Visgi, 2023 m. Lietuvos aviacijos sporto pasiekimus tiksliausiai galima sulyginti su jausmu, kurį gurmanas patiria sulig paskutiniu gero Pietryčių Azijos maisto kąsniu – saldu, rūgštu ir suvokimas, kad kai ko daugiau nebebus. Lygiai toks pats įspūdis susidaro matant mūsų aviacijos sportininkų pasiekimus ir gilinantis į jų pakartojimą galinčias apsunkinti priežastis.
Lygiai taip kaip kiekvieno skrendančio objekto skrydį įtakoja keliamosios galios, žemės traukos, oro pasipriešinimo ir variklio galios (tiems, kas jį turi) sąveika, taip ir aviacijos sportininkų pasiekimus apsprendžia ne vien asmeninis meistriškumas, tačiau ir tokie, daug sunkiau fizikos formulėmis išreiškiami veiksniai, kaip galimybės treniruotis, pasirengimas, finansavimas, užtikrintumas dėl ateities ir biurokratinės kliūtys.
Pradėkime nuo karšto oro balionų. Šie spalvingi lėti orlaiviai nėra vien Lietuvos didmiesčių dangaus puošmena. Juos pilotuoja Lietuvą bei mūsų šalies aviacijos sportą garsinantys sportininkai. 2023 m. karšto oro balionų moterų pasaulio čempionate Agnė Simonavičiūtė finišavo šešta, nuo jos nedaug atsiliko dar dvi Lietuvos atstovės – Renata Narbutė ir Julija Romanovskaja. Elitinėse karšto oro balionų lenktynėse – Gordono Beneto taurės varžybose šiemet puikiai pasirodė Lietuvos oreivis Robertas Komža, jo rezultatą pralenkė auganti naujoji oreivių karta – Ignas Kazlauskas pateko į pasaulio jaunimo čempionato dešimtuką, nuo jo nedaug atsiliko ir Danielius Komža.
Deja, visai tikėtina, kad geresnių Lietuvos oreivių pasiekimų gali tekti palaukti. To priežastis – gana prozaiška ir tuo pat metu paradoksali. Ne paslaptis, kad vasarą padanges puošiantys karšto oro balionų skrydžiai yra ne vien puiki turistinė pramoga ir puiki Lietuvos turistinė reklama. Tokie skrydžiai – dar ir puiki galimybė oreiviams treniruotis, mokytis prisijaukinti skirtinguose aukščiuose skirtingais greičiais ir skirtingomis kryptimis judančias nematomas oro sroves ir tuo pačiu užsidirbti. Visgi, karšto oro balionų skrydžiai džiugina ne visus – labiausiai jais nepatenkinta akcine bendrove tapusi buvusi valstybės įmonė „Oro navigacija“. Nors dėl lėtai judančių oro balionų rimtesnių incidentų kyla maždaug po vieną per dešimtmetį (ir dar kokius 3-5 kartus į metus oro balionai pažeidžia oro erdvės ribas, skrisdami tuzinu metrų žemiau leidžiamos ribos), „Oro navigacija“ jau pernai pamėgino beveik visiškai uždrausti karšto oro balionų skrydžius tarptautinių oro uostų kontroliuojamose zonose, kurios, deja, dengia beveik visą Kauno centrą ir didesnę Vilniaus senamiesčio dalį. Tokie apribojimai būtų reiškę trimis ketvirčiais sumažėjusias skrydžių ir, atitinkamai, sportininkų tobulėjimo galimybes. Nors sudėtingų derybų išdavoje pavyko sutarti dėl lankstesnių procedūrų, visgi bent jau šių metų pradžioje sutarta tvarka yra labai toli nuo to, ką būtų galima įvertinti „gerai“.
