Pirmieji istorijoje lietuviai, dalyvaujantys nuo 1906 m. rengiamose Gordono Bennetto taurės varžybose, per pirmąsias dvylika valandų nuo starto Vokietijos mieste Gladbeke jau įveikė daugiau nei 300 km ir 14.30 val. Lietuvos laiku skrido virš Prancūzijos teritorijos.
„Prieš startą buvo šiek tiek nerimo, nes pradžia buvo vis nukėlinėjama ir mūsiškiai kilo pusantros valandos vėliau, nei planuota. Aišku, tai ne pats blogiausias variantas. Nes kelis kartus dėl netinkamų oro sąlygų lenktynės iš viso buvo atšauktos. O štai 2013 m. dalyviai, pralaukę visą naktį, startavo 6 valandą ryto“, – teigė Komžų komandos vadovas Rimvydas Baranauskas.
Ryškia geltona apranga apsirengę legendinių lenktynių naujokai iš Lietuvos daug dėmesio, klausimų ir patarimų sulaukė dar prieš prasidedant varžyboms. Nemažai informacijos apie tėvą ir sūnų Komžas pateikė ir varžybų startą tiesiogiai transliavusi Šveicarijos televizija.
Starto metu pagal iš anksto sudarytą eilę kiekvienas iš 24 varžybose dalyvaujančių balionų būdavo pastatomas ant nedidelės pakylos, nuo kurios ir šaudavo į dangų. Lietuviai, skambant „Tautiškai giesmei“, kilo dvylikti. Panašioje pozicijoje jie yra ir praėjus kiek daugiau pusei paros nuo lenktynių pradžios.
Kovą dėl Gordo Bennetto taurės ir dujinių balionų ilgų skrydžių pasaulio čempionų titulo tęsia 21 balionas, nes trys ekipažai buvo priversti nusileisti patekę į dienos metu draudžiamą balionų skrydžiams zoną.
„Netrukus po starto išryškėjo dvi strategijos. Viena grupė skrido labai žemai ir stengėsi pasukti maksimaliai į vakarus, norėdami pagauti mistralį – greito oro srautą ir aplenkti Alpes. Kiti, tarp jų ir mūsiškiai, skrido aukščiau, beveik tiesiai Alpių kryptimi. Paaiškėjo, kad pastaroji strategija buvo teisingesnė, nes iš pirmos grupės trys balionai jau žemėje. Ten, kur jie skrido, dieną buvo draudžiamos zonos, tad įgulos buvo priverstos nusileisti. Bet to, jų greitis buvo beveik dvigubai mažesnis nei kitų“, – aiškino R. Baranauskas.
Jis, kartu su komandos strategu Vytautu Rudžiansku ir jaunesniuoju R.Komžos sūnumi Danieliumi lenktynes seka iš Vilniaus, su įgula bendraudami mobiliuoju ir palydoviniu ryšiu. Į Lietuvos sostinėje esantį savotišką komandos štabą keliauja ir meteorologo Virmanto Šmato oro prognozės.
Įgulą lydinti vadinamoji žemės komanda – automobiliu su priekaba važiuojantys Mindaugas Juozauskas ir Arūnas Bronušas – šiuo metu yra kiek pralenkę balioną, bet kiekvieną akimirką pasirengę atsidurti ten, kur gondola palies žemę.
Pasak R.Baranausko, abu ankštoje, vos pusantro metro kvadratinio pločio gondoloje keliaujantys oreiviai jaučiasi puikiai. Naktį balioną pilotavęs R.Komža įdienojus prigulė pailsėti, tad piloto vaidmens ėmėsi L.Komža.
„Balionas skrenda stabiliai, stengiamės taupyti balastą, todėl laikomės viename aukštyje – apie 3 km. Oro sąlygos neblogos, jokių netikėtumų, tad Laurynas pilotuodamas ir knygą spėja paskaityti“, – pasakojo komandos vadovas.
