Politika
Tam nuteikia jau pats varžybų fonas: veiksmas vyksta Niujorke, o iš JAV vyriausybės Tarptautinės šachmatų federacijos (toliau FIDE) prezidentas Kirsanas Iliumžinovas dar prieš metus susilaukė sankcijų (nuo finansų įšaldymo iki draudimo įvažiuoti į šalį) dėl savo paramos ar tarpininkavimo Sirijos diktatoriui Basharui al Assadui perkant naftą iš Islamo Valstybės (ISIS).
Nors K.Iliumžinovui nusišalinus nuo sprendimų priėmimo organizacijoje, kuriai vadovauja jau virš 20 metų, sankcijos ir pristabdytos, istorija tuo tikrai nesibaigė.
Viešųjų ryšių dėka K.Iliumžinovas daug kur rodosi kaip neįtikėtinai sėkmingas šachmatų populiarintojas, ilgametis tautos mylimas Kalmukijos prezidentas, vienas gerbiamiausių pasaulyje budizmo autoritetų (oficialus Budos palaikų sergėtojas), tiesiog pasaulinis taikos nešėjas; kita vertus, jo tiesioginė asmeninė parama Muammarui Gaddafiui ir Saddamui Husseinui iki pat jų viešpatavimo galo ne tik JAV tarnybų, bet ir visos laisvosios žiniasklaidos akyse parūpino jam aiškią diktatorių ir tarptautinių nusikaltėlių draugo reputaciją.
Tad nepaisant turtų, galios ir įtakos, draugas Kirsanas, Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto (MGIMO) absolventas ir jau ketvirtį amžiaus įtakingas Rusijos Federacijos valstybininkas, gali praleisti svarbiausią pastarųjų dvejų metų šachmatų pasaulio įvykį.
Politinės kovos asociacijas kelia ir du pagrindiniai veikėjai. Dabartinį pasaulio čempioną Magnusą Carlseną nesunku įsivaizduoti kaip simbolizuojantį Vakarų pasaulio vertybes, o jo varžovą, pretendentu į šachmatų karūną (laimėjus kandidatų turnyrą šių metų pradžioje Maskvoje) tapusį Sergejų Kariakiną, – kaip dabartinės Rusijos politikos vėliavnešį.
Alyvos į ugnį pila ir lažybų bendrovės. Pavyzdžiui, „Orakulas“ siūlė 4,5 koeficientą už Kariakino pergalę, t. y. pastačius šimtą eurų, galima atsiimti iki keturių su puse šimto. Racionalaus pasirinkimo teoretikai daugmaž vieningai sutaria, kad panašūs skaičiai gali paskatinti imtis įvairių (bet kokių?) priemonių, kad tokia „menkai tikėtina“ S.Kariakino pergalė būtų pasiekta.
1990 m. Simferopolyje gimęs S.Kariakinas 2009 m. iškeitė atstovavimą Ukrainai į Rusiją teigdamas, kad ten geresnės sąlygos ir daugiau rėmėjų. Vien pragmatiški išskaičiavimai ir jokios politikos?
Iš pradžių gal ir taip, todėl savo pilietybės pakeitimo proga šmaikštaudamas, kad jei ne Krymas ateis pas Rusiją, tai Rusija ateis pas Krymą, jaunas ir naivus S.Kariakinas veikiausiai nežinojo savo naujosios tėvynės ambicingų planų.
Vis dėlto, jau tapęs pretendentu į šachmatų karūną, šiemet tiesiai pareiškė, kad kaip krymietis jis visąlaik jautęsis rusas, todėl pilietybės pakeitimas buvęs natūralus. Bet kur kas svarbesnis už S.Kariakino paramą Putino politikai yra Putino paramos S.Kariakinui klausimas.
Prisimenant 2014 metų Sočio žiemos olimpiados bylą su dešimtimis valstybinio sukčiavimo keliu iškovotų medalių, ir turint mintyje laukiantį tikriausiai ne už dyką pelnytą 2018 metų pasaulio futbolo čempionatą, asmeninis Putino rūpestis, kad S.Kariakinui būtų sudarytos visos sąlygos sugrąžinti pasaulio šachmatų karūną į Maskvą, kviečia klausti, ar ir šiuo atveju nereikėtų baimintis sukčiavimo.
Nebūtinai asmeninio, gal net be paties S.Kariakino žinios: sukčiauti gali jo „padėjėjai“, vykdantys komandas „iš aukščiau“. O kas yra sukčiavimas šachmatuose, gali paaiškinti ir žvilgsnis į istoriją, ir nūdienos aktualijos, ypač susijusios su kompiuterinėmis technologijomis.
