„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2020 05 27

Lėktuvų keliais per karantiną skraido balionai – oreivis pasiekė svaiginantį 9 km aukštį

Pristabdyti lėktuvų skrydžiai ne visus paliko ant žemės. Priešingai – vienas tituluočiausių Lietuvos karšto oro balionų pilotų Rokas Kostiuškevičius pakilo į aukštį, kuriame paprastai skraido didieji orlaiviai. Iki Lietuvos rekordo jam pritrūko mažiau nei 800 m. Aukščio baimę įveikęs ir seną svajonę įgyvendinęs oreivis puoselėja planus ateityje pasiekti ir rekordinį aukštį.
Rokas Kostiuškevičius oro balionu pakilo į 9,3 km aukštį.
Rokas Kostiuškevičius oro balionu pakilo į 9,3 km aukštį. / Asmeninio albumo nuotr.

Oro balionų pilotai, ypač jei krepšyje yra keleivių, dažnai stengiasi skristi kuo toliau, kad būtų galima iš viršaus apžvelgti kuo didesnę teritoriją, neretai – ir kuo žemiau, kartais – net leisdami žmonėms rankomis perbraukti per medžių lapiją ar pasiskinti kankorėžių. Net varžybose į aukštį nekreipiama dėmesio, nebent reikia atlikti su tuo susijusią užduotį, pavyzdžiui, kirsti tam tikrą erdvėje nurodytą virtualų tašką.

Jau keletą metų R.Kostiuškevičiaus galvoje sukosi mintis apie neįprastą skrydį – priartėti prie Lietuvos rekordo, kurį dar 2006-aisiais pasiekė pilotas Vytautas Samarinas kartu su alpinistu Vladu Vitkausku. Tąsyk jie pakilo į daugiau nei 10 km aukštį.

„Seniai apie tai galvojau, jau kelerius metus. Pažadėjau, kad nusiskusiu barzdą, kai pakilsiu į 9 km aukštį, – portalui 15min pasakojo 29-erių oreivis. – Be to, bijojau aukščio. Man tai nepatiko, todėl nusprendžiau, kad reikia skristi aukštai, ir nebebijosiu.“

Asmeninio albumo nuotr./Rokas Kostiuškevičius pakilo į 9,3 km aukštį.
Asmeninio albumo nuotr./Rokas Kostiuškevičius pakilo į 9,3 km aukštį.

Planą R.Kostiuškevičius įgyvendino pirmadienį. 3000 kub. m dydžio balionu, kurio kupolą puošia Lietuvos vėliava, jis pakilo į 9,3 km aukštį – maždaug tokį, kokį ir planavo.

Starto vieta buvo netoli Ukmergės rajone esančio Taujėnų dvaro, kur prieš dvejus metus vyko Lietuvos karšto oro balionų čempionatas. Kaip tik šis reginys ir pakišo idėją, kur rezervuoti oro erdvę skrydžiui. Be to, buvo svarbu, kad netoli nebūtų valstybės sienos.

Pakilęs pilotas nesidairė į apylinkes ir iškart šovė į viršų. Nors vėjas prie žemės buvo stipresnis, gėrėtis gamta gražią besibaigiančio pavasario dieną nebuvo laiko – ir dujų, ir deguonies kiekis buvo ribotas, jų turėjo užtekti ne tik pakilti į didžiulį aukštį, bet ir nusileisti bei rezervui, jei atsitiktų kažkas nenumatyta. R. Kostiuškevičius pakilo aukščiau nei nuskrido nuo starto vietos – iš pradžių vėjas nunešė gal 15 km į vieną pusę, paskui – 15–20 km į kitą ir galiausiai balionas nusileido vos už 7 km nuo lauko, kur pakilo.

Šiam skrydžiui jis rimčiau ruošėsi porą metų.

Eglės Digrytės nuotr./Rokas Kostiuškevičius meta žymeklį į taikinį
Eglės Digrytės nuotr./Rokas Kostiuškevičius meta žymeklį į taikinį

Pagrindinis darbas buvo ne paruošti balioną ir pasirūpinti reikiama įranga, bet tobulinti savo gebėjimus ir pasirengti psichologiškai. R.Kostiuškevičius stengėsi pasikalbėti su kuo daugiau išmanančių žmonių ir išgirsti kuo daugiau nuomonių. Bene pirmasis, davęs rimtą paskatą skristi kuo aukščiau, buvo patyręs italų pilotas Paolo Bonanno, gaminantis degiklius Ispanijos karšto oro balionų kompanijai „Ultramagic“. Su juo lietuvis viename renginyje Tunise kalbėjosi, ar įprasti degikliai atlaikytų tokį išbandymą.

