neišbėgo. Laura susimėtė, abi sportininkės susižvalgė, galiausiai viskas gavosi taip. Aišku, labai gaila. Iš karto supratau, kad baudos neišvengsime. Šalia manęs sėdėjo LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. Jai iš karto pasakiau, kad turėsime nuobaudą...
– Lauros triumfą stebėjote ne iš trenerių zonos, o iš oficialių asmenų tribūnos. Ar nebuvo sunku?
– Tokia jau ta pandeminė situacija. Esu oficialus asmuo ir bendrauti su sportininkais jau nelabai galiu. Visada buvau šalia ir pasiruošęs, bet buvome sutarę, kad arčiau sportininkės bus Jevgenijus Kliosovas. Prieš bėgimą šiek tiek šnektelėjome. Su jojimo treneriu Vytautu Paznanskiu taipogi palaikėme ryšius. Visgi kai daug trenerių šalia sportininko – irgi ne visada išeina į gera (šypsosi).
– Fantastiškas Lauros bėgimas – duota kažkokių aukštesnių jėgų ar sunkaus treniruočių darbo rezultatas?
– Ji dirba tikrai daug. Bėgimo rungtis jai labai patinka, jai smagu konkuruoti ir kovoti. Bet čia viskas priklauso ir nuo žmogaus, jo charakterio, taip pat fizinių savybių. Šioms žaidynėsms ji buvo tikrai gerai pasiruošus.
– Likus kelioms savaitėms iki Tokijo Laura teko patirti stiprų šonkaulių sumušimą. Ar ta trauma neišmušė iš vėžių?
– Nuotaikos galėjo būt ir geresnės, nes pasiruošimą visa tai sujaukė. Teko įjungti „ekonominį“ rėžimą, bet galbūt viskas kaip tik išėjo į gera. Planavome dalyvauti Europos čempionate, Laura nevažiavo, aš vykau ir mačiau kaip Ieva Sarapinaitė laimėjo.
– Lietuvai tai yra pirmasis ir vienintelis šios olimpiados medalis...
– Tai labai svarbu, nes spaudimas buvo didžiulis ir didėjo su kiekviena diena. Visa šalis jo laukė ir aš sutinku su Laura, kad tai yra visos Lietuvos medalis. Nors iš šių žaidynių veikiausiai grįšime tik su vienu, bet sakyčiau – užtarnautu.
– Po finišo L.Asadauskaitė dar neturėjo konkretaus atsakymo dėl po trijų metų vykstančių Paryžiaus olimpinių žaidynių. Ką nuojauta kužda jums?
– Atsakymo neturiu, dar palaukime (šypsosi). Ši olimpiada dar tik baigėsi, praeis kiek laiko, viskas susidėlios į vietas. Matysime.
– Galbūt dukra Adriana irgi gali pasekti tėvų pėdomis?
– Su ja bendraujame nuolat. Sakau jai, jog žiūrėtų televizorių ir matytų mamą bėgančią ten. Visgi sužinojo apie medalį iš manęs (juokiasi).
– Po šio medalio Lietuvoje tradiciškai lauks daug sveikinimų ir pažadų. Ar tikite, jog sąlygos sportininkas po truputį pradės gerėti?
– Šios olimpinės žaidynės aiškiai parodė, kad Lietuvos sportas yra dugne, tad dabar yra geriausias laikas nuo jo atsispirti ir kilti į viršų. Jei būtume likę be medalio, tai išvis... Manau, kad tai yra ženklas visiems, pirmiausia valdininkams. Ruošiamės olimpinėms žaidynėms ir neturime bazių, normalaus maniežo, neturime tinkamo baseino. Turime važiuoti ruoštis į Estiją. Ten sportavome su estų fechtuotojomis, o kaip žinia, jos Tokijuje laimėjo auksą ir bronzą. Ten miestelis tokio dydžio kaip šis stadionas Tokijuje, tačiau jame yra viskas, ko reikia. Mes bazę Druskininkuose statėme nuo 2008-ųjų Pekino olimpinių žaidynių, trylika metų...
– Ar tokios pergalės padeda pritraukti daugiau jaunimo į šiuolaikinės penkiakovės treniruotes?
– Masiškumu mūsų sporto šaka niekada negalėjo pasigirti. Prisipažinsiu, dėl pamainos tikrai neramu. Laurai jau liko nedaug, traumos, amžius... Visgi jei merginų dar turime, tai kalbant apie vyrus situacija yra kur kas prastesnė. Buvome mes su Edvinu Krungolcu, dabar Justas Kinderis, bet žmogaus, kuris galėtų tinkamai jį pakeisti nėra... Visgi norint judėt į priekį, pirmiausia reikėtų sutvarkyti bazes. Dabar turime maniežą, bet koridoriaus remontas taip ir neužbaigtas. Sportininkai, juk neklijuos plytelių patys...
– Šiose olimpinėse žaidynėse ypač daug kalbama apie žirgus. Laurai su Gintare pasisekė, tuo tarpu Justui – ne...
– Jaučiasi, kad žirgai yra pavargę. Kliūčių aukštis šioje olimpiadoje taip pat yra didelis, o kai žirgui tokią sunkią distanciją įveikti po keturis kartus labai sudėtinga. Dar jeigu jie užsigauna ar susimuša, patiria didžiulį stresą Juos tada reikia raminti. Vieniems sugrįžti į normalią būseną užtenka vos kelių treniruočių, kitiems prireikia ir mėnesio. O laiko čia nėra, varžybos bėga. Ką gauni, tą gauni. Justu tikrai nepasisekė ir labai gaila. Žirgas sudėtingas ir tai matėsi jau nuo pat pradžių. Mažiukas žirgas tikrai ne šitam maršrutui.
