Po avarijos Ramunę „sulipdęs“ klaipėdietis gydytojas neurochirurgas Vytautas Grykšas pasakė, kad tik dėl sporto ji ir išgyveno – turėjo stiprią širdį. Po operacijos pirmas Ramunės ištartas žodis buvo „bėgam“, nes nuo mažens buvo įpratusi sportuoti. Todėl ir po automobilio avarijos Ramunės mama ir trenerė Algina Marija Vilčinskienė pasiūlė dukrai pasidomėti neįgaliųjų sportu, kur R. Adomaitienė iškart pradėjo rodyti išskirtinius rezultatus.
„Iš pradžių man nenorėjo suteikti neįgalumo grupės, stebėjosi, kaip aš iš pirmo karto rodau tokius aukštus rezultatus. Sportininkų klasifikatoriams buvo sunku suvokti, kad aš ir iki traumos buvau daugiakovininkė, 7 rungčių, tų įgūdžių nepanaikino ir avarija, kurios metu buvo sutraiškyta koja ir visa kūno pusė, po to įstatytas naujas žandikaulis, dantys ir nosis“, – pasakoja R. Adomaitienė, kurios vyras neišgyveno, o dvejų metų dukrytė Roberta liko laukti atsigaunančios mamos.
Paralimpinėse žaidynėse daug ką lemia neįgalumo klasė, kurioje startuoji, ir Ramunė pasakoja, kad į medalius orientuotų didžiųjų šalių pasiruošimas paralimpinėms žaidynėms vyksta visai kitaip, nei Lietuvos.
„Didžiosios šalys kruopščiai ruošiasi paralimpinėms žaidynėms, apskaičiuoja visus varžovus ir įvertina, į kurią grupę apsimoka klasifikacijos metu „pervesti“ savo sportininką. F37 klasę gauna tik didžiosios šalys, nes ji laikoma geriausia grupe. O mes, lietuviai, tiesiog daug treniruojamės“, – sako R. Adomaitienė.
R.Adomaitienę pažįstantys žmonės ją vadina geležinės valios žmogumi – ar trauma, ar skauda, ji visada keliasi, eina, juda, veikia.
„Tai išsiugdytas dalykas, mano viduje užsuktas toks varikliukas, kad mane graužtų sąžinė, jeigu aš nejudėčiau. Nuo tada, kai studijavau sporto pedagogiką Vilniuje, mes buvome taip užvesti – jeigu tu nesportuosi, kitas sportuos daugiau ir bus stipresnis. Prieš paskaitas Vingio parke bėgdavau krosą, po paskaitų – treniruotės. Toks manyje susiformavęs sporto etalonas“, – kalba R.Adomaitienė.
Kas rytą Ramunė bėga mankštintis – 14 metų tai darė su šeimos augintiniu mitelšnauceriu, dabar – su biglių veislės kalyte. Visą dieną moteris taip pat gyvena judėjimo ritmu: nuo 10 iki 13 val. ir nuo 15 iki 19 valandos.
„Jeigu kažkurią dieną neišlaikau šio judėjimo ritmo, tai atrodo, kad aš savo kūno jėgas prarandu“, – prisipažįsta R. Adomaitienė.
Moteris įsitikinusi, kad sportas užgrūdina ir pripratina nesiskųsti.
„Man atrodo, jeigu nedirbi ir nesportuoji, neužimk vietos gyvenime. O gal kažkam kitam yra gerai atsigerti alaus, pažiūrėti televizorių. Man tai sunku suprasti“, – sako R. Adomaitienė.
Ieškantiems būdų, kaip prisiversti kasdien judėti, Ramunė duoda paprasčiausią patarimą – įsigyti šunį. Tada žmogus priverstas 3 kartus per dieną po 20-30 minučių išeiti pasivaikščioti.
Geriausios estafetės – dėl saldainių
Ramunė jau 23 metus dirba trenere Klaipėdos lengvosios atletikos manieže. Matydami sužalotą trenerės veidą, vaikai dažniausiai patys paklausia, kas jai atsitiko, paprašo papasakoti savo istoriją.
„Aš vaikus treniruoju gyvenime būti žmonėmis, o ne sportininkais. Nes šiais laikais, norint būti sportininku, reikia būti ypatingai stipriu ir atsidavusiu. Tokių žmonių, kurie sportuos ir pasieks aukščiausią lygį, bus vienetai. Tačiau sportavimas puikiai padeda paruošti vaikus gyvenimui“, – trenerės patirtimi dalinasi R.Adomaitienė.
Ji vaikams parodo, kiek daug puikių savybių ugdo sportavimas.
