Tai buvo pirmosios penkiakovininkės varžybos po olimpinių žaidynių – tokių ilgų atostogų ji dar nebuvo turėjusi.
Kitas pasaulio taurės varžybų etapas balandį vyks Kinijoje, po to gegužės pradžioje Vengrijoje, o finalas bus surengtas birželį Rusijoje. Be to, liepą Lenkijoje vyks Europos čempionatas, o rugpjūtį laukia pasaulio čempionatas Taivane. Laura planuoja dalyvauti visose šiose varžybose.
„Lengva tikrai nebus, o po olimpinių žaidynių noriu ramesnių metų, todėl stojusi į pirmuosius startus per daug nesiplėšysiu. Didžiausias viltis sieju su vasaros išbandymais“, – sakė olimpinė čempionė.
– Kaip vertinate savo pirmą startą šiemet – užimtą antrą vietą per antrojo etapo Pasaulio taurės varžybas Rio de Žaneire?
– Vertinu gerai. Dar nesu pačios geriausios sportinės formos, tačiau rungtyniavau pakankamai normaliai. Vienose rungtyse pasirodžiau geriau, kitose kiek blogiau. Koją pakišo jojimas, galėjau būti ir pirma, o ne aštunta. Rio de Žaneire buvo nepaprastai sunku rungtyniauti. Pirmą dieną, kai tiktai atskridome, buvo apsiniaukę – galvojau, kad viskas bus gerai, nesudegsime.
Pusfinalio varžybos irgi vyko neblogu oru. Bet per moterų finalines varžybas buvo pati karščiausia diena – termometras rodė apie 30 laipsnių, lauke visą laiką pleškino saulė. O baseinas – atviras, salėje nebuvo jokio kondicionieriaus.
Mes buvome be jokios adaptacijos, sąlygos iš tikrųjų buvo be galo sunkios. Sakytumei, atsidūrėme pirtyje ir turėjome dvi valandas fechtuotis. Tačiau Brazilijoje visada būna būtent taip. Karštį iškentėti visada yra sunkiausia, Rio de Žaneire saulė nusileido tiktai po finišo.
– Prieš išvykdama sakėte, kad bus smalsu pasižiūrėti, kaip seksis pasikeitusioje paskutinėje rungtyje. Na, ir kaip?
– Viskas buvo lyg ir taip, kaip ir anksčiau, tačiau ryškiai pajutau, jog kad viskas ilgiau tęsiasi. Atrodė, kada gi bus tas finišas. Bėgu vieną ratą, antrą, trečią, ketvirtą ... Viskas pasirodė vyksta labai ilgai. Tačiau taip realiai ir turėjo būti – truputį pailgėjo trasa ir vienu šaudymu daugiau. Bet iš tikrųjų ta naujovė visai patiko.
– Planavote patekti į dešimtuką, o vos nelaimėjote varžybų...
– Atsilikau labai nedaug, tačiau amerikietė yra stipri bėgikė. Paskutiniajame rate, kuris būna kiek trumpesnis, mačiau, kad jos nebepavysiu ir buvau nusiteikusi užimti antrą vietą, kuri mane tenkino.
Mes buvome be jokios adaptacijos, sąlygos iš tikrųjų buvo be galo sunkios. Sakytumei, atsidūrėme pirtyje ir turėjome dvi valandas fechtuotis.
– Kaip dabar atrodo Diana Rimšaitė?
– Užėmė šeštą vietą, sakyčiau, gerai.
– Kaunietė Gintarė Venčkauskaitė irgi gerai pasirodė – 15-oji vieta asmeninėse varžybose ir ketvirtoji – kartu su Pauliumi Aleksandravičiumi – mišrioje estafetėje.
Paskutinioji rungtis, vadinamas „kombainas“, jos irgi nenuvylė: Gintarė gerai šaudo, pakankamai gerai bėga. Kaip ir anksčiau, gal kiek silpnokas jos fechtavimas, būtent šioje rungtyje reikėtų stengtis daugiau padirbti. Gintarė gali daugiau pasiekti, nei dabar pasiekė.
– Dabar poilsio nebus, vėl kibsite į treniruotes, o ar dalyvausite trečiojo pasaulio taurės stapo varžybose?
– Apsispręsiu šiomis dienomis. Dar galvoju, ar po kelių savaičių vėl rungtyniauti, nors paraiškos varžyboms ir nusiųstos.
Prieš išvykdama į Rio de Žaneirą L.Asadauskaitė davė interviu LTOK žurnalui „Olimpinė panorama“.
– Laura, ar buvo sunku po atostogų vėl kibti į darbą ir pradėti rengtis naujam sezonui?
– Ne. Po įtempto praėjusio sezono neblogai pailsėjau, pirmą sykį leidau sau ilgesniam laikui pamiršti šiuolaikinę penkiakovę. Vis dėlto jau daugiau kaip tris mėnesius treniruojuosi visu pajėgumu, dirbu negailėdama savęs. Treniruotis pradėjau vėlokai, bet taip ir buvau numačiusi. Pagrindinį dėmesį skiriu visoms rungtims, neišskiriu nė vienos. Žiemą buvau truputį apsirgusi, teko ir antibiotikų pavartoti. Kai sustiprėjau, ėmiau didinti pratybų krūvius.