Šiek tiek „saldesnis“ nei „rūgštesnis“ vaizdas matomas kitoje tradiciškai stiprioje Lietuvos aviacijos sporto šakoje. Prieš beveik šimtą metų pradėtas populiarinti aviamodeliavimo sportas mūsų šalies modeliuotojus įtvirtino pasaulio elite. Stipriausias pasaulio uždarų patalpų aviamodelių (F3P) kūrėjas ir pilotas Donatas Paužuolis šį savo titulą patvirtino šių metų kovą Jonavoje vykusiame uždarų patalpų aviamodelių čempionate. Puikiai pasirodė ir kiti Lietuvos sportininkai bei visa rinktinė. F2 klasės pasaulio taurės varžybose antrą vietą užėmė Gintaras Kuckailis, atskirose kategorijose per plauką nuo pasaulio bronzos liko Audrius Rastenis, Gintaras Šablinskas ir Nerijus Žukauskas, taip pat puikiai pasirodžiusių jaunių Tautvydo Čefonovo, Nelijos Prapuolenaitytės, Donato Vaitkaus bei kitų rezultatai leidžia tikėtis, kad kartų kaita Lietuvos aviamodeliavimo sporte vyksta sklandžiai. Šį teiginį patvirtina ir bene naujausios – sportinių dronų rinktinės susikūrimas ir debiutas Pasaulio čempionate Korėjoje.
Deja, šioje vietoje šviesioji dalis baigiasi. Optimizmą nustelbia nerimas dėl svarbios aviamodeliavimo disciplinos – kordinių modelių sporto ateities. 2023 m. Lietuvoje nepavyko surengti nei vienų kordinių aviamodelių varžybų. Ir labai didelė tikimybė kad ir nepavyks. Pagrindinė to priežastis – vienintelį Lietuvoje ir visose Baltijos šalyse esantį kordodromą (kordinių aviamodelių varžybos skirtą areną) sunaikinti užsimojusios Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ambicijos. Panašu, kad savivaldybės vadovybės nedomina galimybė garsinti miestą ir šalį kaip techninio sporto Meką. Nedomina ir galimybė vystyti greitų, mažų bepiločių orlaivių kūrimo gebėjimus, tuo metu, kai visos bent kiek rimčiau apie dabartį bei ateitį galvojančios valstybės investuoja į karinių bei civilinių dronų tobulinimą. Galimybę derinti techniką, sportą ir inžinerinių gebėjimų vystymą, gausinti prie bepiločių orlaivių kūrėjų ir pilotų gretas sostinės biurokratai rengiasi iškeisti į dar vienas daugiametes statybas.
Jau beveik šimtą metų Lietuvoje vystomas sklandymo sportas ne tik įtvirtino mūsų sportininkus pasaulio sklandymo elite, tačiau ir sudaro galimybes mūsų šalies aviacijos pramonei gaminti vienus geriausius pasaulyje sklandytuvus.
Tradiciškai stiprūs mūsų šalies sklandytojai tradiciškai gerai pasirodė šių metų varžybose: Europos jaunimo čempionate Titas Jovaiša ir Jokūbas Jovaiša įsitvirtino turnyrinės lentelės viduryje; panašiai Europos sklandymo čempionate sekėsi Gvidui Sabeckiui bei Viktorui Kukčikaičiui, pasaulio sklandymo čempionate – Linui Miežlaiškiui, Andriui Tamulėnui ir Joriui Vainiui.
Lietuvos sklandymo sportas, ko gero, ramiausiai žvelgia į ateitį – kasmet sklandytojų licencijas įgyja kelios dešimtys pilotų, ženkli jų dalis neapsiriboja vien pramoginiais skrydžiais ir drąsiai įsitraukia į sklandymo sportą. Lietuvoje kas keletą metų vyksta Europos ar pasaulio sklandymo čempionatai. Pernai Prienuose įvykęs Europos ir pasaulio sklandymo čempionatas tapo puikia Lietuvos reklama aviacijos pasaulyje, tiek atnešusia aukščiausios prabos medalių, tiek ir patvirtinusia puikius mūsų aviacijos sporto organizacinius gebėjimus.