„Pirma, disciplina. Jie disciplinuoti, visur ateis laiku. Antra, maistas. Jeigu kažkas kimš bet ką, jie sąmoningiau valgys, bus sveikesni, drūtesni, turės mažiau ligų. Sportas ugdo ir pagarbų požiūrį į draugus, tėvus, moko bendrauti. Vaikai pažins savo kūną ir mokės jį judinti, treniruoti, o ne atsisėsti ir užsidaryti. Tai ypač pasiteisino karantino metu. Po karantino mano treniruojami vaikai grįžo tokios pačios geros fizinės formos, kaip ir buvo prieš tai, o ne persivalgę ir atsipūtę“, – pasakoja R. Adomaitienė.
Ramunės principai dirbant su vaikais – meilė ir didžiulis atsidavimas žmonėms ir darbui, žaismingas bendravimas su vaikais, maksimaliai juos įtraukiant.
„Geriausios būna estafetės dėl saldainių. Kai grįžtam iš užsienio, visada parvežame saldainių. Negaila gi, ir gimtadieniui vaikams nuperkame po mažą dovanėlę. Ta mūsų lengvoji atletika – nustekenta, pinigų trūksta priemonėms nupirkti. Duodame vaikui ir marškinėlius, ir kedus, jeigu jis iš nepasiturinčios šeimos“, – pasakoja R. Adomaitienė.
Dirbdama su vaikais ji rimtai kalbasi tik mokydama lengvosios atletikos technikos elementų, o per bendrojo fizinio parengimo treniruotes, pasak Ramunės, negali būti jokio rimtumo, su vaikais reikia užsiimti žaismingai, vis pajuokaujant. Tokioje atmosferoje vaikai lengvai pakelia didelius krūvius.
Pasak jos, mokyklos laikotarpio ir turi būti toks tikslas – įtraukti vaikus, kad jie pamiltų sportą ir paskui visą gyvenimą būtų fiziškai aktyvūs.
„Sakau – vaikai, kad ir kaip būtų sunku, jūs raskite nors pusvalandį ir pasportuokite. Niekada nesakykite, kad nespėjau. Juk jūs vis tiek valgote, ilsitės, žiūrite televizorių, tai raskite laiko ir pasportuoti. Jeigu apsileisite – ligų pasaulyje tik daugėja, kad ir diabetas. Jei norite gyventi sveiki – sportuokite“, – su vaikais daug kalbasi R. Adomaitienė.
Ji įsitikinusi, kad įprotis sportuoti persikelia ir iš mokyklos į studentiškus metus.
Būtina turėti tikslą
Moteris sako ne kartą susidūrusi su požiūriu, kad žmonės su negalia visuomenėje – nepageidaujami. Ji ir pati yra sulaukusi pažeminimo iš greta dirbančio trenerio „eik į invalidų maniežą – čia sveikųjų maniežas“.
„Jis mane gali laikyti kreiva, šleiva, bet tegul jis pasiekia tiek, kiek „invalidai“ sportininkai pasiekia. Pagal jį, aš netinku dirbti šalia, nes jis labai sveikas ir gražus, o aš vargšė invalidė. Tai tik parodo, koks dvasinis skurdžius jis yra. Kartais pagalvoju, kad jeigu nebūčiau sportininkė, sunkiai pakelčiau per gyvenimą išgirstus įžeidimus“, – sako Ramunė.
Moteris prisipažįsta, kad ji visą gyvenimą sportuoja dėl savęs. Jai norėjosi įrodyti pačiai sau, kad po avarijos ji gali sportuoti aukštame lygyje.
„Sako – visada svajok. Ir prisimenu, kad 1980 metais vyko olimpiada Maskvoje su savo simboliu – meškiu. Tada glavojau – aš visą gyvenimą sportavau, bet vis tiek niekada nepateksiu į olimpiadą. O dabar, gali sakyti, kad man nepasisekė patekus į avariją ir kad nepasisekė iškovoti medalių vis pritrūkus 1 centimetro, bet vis tiek aš tris kartus dalyvavau paralimpinėse žadynėse!“ – šią patirtį brangina R. Adomaitienė.
Ramunė sako negalinti gyventi be tikslo, jai būtina turėti, ko siekti, dėl ko keltis rytais iš lovos. Kai gydytojas jau uždraudė šuolius į tolį, Ramunė manieže lanko disko metimo treniruotes.
„Man pačiai įdomu, ar aš dar sugebėsiu tokiame amžiuje įsisavinti naują rungtį, kurią iki šiol matydavau tik tada, kai mano mama, tėvas, dukra mėtydavo diską. Man patinka visada turėti tikslą, matyti prasmę. Neturiu kada nuobodžiauti, išvažiuoju į varžybas – užplūsta adrenalinas“, – naujomis disko metimo treniruotėmis džiaugiasi klaipėdietė paralimpietė R. Adomaitienė.
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