Daugelis sportininkų vyksta treniruotis į šiltus kraštus, o aš to nedariau nei praėjusiais metais, nei šiemet. Norėjau kuo daugiau laiko praleisti su dukryte Adriana, nenorėjau palikti šeimos. Visą žiemą praleidau Lietuvoje ir dabar esu čia, treniruojuosi mūsų sporto bazėse (su Laura kalbėjomės prieš jai išvykstant į varžybas Brazilijoje – red. pastaba).
– Vėl pasikeitė šiuolaikinės penkiakovės taisyklės. Ar permainos tau palankios?
– Paprastai tų pakeitimų sulaukiame po kiekvienų olimpinių žaidynių. Dabar šaudysime keturis kartus ir bėgsime keturis kartus po 800 m. Reikės šaudyti viena serija daugiau ir bėgti 200 m ilgesnę distanciją. Šie pakeitimai, manau, man palankūs, nes bėgimo distancijoje esu gana stipri.
Truputį kitokios tapo ir jojimo varžybų taisyklės. Anksčiau už žirgo numestą vieną kliūtį sportininkai būdavo baudžiami 20 taškų bauda, o nuo šiol – jau 40. Bet kuri klaida dabar kainuos kur kas daugiau. Jojimas iki šiol buvo labai svarbus, o nuo šių metų – dar svarbesnis. Dabar jojimo klaidelės labai pakoreguos pasirodymą, ši rungtis daug ką lems.
Penkiakovė tampa vis sudėtingesnė, sportininkams tai bus nelengvi iššūkiai. Ši sporto šaka po kiekvienų olimpinių žaidynių nuolat modernizuojama, keičiama. Mūsų sporto šaka tampa įdomesnė, patrauklesnė žiūrovams. Sportininkų laukia nuolatiniai išbandymai.
– Ar po Londono olimpinių žaidynių visos pagrindinės varžovės tęsia karjerą?
– Pasaulio taurės varžybų pirmame etape nemažai stiprių penkiakovininkių nedalyvavo. Bet jos niekur nedingo, nė viena neatsisveikino su didžiuoju sportu. Šiemet į suaugusiųjų gretas įsilies daugiau jaunimo, atsiras naujų veidų, padidės konkurencija. Kai kurios penkiakovininkės po Londono olimpinių žaidynių sakė, kad tai paskutinės jų žaidynės, bet šiemet jos vėl dalyvauja varžybose.
Dabar šaudysime keturis kartus ir bėgsime keturis kartus po 800 m. Reikės šaudyti viena serija daugiau ir bėgti 200 m ilgesnę distanciją. Šie pakeitimai, manau, man palankūs, nes bėgimo distancijoje esu gana stipri.
– Lietuvoje auga gera jaunųjų penkiakovininkių karta. Ką gali apie jas pasakyti?
– Nepasakyčiau, kad to jaunimo Lietuvoje daug. Yra keletas gabių mergaičių, bet neaišku, ar jos taps geromis penkiakovininkėmis. Tai parodys ateitis. Mūsų jaunosios sportininkės per pasaulio ir Europos atskirų amžiaus grupių čempionatus laimi medalių trikovės, keturkovės varžybose. Bet keturkovė – tai jokiu būdu ne penkiakovė. Kol kas mūsų jaunimui sekasi neblogai, bet neaišku, ar merginos, įsiliejusios į suaugusiųjų gretas, džiugins svariais rezultatais.
– Penkiakovininkų grupę turi subūręs ir Andrejus Zadneprovskis. Ar jam lieka laiko su tavim treniruotėse padirbėti?
– Andrejui tikrai tenka didelis treniruočių krūvis, jo grupėje yra ir jaunų mergaičių, ir vyresnių, vaikinų ir vyrų. Be to, jis dar ir Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos viceprezidentas. Andrejus žino, kad turiu savo pagrindinį trenerį Jevgenijų Kliosovą, su kuriuo kaip iki šiol dirbome, taip ir toliau dirbame. Man vyras gali tik kažką patarti, pasakyti. Kita vertus, ką jau ten bepasakysi – pati sukaupiau didelę patirtį, žinau, ko man reikia, didelė pagalba kaip ir nereikalinga.
– Vasarą dalyvavai dviratininkų varžybose, o žiemą gal bandei jėgas slidžių žygiuose?
– Ne, slidėmis nešliuožiau. Per „Eurosport“ kanalą stebėjau biatlono varžybas ir pamaniau, kad būtų visai smagu išbandyti jėgas ir šioje sporto šakoje – biatlonas ir šiuolaikinė penkiakovė turi šiokių tokių panašumų. Biatlonininkai įveikia kilometrus slidėmis ir šaudo ugnies linijoje, mūsų paskutinė rungtis – bėgimas ir šaudymas. Šiemet nespėjau savęs išbandyti biatlono trasoje, nes artėjo pagrindinės penkiakovės varžybos. Taigi svajones atidėjau kitiems metams.
– Gal jau galvojate ir apie šeimos pagausėjimą?
– Kol kas ne. Nusprendžiau dalyvauti Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, todėl nutariau neapsikrauti dideliais rūpesčiais. Kol kas užteks vienos Adrianos, o vėliau žiūrėsime.