Istorijoje tokių dalykų yra buvę nemažai: ir apgaulingų manipuliacijų, ir pelningų spekuliacijų. Teisiškai manipuliavimas sporte reiškia tyčinį veikimą ar neveikimą siekiant nepagrįstų pranašumų sau ar kitiems panaikinant ar sumažinant varžybų nenuspėjamumą, kuris laikomas pamatiniu sporto principu. Kalbant tiksliau, sukčiavimą šachmatuose galima skirstyti į: 1) svarbios informacijos nutekinimą arba šnipinėjimą; 2) sutartas lygiąsias, grupinius susitarimus ir tyčinius pralaimėjimus.
Šnipinėjimas
Konfidencialios informacijos nutekinimas ir išgavimas yra vienas manipuliavimo varžybomis būdų. Svarbia informacija paprastai laikomi viešai neprieinami duomenys apie (įvairių sporto šakų) atletų sveikatą, taktinius derinius, debiutinį pasirengimą, techninius (automobilių) duomenis, brėžinius, etc. Lyginamuoju požiūriu konfidenciali informacija sporte gali būti suvokiama kaip komercinė paslaptis, pavyzdžiui, konkurencijos ar įmonių teisėje.
Šachmatų sporte būta ne vieno atvejo, kai aukščiausio lygio žaidėjai prikišdavo vienas kitam šnipinėjimą. Štai Garis Kasparovas kadaise apkaltino savo trenerį Jevgenijų Vladimirovą nutekinus slaptą informaciją Anatolijui Karpovui 1986 metų kovos dėl pasaulio karūnos metu (tąsyk po 16 partijų užtikrintai pirmavęs G.Kasparovas pralaimėjo tris partijas iš eilės ir vos išsaugojo titulą).
J.Vladimirovas kaltinimus visuomet neigė. Didmeistris Janas Timanas, aiškindamasis šį incidentą, paklausė buvusio pasaulio čempiono Boriso Spaskio, ką jis apie tai manęs. B.Spaskis atsakęs taip: „Būtų neįmanoma, jei J.Vladimirovas kažką panašaus būtų daręs. Jis gi girtuoklis, o tokie žmonės patikimi“.
Tokia paradoksaliai logiška argumentacija J.Timanui priminė šių metų Nobelio literatūros premijos laureato Bobo Dylano eiles, kuriose sakoma, kad „neteisingai“ gyvenant tenka būti doram...
Anksčiau, kai šachmatų partijos vykdavo ilgiau nei dabar, svarbios informacijos nutekinimas turėjo dar apčiuopiamesnę išraišką: galėjo būti atskleidžiamas atidėtos partijos ėjimas.
Vienas pavyzdžių – tuo metu pagrindinių kandidatų į pretendentus kovoti dėl pasaulio čempiono titulo A.Karpovo ir Viktoro Korčnojaus mačas 1974 m. (kaip tik po šios kovos V.Korčnojus ir pranešė svarstąs galimybę emigruoti iš SSRS).
Viešųjų ryšių dėka K.Iliumžinovas daug kur rodosi kaip neįtikėtinai sėkmingas šachmatų populiarintojas.
Kai V.Korčnojus grįždavo į viešbutį ir analizuodavo atidėtas partijas, jis savo sekundantams niekada balsu nesakydavo atidėto ėjimo – tiesiog padarydavo jį ant lentos. Pasiklausymo įrangos instaliavimas buvo įprasta praktika Sovietų Sąjungoje.
Kaip ir galima nuspėti, nė vienas kaltinimas šnipinėjimu nepasiekė teismo salės. Atitinkamai nebuvo objektyvaus įvertinimo iš FIDE, ar kurie nors kaltinimai buvo pagrįsti, ar ne.
Šiuo požiūriu šachmatai prasilenkia su sporto teise, kaip ir bet kuria kita teise: panašūs kaltinimai paprastai ir lieka gandų lygio kalbomis „prie butelio“.
Galima pasiguosti nebent tuo, kad ir kitose sporto šakose chaoso ne mažiau nei tvarkos. Pavyzdžiui, žymusis šnipinėjimo skandalas F1 „Renault“ komandai (įtariama, iš „McLaren“ inžinieriaus įsigijusiai jų bolido konstrukcinius planus ir skaičiavimus) baigėsi visai „neskausmingai“.