Šį puikų vaizdą kiek temdo nerimas dėl pačios apatinės sklandymo sporto „piramidės“ pakopos. Daugiau nei keturis dešimtmečius Lietuvoje veikianti unikali vaikų sklandymo sistema – B.Oškinio vaikų aviacijos akademija – susiduria su egzistenciniais iššūkiais. Iššūkiais, kylančiais iš valstybės noro atsisakyti vaikų ir jaunimo neformaliojo švietimo organizavimo veiklos; net ir tokios specifinės kaip nepilnamečių mokymas skraidyti. Tokios politinės valios kuriamus tamsius debesis dar tamsiau nuspalvina faktas, jog pastaruosius trejus dešimtmečius valstybė taip ir nerado lėšų naujų vaikams skirtų sklandytuvų įsigijimui. Kol kas B. Oškinio vaikų aviacijos akademija dar lieka po Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros „stogu“, tačiau numatomas jos „išleidimas į savarankišką plaukiojimą“ kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų.
Aviacijos sporto ir visos aviacijos vystymosi perspektyvas itin apkartina ir ganėtinai abejotina valstybei priklausančio aviacinio turto valdymo politika. Valstybei priklauso beveik dvi dešimtys Lietuvos aerodromų. Prieš keletą metų ankstesnė vyriausybė jų valdymą perdavė savivaldybėms. Nors sporto vystymas yra viena Vietos savivaldos įstatyme nustatytų savivaldybių funkcijų, visgi nesunku nuspėti, kad tokio specifinio ir specifinių žinių reikalaujančio sporto kaip aviacija vystymas vargu ar taps bent kurios savivaldybės prioritetu. Nekalbant jau apie investicijoms reikalingas lėšas, kurių jokios savivaldybės biudžete niekada nebus pakankamai. Nors dauguma savivaldybių vadovų aviaciją mato kaip įdomią laisvalaikio pramogą, puikų vietos švenčių atributą, vaikų laisvalaikio organizavimo galimybę, deja, taip mano ne visi. Būtent to išdavoje iki teismų nukeliavo ne vienas vietos savivaldos ir valstybinius aerodromus be jokio atlygio tvarkančių ir tobulinančių aeroklubų konfliktas.
Neaiškumas dėl aerodromų ateities atgraso nuo didesnių investicijų į kitoms aviacijos sporto disciplinoms – bendrosios aviacijos, ultralengvųjų orlaivių, parašiutų sportui reikalingos infrastruktūros kūrimą ir įrangos įsigijimą. Pavyzdžiui, kas rizikuos prisidėti prie parašiutininkų laisvo kritimo treniruotėms reikalingo aerodinaminio tunelio statybos, žinodamas, kad aerodromo žemė, ant kurios jį ketinama statyti, po metų-kitų gali tapti kokio nors megaprojekto dalimi? Štai taip, dėl senstelėjusio neišmintingo ir nenorimo pakeisti vyriausybės sprendimo bereikalingiems ginčams švaistoma energija, kuri galėtų būti išnaudojama kūrybiniam darbui, aviacijos vystymui, Lietuvos, kaip aviacinės valstybės įvaizdžio stiprinimui.
2024-uosius Lietuvos aviacijos sportas pasitinka su tokiu pat jausmu, kaip iš pražliugusio gruntinio aerodromo sugalvojęs kilti pilotas. Viena vertus, sukaupta patirtis ir pasitikėjimas turima technika leidžia tikėtis svaigaus skrydžio; kita vertus, į pelkę panaši pavasario ar rudens pieva grasina nutraukti skrydį nuo jos dar neatsiplėšus. Tikrovėje iš pražliugusių gruntinių aerodromų neskraidoma – laukiama kol jie išdžius ar pasidengs ledu. Visgi, aviacija, kaip ir bet koks kitas sportas, negali sau leisti vienerius ar net kelerius metus praleisti laukdamas kol pradžius biurokratinės pelkės. Lieka tik tikėtis, kad gera valia, noras garsinti savo šalį ir kartu siekti dar geresnių rezultatų nugalės siaurus žinybinius ar asmeninius interesus.