Norint pakilti aukščiau vadinamo kreiserinio aukščio – maždaug 300 m – į kurį balionas pakyla kupole plečiantis dujoms, tenka išmesti balastą – specialiu semtuvu pasemti smėlio iš maišų ir paleisti jį pavėjui. Norint leistis žemiau, tenka išleisti dalį dujų, kurių vietą balione iškart užima oras.
Dieną balioną aukštyn kelia ir jį kaitinanti saulė, tad stengiantis nepakilti per aukštai irgi tenka aukoti dujas. Be to, jei kilsi labai greitai ir aukštai ir dar uždarytu vadinamuoju apendiksu, balionas gali sprogti. Taip yra nutikę per vienas Gordono Bennetto taurės varžybas. Naktį, kai kupolas atšąla, reikia mesti balastą, kad išsilaikytum reikiamame aukštyje. Jis pasirenkamas atsižvelgiant į oro sąlygas, vėjo kryptį, maršrutą ir oro erdvės kontrolierių nurodymus.
„Pakilimo ir nusileidimo ciklas nuolat kartojasi. Ir skrydis dažniausiai baigiasi ne tada, kai išsenka dujos, o kai baigiasi balastas. Kartais pilotai finišuoja vos ne nuogi, nes kovojant dėl papildomos distancijos tenka išmesti ne tik balastą, bet ir išpilti krepšyje likusį vandenį, išmesti net brangią įrangą, rūbus“, – pasakojo R.Komža.
Šiuo metu Lietuvos komanda yra parengusi du scenarijus.
„Atrodo, kad neišvengsime pažinties su Alpėmis. Bet jau esame išnaudoję pakankamai daug balasto, be to, balionas nėra visai sportinis, kaip daugumos kitų dalyvių, tad skristi per Alpes būtų pernelyg rizikingas. Tad vienas variantas – vakare saugiai leistis dar nesutemus. Kitas – pavakary leistis labai žemai ieškant kitų vėjo krypčių ir bandyti labai lėtai nakties metu apskristi Alpes iš Vakarų pusės. Tokiu atveju skrydis tęstųsi naktį ir leistumėmės saugiai šviesiu paros metu“, – teigė R.Baranauskas.
Dujinių balionų lenktynėse norint nuskristi kuo toliau, reikia skaičiuoti kiekvieną gramą, galintį traukti krepšį žemyn. Bet geriamas vanduo gondoloje užima nemažai vietos. Be maisto oreiviai taip pat neištvertų, tačiau jo stengiamasi pasiimti kuo optimalesnį kiekį.
Ieškodami tinkamiausio maisto Lietuvos oreiviai išbandė ne vieną variantą – nuo kosmonautų tyrių iki kareiviško maisto. Mažai valgant organizmas gali nepasikrauti energijos. Bet ar jos daug reikia ankštoje gondoloje?
„Išties, fizinio krūvio poveikiu kaip ir nieko neveiki, nes išpilti balastą, bendrauti su skrydžių valdymo tarnybomis ar žemės komanda daug jėgų nereikia. Bet pabandykite pastovėti bent 20 valandų neprisėsdami. Nugarai, kojoms tai milžiniškas krūvis. Čia svarbu žinoti savo silpnąsias vietas, nes mažos bėdelės gali virsti didelėmis problemomis“, – tikino R.Kožma.
Gondoloje yra galimybė pamiegoti iš medicininių neštuvų padarytoje lovoje, iškišus kojas per specialias ertmes krepšio šone. Dar palikta vietos ir biotualetui.
JAV žiniasklaidos magnato Gordono Bennetto sumanytų ir 1906 m. Paryžiuje pirmą kartą surengtų taurės varžybų rekordas nuo 2005 m. priklauso belgų ekipažui Bobui Berbenui ir Benoit'ui Simeonsui, JAV vykusiose varžybose per 64 val. 59 min. nuskridusiems net 3400,39 km. Beje, 1995 m. ilgiausiai trukusio Gordono Bennetto varžybų skrydžio rekordą pasiekusiems ir net 92 val. 11 min. ore išbuvusiems vokiečiams Wilhelmui Eimersui ir Berndui Landmannui pergalę tąsyk lėmė nuo starto Šveicarijoje nuskristi 1628,10 km.