Pasaulinė automobilių sporto taryba aptakiai nurodė, kad „Renault“ pažeidė Tarptautinį sporto kodeksą, tačiau, nesant įrodymų, kad čempionatui padaryta neigiama įtaka, sankcijos „Renault“ komandai nebuvo skirtos.
Susitarimai
Žaidybines manipuliacijas šachmatuose galima grupuoti pradedant nuo mažiausiai pavojingų – sutartų lygiųjų tarp dviejų žaidėjų, iki žalingesnių – kolektyvinių (t. y. trijų ir daugiau žaidėjų) susitarimų baigti partijas lygiosiomis, ir tyčinių pralaimėjimų ar nepelnytų pergalių (paprastai už materialų atlygį).
Buvęs pretendentas į pasaulio šachmatų karūną J.Timanas aprašo situaciją, kaip minėtam B.Spaskiui atsirūgo pergalė prieš A.Karpovą 1983 m. Linareso turnyre.
J.Timanas tai pavadino Pyro pergale, nes pagal nerašytas sovietines taisykles tą partiją B.Spaskis turėjo pralošti, mat nuo pat A.Karpovo tapimo pasaulio čempionu 1974 m. joks sovietų šachmatininkas nebuvo laimėjęs turnyro, jei jame dalyvavo A.Karpovas.
Kai V.Korčnojus grįždavo į viešbutį ir analizuodavo atidėtas partijas, jis savo sekundantams niekada balsu nesakydavo atidėto ėjimo – tiesiog padarydavo jį ant lentos.
Kadangi B.Spaskis pažeidė šią keistą hierarchiją, jis galėjo sulaukti rūpesčių. „Neatsitiktinai“ po metų (nuo 1976 m. emigracijoje gyvenęs, bet pilietybę ir teisę atstovauti SSRS išsaugojęs) B.Spaskis nusprendė pakeisti stovyklą: 1984 m. Salonikų šachmatų olimpiadoje jis jau žaidė už Prancūziją.
„Nerašytos taisyklės“ aptinkamos ir kitose sporto šakose: pavyzdžiui, ledo ritulyje neretai įvyksta muštynės, kurių metu varžovai kumščiais smūgiuoja vieni kitiems į veidą. Kartais žaidėjai netgi specialiai „treniruojami“ atitinkamam vaidmeniui.
Galbūt todėl ledo ritulys yra viena iš pavojingiausių sporto šakų – verta pažymėti, kad vedama atskira statistika, kiek žaidėjų karjeros metu mirė aikštėje ar už jos ribų.
Suvaidintos ar išprovokuotos pražangos krepšinyje irgi kai kurių krepšinio trenerių laikomos meistriškumo dalimi. Reikia pripažinti, kad sudėtinga reglamentuoti visus ribinius santykius sporte.
Vis dėlto kai kalbama apie sveikatą, reputaciją ar ženklius piniginius prizus, norėtųsi, kad taisyklės būtų ne tik „rašytos“, bet ir parengtos taip, kad jos būtų suprantamos, palaikomos (t. y. „neapeidinėjamos“) pačios sporto bendruomenės, nuolat nekaitaliojamos ir viešai prieinamos.
Gandai sklido ir A.Karpovui laimėjus prieš Michailą Talį 1980 m. Bugojno tarptautiniame turnyre Jugoslavijoje. Kalbėta, kad M.Talis buvęs priverstas pasiduoti A.Karpovui, kaip tai padarė JBalašovas ir Vsilijus Smyslovas Tilburgo turnyre, ir vėliau – Tamazas Georgadzė ir L.Polugajevskis.
J.Timanas savo knygoje atskleidžia, kad vėliau girtas M.Talis pats prisipažino tai padaręs (o ar girto žmogaus prisipažinimas buvęs „tikras“, jau niekas nebesužinos).
Kitas apsukrus būdas kovoti su Vakarų šalių atstovais buvo aukščiau minėtas kolektyvinis susitarimas sužaisti lygiosiomis. Taip 1962 m. Robertas Fišeris, žaisdamas Kurakao kandidatų turnyre apkaltino Tigraną Petrosianą, Jefimą Gelerį ir Paulį Keresą sutarus baigti partijas lygiosiomis, idant jiems liktų kelios laisvos dienos, per kurias šie sukauptų jėgų kovojant su juo.
Suprantama, kad šachmatų (sub)kultūrai įvairios manipuliacijos nesvetimos. Svarbu atskirti, kada jos laikytinos varžybų taktika, o kada – teisės pažeidimu.
J.Timanas tai pavadino Pyro pergale, nes pagal nerašytas sovietines taisykles tą partiją B.Spaskis turėjo pralošti.