R.Kostiuškevičius taip pat stengėsi išmokti kuo daugiau dalykų, reikalingų ekstremaliam skrydžiui, konsultuotis su patyrusiais pilotais. Nemažai informacijos jis gavo vieno skrydžio Argentinoje metu. Tuomet skrido per Andų kalnus – didesniame nei 7 km aukštyje, priartėjo prie aukščiausios jų viršukalnės Akonkagvos. Taip oreivis įgijo daugiausiai patirties, išmoko, kaip geriausia elgtis su balionu dideliame aukštyje, kaip apsidrausti nuo nesėkmės, jei kas sugenda.

Skrydžiui jis buvo pasiruošęs seniai, tačiau teko laukti ne tik palankaus oro, bet ir švelnesnių karantino sąlygų, nes oro balionais kurį laiką taip pat nebuvo galima skraidyti. Kita vertus, kaip tik karantinas buvo puiki proga siekti asmeninio rekordo. Dabar skrydžiams dideliame aukštyje – idealios sąlygos, nes oro erdvė, kur skraido vien didieji lėktuvai, beveik tuščia. Paprastai oro balionai ten nepageidaujami – be specialaus leidimo galima kilti tik į 6 km aukštį (kaip tik į tokį aukštį treniruodamasis R.Kostiuškevičius pakilo prieš porą savaičių).

„Niekas nežino, su kuo jie valgomi, skraido lyg chuliganai“, – juokėsi R.Kostiuškevičius. Kadangi lėktuvų kol kas beveik nėra, oro erdvės kontrolieriams esą nėra ką veikti, taip pat buvo smalsu pažiūrėti, ar tikrai balionas pakils taip aukštai. Beje, kone 10 km aukštyje balionas palieka baltą šleifą, panašų į lėktuvų. Ant žemės piloto laukusi komanda pasakojo, jog vienas jį pamatęs žmogus išsigando, kad balionas užsidegė.

Ilgam skrydžiui – R.Kostiuškevičiaus pasiektas aukštis beveik lygus atstumui, kurį reikėtų nuvažiuoti nuo Vilniaus oro uosto iki sostinėje esančio prekybos centro „Panorama“ – reikėjo pasiruošti ir pakankamai priemonių. Visų pirma – pasirūpinti deguonimi.

Asmeninio albumo nuotr./Rokas Kostiuškevičius per pratybas.
Asmeninio albumo nuotr./Rokas Kostiuškevičius per pratybas.

Tokiame aukštyje slėgis mažesnis iki 4 kartų, atmosfera retesnė, taigi papildomo deguonies reikia ne tik pilotui, bet ir balionui, kad normaliai degtų orą kupole šildanti liepsna. Dujų oreivis pasiėmė 240 litrų – lyg keturių valandų skrydžiui nedideliame aukštyje. Tiek reikėjo ne tik dėl saugumo – jei netyčia nutiktų kas nors ne pagal planą, bet ir dėl to, kad viršuje reikia kaitinti be perstojo – pilotas sakė ranką ant degiklio laikęs nuolat.

Paklaustas apie pažadą skustis barzdą, kurią augino jau ne vienus metus, pašnekovas sakė jo dar neįvykdęs, bet ruošiasi. „Reikės gerų peiliukų“, – juokėsi R.Kostiuškevičius, kuris yra pasaulio jaunimo čempionatuose dusyk iškovojęs auksą ir sykį – sidabrą, tapęs Lietuvos ir Europos čempionu.

Gerokai kuklesnis Lietuvos skrydžio karšto oro balionu aukščio rekordas – 7 212 m – buvo pasiektas 2006 metų rugsėjį. Į tokį aukštį pakilo Vilniaus Oreivystės centro pilotai Vytautas Sviderskis ir Aurimas Vengrys. Po gerų dviejų mėnesių šį aukštį gerokai pranoko V. Samarinas ir V. Vitkauskas, pakilę į 10 078 m aukštį.

Šis rekordas iki šiol nepagerintas. R.Kostiuškevičiaus pasiektas rezultatas – antras. Jis neatmeta galimybės siekti dar daugiau: „Visą laiką norisi būti geriausiam. Vienam skristi – kelis kartus sunkiau, turi būti tobulai pasiruošęs. Man dar yra kur tobulėti. Jei bus dar galimybių pakilti, reikės bandyti. Reikia tik dar daugiau pasiruošimo ir patirties, negali iškart šauti ir be komplikacijų pasiekti tikslą.“

Pasaulio aukščio rekordas lietuvišką viršija dukart. Jis priklauso indų verslininkui ir prisiekusiam aviatoriui Vijaypatui Singhaniai. 2005 metų lapkritį startavęs Bombėjuje, jis pakilo į 21 290 m aukštį. Oreiviui tuo metu buvo 67-eri.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“