Po maždaug šešias valandas kasdien treniruotėms skirianti sportininkė pabrėžia, kad ruoštis Paryžiaus olimpinėms žaidynėms ji pradėjo jau prieš trejus metus – tądien, kai sužinojo, jog breikas 2024-aisiais bus pirmą kartą įtrauktas į olimpines žaidynes kaip sporto šaka.
„O dabar iki olimpinių žaidynių liko pusantrų metų, todėl pasiruošimas tęsiasi. Ir mano tikslas nėra tiesiog sudalyvauti, siekiu patekti į istoriją ir tapti pirmąja olimpinį medalį iškovojusia breiko šokėja“, – sako Dominika Banevič, kitaip žinoma kaip B-Girl Nicka.
Norėdama įkvėpti ir kitus, Lietuvos breiko žvaigždė balandžio 5-6 d. dalyvaus pirmojoje Baltijos šalyse renginių rinkos profesionalų ir entuziastų konferencijoje „Revolution“ ir taps jauniausia konferencijos pranešėja. Dominika konferencijoje plačiau papasakos savo istoriją ir paragins visus nebijoti klysti bei drąsiai žengti savo tikslų link.
„Tiek atletams, tiek sporto federacijoms Dominika Banevič šiandien yra geriausias pavyzdys Lietuvoje, kaip turime ugdyti ateities olimpinius čempionus. Sporto renginiai yra itin didelė renginių industrijos dalis, o jų turinys dažnai lemia ir sportininko motyvaciją juose dalyvauti, tobulėti bei siekti pergalių, todėl Dominikos pranešimas konferencijoje bus labai vertingas visiems, dirbantiems šioje industrijoje“, – teigė Aurimas Kamantauskas, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovas ir konferencijos „Revolution“ organizatorius.
Išvykimo į čempionatą Japonijoje išvakarėse Dominika pasidalijo savo prisiminimais apie karjeros pradžią, užsibrėžtus tikslus ir artėjančias Paryžiaus olimpines žaidynes.
– Esi pasakojusi, kad breiku susidomėjai būdama penkerių, kai pamatei filme šokančius veikėjus. Kas tame filme tave taip įkvėpė?
– Penkerių atsirado pirmas susidomėjimas, o būdama aštuonerių jau nuėjau į pirmąją treniruotę. O filmas sužavėjo tuo, kad nieko panašaus aš anksčiau nebuvau mačiusi. Kitos sporto šakos yra tiesiog sportas, šokiai yra tiesiog šokiai, o breikas buvo kai kas neįprasto – šokis, sportas ir menas viename.
– Ar prisimeni pačią pirmą savo treniruotę ir jausmą po jos? Iškart supratai, kad tai yra tavo pašaukimas, ar dar turėjai abejonių?
– Kai atėjau į pirmąją treniruotę, treneris parodė judesius, bandžiau juos atkartoti ir pajutau, kad tai – mano aistra. Tądien treneris paklausė, kas gali padaryti atsispaudimą, o aš, nors niekada anksčiau nebuvau dariusi atsispaudimų, buvau taip susižavėjusi breiku, kad, būdama aštuonerių, padariau juos penkis. Tada ir buvo mano kelio pradžia, kuri tęsiasi iki dabar.
– Ar nuo tos dienos tau neteko patirti emocinių lūžių, kai galvojai, kad viską mesi?
– Ne, niekada neturėjau minties pasiduoti. Nuo pat pirmos treniruotės aš save atradau ir mano gyvenimas tapo susijęs tik su breiku. Neturiu jokių kitų užsiėmimų: jei žiūriu filmus, žiūriu tik dokumentinius filmus apie kitus sportininkus, jei klausau muzikos, tai tik breiko. Treniruojuosi kasdien po šešias valandas ir matau tik tai.
– Dabar treniruojiesi po šešias valandas ir turi tikslą kitais metais atstovauti Lietuvai Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, į kurias pirmą kartą įtrauktas ir breikas kaip nauja olimpinė šaka. Žaidynėms artėjant treniruotis reikės dar daugiau?
