– Giedre, kaip iš lengvosios atletikos atsiradai krosfite?
– Tai įvyko lygiai prieš metus. Draugė pasakė, kad atsidarė krosfito klubas, kuriame dirba žmogus, kuris man labai patiko kaip treneris. Todėl užsirašiau ten pirmajai nemokamai treniruotei, o po jos supratau, kad labai patinka. Taip ir likau.
Pats krosfitas mane visada labai žavėjo. 2015 metais, dar sportuodama lengvąją atletiką ir stumdydama rutulį, vasarą, kai turėjau tam galimybę, pabandžiau būtent krosfitą, tačiau dėl savo rungties specifikos negalėjau toliau tuo užsiimti. Bet žinojau, kad kai baigsiu sportuoti lengvąją atletiką, būtinai sugrįšiu į krosfito treniruotes. Tai va, taip ir išpildžiau savo svajonę. Bet treneriui sakiau: bet varžybose jau niekada nedalyvausiu. Nu jau tikrai ne. Nepasiilgau aš nei varžybų, nei varžybinių emocijų, noriu sau tik ramiai sportuoti. O va, prašau, ir sportuoju, ir varžybose dalyvauju.
– Prakalbai apie varžybas. Šeštadienį dalyvavai krosfito varžybose „Lithuanian Fitness Challenge 2020. Next Level“. Kaip sekėsi?
– Mano nuomone, tai nerealiai gerai! Patekau į finalą, o to neplanavau ir nesvajojau apie tai, nes nesu tokia jau super stipri. Bet varžybos tikrai gerai susiklostė, į finalą iš 40 moterų patenka tik 6, o aš buvau tarp jų. Galiausiai užėmiau 5 vietą, ir kas dar labai nudžiugino, kad patekusi į finalą nepraradau tos 5 pozicijos, nors buvo tikrai sunku, varžybos baigėsi tik 12 valandą nakties. Tai bendrą savo pasirodymą vertinu tikrai labai labai gerai, kaip ir patį varžybų organizavimą.
– Iš ko susideda krosfito varžybos?
– Niekada nežinai, kas bus varžybose. Tik prieš kiekvieną varžybinį etapą, maždaug valandą iki jo pradžios, sužinai, ką turėsi daryti. Ir tiek laiko tu turi tam etapui pasiruošti. Aišku, mes treniruotėse visa tai darom: tiek gimnastiką, tiek jėgos elementus, tai pat ir gerinam ištvermę, o varžybos iš viso to ir susideda.
Tačiau tiksliai, ką reikės daryti varžybų eigoje, niekada nežinome, – čia jau yra organizatorių darbas, išmonė ir fantazija, ką jie sudėlioja ir kaip. Būtent jie sprendžia, ką mes darysim varžybose. Puikus pavyzdys, kad niekada negali žinot, kas bus, – šeštadienį vykusios varžybos. Buvo paminėta užuomina, jog pravers specialūs „treilo“ batai, visi buvome įsitikinę, kad bėgsime į šalia varžybų vietos buvusį Tauro kalną. O kad mus, 150 žmonių, trimis autobusais išveš į miškus ir atliksime 3,5 kilometro bėgimą, o po šito bėgimo seks dar ir antra rungtis – šuoliai su šaudymu į taikinį, – šito niekas nesitikėjo. Tai parodo, koks krosfitas yra nenuspėjamas, kaip jis gali nustebinti tiek dalyvius, tiek žiūrovus.
– 150 dalyvių atrodo tikrai nemažai. Ar galėtum teigti, jog tai populiarėjanti sporto šaka Lietuvoje?
– Sutinku su teiginiu, kad Lietuvoje tai sparčiai populiarėjanti sporto šaka. Pasaulyje ji jau labai populiari. Taip yra todėl, kad labai daug atletų, ypač ištvermės sporto šakų, taiko krosfito treniruotes pasiruošimo etapuose, nes tai labai gerai visapusiškai ruošia sportininkų kūnus. O kad šis sportas ir toliau populiarės, tai faktas.
– Tokiu atveju galbūt krosfitas ateityje gali turi šansų tapti olimpine sporto šaka?
– Nemanau, nebent labai tolimoje ateityje. krosfite labai daug komercijos ir gal kiek kitokie principai nei olimpinių sporto šakų.
Nebent keistųsi pats krosfito formatas, bet kaip ir sakiau, nebent ateityje. Ir nors krosfitas pritraukia labai daug žiūrovų, kaip olimpinės sporto šakos jo nematau. Į olimpiadą tiesiog netilptų žiūrovai (juokiasi).
– Socialiniuose tinkluose pastebėjau, jog tavo antroji pusė irgi užsiima krosfitu. Ar tai padeda treniruojantis, dalyvaujant varžybose? O galbūt kaip tik jaučiate konkurenciją vienas kitam?
– Taip, mano sužadėtinis taip pat užsiima krosfitu, kuris mus ir suvedė. Žinoma, labai smagu, kad mus sieja bendra veikla. Labai gerai vienas kitą suprantame, palaikome, kartu paliūdime, kartu ir pasidžiaugiame. Jis man jau nuo santykių pradžios sakydavo, kad esu labai kieta, nors nei tada buvau labai kieta, nei dabar esu (juokiasi). Tad konkurencijos tikrai vienas kitam nejaučiame, nebent metam vienas kitam kokius nors iššūkius.
– Šiek tiek sugrįžkime į praeitį. Anksčiau buvai lengvaatletė, Lietuvos rinktinės narė, mėtei ietį, stumdei rutulį. Kodėl nusprendei palikti lengvąją atletiką?
– Jau buvau emociškai pavargusi nuo visko. Tiek Lietuvoje, tiek ir kitur pasaulyje, jei nesi elitinis pasaulio sportininkas, turi derinti tiek sportą, tiek darbą, kad galėtum išgyventi. Tai daryti tikrai sudėtinga, o pragyvenimas nėra labai geras, švelniai tariant. Aš buvau nuo viso to labai pavargusi ir supratau, kad turiu pasirinkti.
Nes mano darbas yra treniruoti vaikus, o jie ne šiaip ateina į būrelį praleisti laiko, bet turi parodyti ir rezultatus. Supratau, jog abiejų gerai nepadarysiu, o vidutiniškai daryti man nepatinka. Todėl pasirinkau darbą.
– Niekada to nesigailėjai?
– Tikrai nesigailėjau. Pats darbas su vaikais man teikia labai daug malonumo. Nors Lietuvos sporto sistemoje yra nemažai spragų, ypač dirbant su vaikais, pats darbas man labai patinka. Esu labai patenkinta savo sprendimu.
– Ar galėtum palyginti lengvąją atletiką su crossfitu? Kuri sporto šaka yra sudėtingesnė?
– Vienareikšmiškai atsakyti sudėtinga, nes tie sunkumai labai skirtingi. Krosfito varžybos vyksta gerokai ilgiau, pareikalauja daugiau jėgų, nei, mano atveju, rutulio stūmimas. Tačiau lengvojoje atletikoje labai svarbus psichologinis pasiruošimas, ten dažnai laimi psichologiškai stipresni. Iš kitos pusės, krosfite psichologija taip pat svarbi. Tai krosfito varžybos, mano nuomone, tikrai yra sunkesnės nei lengvosios atletikos.
– O kuo būti sunkiau: trenere ar sportininke?
– Trenere dirbti yra daug sunkiau. Sportuodama pati tai tik už save atsakai, o dirbdama trenere su daug vaikų išgyveni jų emocijas, taip pat atsakai už jų rezultatus. Ir per vaikų varžybas tikrai ne viena nervų ląstelė žūsta.