Šiuo aspektu riba kartais gali būti itin slidi: sutartos lygiosios tarp dviejų šachmatininkų, jei jos nėra tiesiogiai draudžiamos varžybų nuostatų, lyg ir galėtų būti laikomos varžybų taktika. O kaip vertinti tokius atvejus, kai atvažiuoja trys draugai į turnyrą ir tarpusavyje derina savo strategijas (atitinkamai pailsi dažniau nei žaidėjai, atvykę „be draugų“)?
Kaip kartelinį susitarimą, pažeidžiantį sąžiningą konkurenciją, ar ne? O jeigu du draugai žaidžia gerai, o trečias – ne, ir pastarojo taškas ar pustaškis „paaukojamas“ kokiame nors rate dėl kolegos sėkmės?
Aprašytam „trijų draugų“ atvejui artima yra „zuikių“ praktika lengvojoje atletikoje. Zuikiai diktuoja tempą pasirinktam sportininkui, o vėliau pasitraukia iš varžybų, ir taip išeina, kad jų pačių galutinis rezultatas nėra svarbus.
Įdomu pastebėti, kad „zuikiai“ neretai dirba pagal varžybų organizatorių nurodymus. Nei Lietuvos lengvosios atletikos federacija (LLAF), nei Tarptautinė lengvosios atletikos federacija (IAAF) nėra įvardijusios, kas laikytina draudžiamu, o kas – leistinu „tempo diktavimu“.
Panašu, kad komercinėse varžybose tai laikytina visiškai priimtina taktika, ir, matyt, ji kur kas arčiau teisėto elgesio nei aprašytas „trijų draugų“ atvejis.
Tiesa, 1969 m. IAAF į taisyklių knygą buvo įtraukusi nuostatą, jog rekordas negali būti įskaitytas, jeigu nugalėtoją lydėjo vienas iš bėgikų „zuikių“. Tačiau netrukus ši nuostata iš taisyklių knygos buvo išbraukta.
Šansai
Matyti, kad sporto teisės požiūriu nėra paprasta įvertinti, kur yra manipuliacija, kur taktika, o kur strategija. Nelabai padeda ir žvalgymasis į kitas sporto šakas, nes ten neapibrėžtumo gali būti ne mažiau.
Nepakankamai aiškus teisinis reglamentavimas gali skatinti teisinį nihilizmą. Aprašyti pavyzdžiai taip pat liudija, kad ir aukščiausio lygio sportininkai nebūtinai yra moraliniai autoritetai. Vis dėlto nesinori teksto užbaigti banalybėmis, kad „viskas priklauso nuo konkrečios situacijos“ ar kad „sporte ribiniai klausimai išsispręs savaime“.
Prieš pat čempionato pradžią M.Carlsenas paprašė Microsoft apsaugoti savo komandos kompiuterius nuo Rusijos hakerių.
Savaime niekas neišsispręs. Grįžtant prie pradžios: mače dėl pasaulio šachmatų karūnos būtina imtis apsaugos priemonių nuo šnipinėjimo, tariantis ir su policija, ir su operatyviniais darbuotojais, ir su informacinių technologijų specialistais. Toks žingsnis visai nebūtų paranojiškas, o realistiškai adekvatus.
Ir jo jau imtasi: prieš pat čempionato pradžią M.Carlsenas paprašė Microsoft apsaugoti savo komandos kompiuterius (juose, kaip nesunkiai galima nuspėti, saugoma slapta informacija, susijusi daugiausia su debiutiniu pasirengimu dvikovai) nuo Rusijos hakerių.
O visai pabaigai vis dėlto (t.y. nepriklausomai nuo žaidėjų tautybės, besikeičiančios vėliavos ar politinių pažiūrų) tinka pacituoti buvusį pretendentą į pasaulio čempionus izraelietį Borisą Gelfandą, pasak kurio, mačo tarp M.Carlseno ir S.Kariakino šachmatų pasaulis su nekantrumu laukė jau dešimtmetį, tik buvo kiek primiršęs įsižiebus kitoms ryškioms žvaigždėms.
Taigi kad ir kaip knietėtų praskleisti mačo užkulisius, vis dėlto negalima pražiūrėti, kad „ant scenos“ vyksta nepaprastai sudėtinga ir įdomi kova visų pirma tarp dviejų asmenybių – „laukinio smauglio“ strategija garsėjančio M.Carlseno ir stropaus klasikinio pozicinio stiliaus žaidėjo S.Kariakino.
Šis straipsnis publikuotas leidinio „Naujasis Židinys-Aidai“ Nr.7