– Visas gyvenimas yra pasiruošimas. Olimpinės žaidynės yra toks dalykas, kad kiekvienas sportininkas kiekvieną dieną per tuos ketverius metus gyvena dėl vienos akimirkos. Tad ir mano pasiruošimas žaidynėms prasidėjo jau prieš trejus metus, kai sužinojome, kad breikas bus įtrauktas. Ir dabar vyksta įvairūs čempionatai, už kuriuos gaunu balus, tai šiuo metu reitinge esu jau ketvirta. Išlaikau tą poziciją būti tarp geriausiųjų, nes į olimpines žaidynes pateks tik šešiolika geriausių breiko šokėjų iš viso pasaulio.
– Koks jausmas tave apima pagalvojus, kad turi didelę tikimybę atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse?
– Labai ryžtingai siekiu tikslo. Kai buvau maža, žiūrėjau per televizorių olimpines žaidynes ir net negalėjau pagalvoti, kad breikas apskritai bus į jas įtrauktas. Tačiau tai įvyko ir manau, kad taip ir turėjo nutikti.
Mano tikslas nėra tiesiog sudalyvauti, aš noriu laimėti. Tai bus pirmosios olimpinės žaidynės, kuriose bus įtrauktas breikas, todėl mano tikslas įeiti į istoriją ir tapti pirmąja olimpinį medalį laimėjusia breiko šokėja.
Jausmas, kad atstovausiu Lietuvai, išties labai geras. Nes kol breikas nebuvo įtrauktas į olimpines žaidynes, daug žmonių ne taip rimtai reagavo į breiką, jis nebuvo laikomas sporto šaka. Jei pasakai, pavyzdžiui, kad tu breikeris, o kažkas plaukikas, tai tada rimčiau žiūrės į plaukiką. Bet mes irgi esame sportininkai, įdedantys labai daug pastangų.
– Paminėjai plaukimą – čia yra taktika, tam tikros taisyklės. ar šokdama breiką irgi turi strategiją?
– Visi šokėjai labai skirtingai ruošiasi, kai kurie kuria išėjimą nuo pradžios iki galo, bet dauguma, kaip ir aš, turi mažas kombinacijas ir treniruotėje maždaug susikuria, ką darys. Bet mes nežinome, kokiu ritmu šoksime, todėl tai yra visiška improvizacija ir mes tame momente ir kuriame šokį, kuris trunka iki minutės.
Plaukime tu gali labai tiksliai pažiūrėti, kas atplaukė pirmas. Breike yra vienuolika teisėjų, kurie vertina tavo originalumą, muzikalumą, techniką. Ir, nors sistema tobulinama, tačiau kol kas vertinimas yra labai subjektyvus. Būna taip, kad šokėjai yra panašaus lygio, bet teisėjas gali balsuoti už tą, kuris labiau patinka pagal jo skonį. Arba man pasako, kad, nors buvau to verta, nepatenku į finalą, nes esu jauniausia ir man viskas dar prieš akis. Tuo tarpu vyresnes šokėjas pažįsta ir atiduoda joms savo balsą. Aš juk visai neseniai pradėjau dalyvauti čempionatuose – 2021 metais, todėl man dar reikia užsidirbti savo vardą.
– Kalbant apie tavo pasiekimus, nuolat dalyvauji čempionatuose ir jau esi daugkartinė čempionė. Kuris laimėjimas tau yra pats svarbiausias?
– Turbūt įsimintiniausias ir svarbiausias buvo mano pirmasis čempionatas Slovakijoje 2021 metais. Dalyvavo geriausi šokėjai ir svajojau laimėti, nors man buvo keturiolika, buvau suaugusiųjų kategorijoje ir neturėjau tiek patirties. Ir niekas nesitikėjo, bet man pavyko laimėti. Žinoma, buvo ir kitų įsimintinų laimėjimų, pavyzdžiui, čempionate Londone.
– Bet tikriausiai su visais pasiekimais ateina ir populiarumas. Tądien tavęs dar niekas nežinojo, o dabar esi tiek Lietuvos, tiek užsienio spaudoje, susilauki vis daugiau dėmesio, pripažinimo.
– Taip, po šio pasiekimo atsidarė visos durys, pradėjo visi kviesti. Todėl ta pergalė buvo itin reikšminga, nes tada visi apie mane sužinojo.
Bet populiarumas turi ir minusų, nes pradedu jausti spaudimą. Kai tave pamato pirmą kartą, niekas nieko nesitiki ir visi susižavi. Kai pamato antrą kartą, visi laukia kažko įspūdingesnio. Kaip sakoma, vieną kartą laimėti čempionatą yra lengva, o išlaikyti savo titulą yra sunku. Tad kartais tampa sunku psichologiškai su tuo susitvarkyti, kai visi ima tikėtis visuomet tik pergalės. Kita vertus, kartu tai suteikia pasitikėjimo savimi. Supranti, kad esi savo vietoje.
– Balandžio pradžioje kaip pranešėja dalyvausi didžiausioje renginių rinkos konferencijoje „Revolution“. Būsi jauniausia pranešėja konferencijoje. Kokia bus pagrindinė tavo pranešimo žinutė?
– Kaip siekti savo tikslų jauname amžiuje, kai aplinka tam nėra itin palanki. Nes labai daug jaunų žmonių bando būti vieni į kitus panašūs, užsiimti panašiomis veiklomis ir tiesiog turėti kuo daugiau draugų. Bet, jei nori ko nors pasiekti gyvenime, tu turi atrasti save, o kad atrastum, turi nebijoti išsiskirti ir daug prarasti, kol atrasi savo kelią. Aš atsisakiau savo svajonių dėl vienos aistros. Dabar mano bendraamžiai sėdi daugiausia socialiniuose tinkluose, o kai ateis laikas rinktis, jie bandys pasirinkti tai, kas yra standartas, ko tėvai norėtų arba jie apskritai nežino, ką rinktis. Tai ir papasakosiu apie tai, kaip atrasti save ir nepasiduoti.
– Visiems būna ir sunkių momentų. Kas tuo metu tave labiausiai palaiko?
– Mama. Visada būname tik dviese. Kiti šokėjai arba turi komandas, arba savo trenerius, vadybininkus, psichologus, draugus, kurie važiuoja ir palaiko. O kai pristatau mamą, tai ir sakau, kad tai yra mano vadybininkė, psichologė ir mama. Viskas viename.
Mes taip pripratome ir mums taip patogiau. Šalia visada yra žmogus, kuriuo aš pasitikiu, o nepažįstami gali trukdyti, tada negaliu susikaupti ir atvirai paklausti. Su mama mes tarpusavyje galime nekalbėti, bet viena kitą suprasime. Kai reikia džiaugtis, mes džiaugiamės, kai reikia tylėti, mes tylime.
– Dabar išvykstate su mama į dar vieną čempionatą, šįkart – Japonijoje. Kaip jautiesi? Ar ir ten būsi viena jauniausių dalyvių?
– Aš visada būnu jauniausia, nes man penkiolika, o kiti būna šešiolikos, dvidešimties, būna ir keturiasdešimties metų. Tiesiog nėra ribos būti šokėju. O atsakant, kaip jaučiuosi, tai nesijaudinu, jaudulys ateina prieš pat kovą, o dabar dar laukia trisdešimties valandų skrydis. Tai labiau ne jaudulys, o toks laukimas.
– Ar jaunas amžius tavo atveju yra labiau privalumas ar trūkumas?
– Taip, iš dalies tai yra privalumas. Aš esu tope jau dabar ir siekiu išlaikyti poziciją, tobulėti toliau. Tikiuosi, kad breikas po olimpinių žaidynių sulauks daug daugiau dėmesio. Pavyzdžiui, Japonijoje būsiu trečią kartą, ten visi stebi pasirodymus per televiziją, transliuoja čempionatus, vaikai stovi ir prašo pasirašyti. O Lietuvoje niekas nieko nežino. Be to, Lietuvoje norėtųsi daugiau palaikymo – nors pas mus šokėjų nėra daug ir nėra taip, kad konkuruojame, bet kitur, Japonijoje, palaikymo yra daug daugiau. Lietuva ir taip maža šalis, todėl manau, kad reikėtų labiau palaikyti vienas kitą ir daugiau džiaugtis kito laimėjimais nei kritikuoti.
