2022-aisiais antrą kartą Lietuvos istorijoje į Senojo žemyno pirmenybių finalinį etapą prasibrovę rankininkai pakurstė viltis apie gilias šaknis mūsų šalyje turinčios sporto šakos atgimimą.
Vis dėlto jau kitas bandymas pakartoti šį pasiekimą baigėsi nemažu nusivylimu.
Atrankos turnyre į 2024-ųjų Europos čempionatą Lietuvos rankininkai per 6 rungtynes iškovojo tik 2 taškus ir savo grupėje liko paskutinėje ketvirtoje vietoje.
Mūsiškiai į priekį praleido ne tik favoritėmis laikytas Vengrijos ir Šveicarijos komandas, bet ir pirmą kartą istorijoje į čempionatą prasibrovusį Sakartvelą.
Kartvelai lemiamoje akistatoje pasiekė sensacingą pergalę Vengrijoje ir taip užgesino mūsiškių viltis dar prieš paskutinį mačą Šveicarijoje.
Vieta | Komanda | + | = | - | Įvarčiai | Taškai |
---|---|---|---|---|---|---|
1 | Vengrija | 5 | 0 | 1 | 226:168 | 10 |
2 | Šveicarija | 4 | 0 | 2 | 163:161 | 8 |
3 | Sakartvelas | 2 | 0 | 4 | 156:174 | 4 |
4 | Lietuva | 1 | 0 | 5 | 153:195 | 2 |
24 stipriausių žemyno komandų finalinis turnyras Vokietijoje ateinantį sausį vyks be Lietuvos.
Apie praėjusį atrankos ciklą, nuviliančius rezultatus, rinktinės vyriausiojo trenerio Gintaro Savukyno darbą bei perspektyvas 15min kalbėjosi su Lietuvos rankinio federacijos prezidentu Donatu Pasvensku.
– Kaip vertinate atrankos rezultatus ir ar buvo didelis nusivylimas, kad nepavyko pakartoti prieš tai buvusios sėkmės? – pradėjome pokalbį su LRF vadovu.
– Rezultatą, žinoma, kad vertiname neigiamai. Jis nėra toks, kokio visi tikėjosi. Bet tai yra natūralu. Kita vertus, atrodo, kad yra ir objektyvių priežasčių, kodėl viskas susiklostė taip, kaip susiklostė.
– Kokios jos? Ko šiame atrankos cikle Lietuvos rinktinei labiausiai trūko?
– Pirmiausia – sveikų žaidėjų. Per tris vadinamuosius langus nė karto taip ir nepavyko surinkti visų pajėgiausių žaidėjų. Visiškai sutinku su mūsų lyderio Aideno Malašinsko mintimis, jog jeigu mes norime pasiekti kokį nors rezultatą, privalome turėti sveikus visus geriausius žaidėjus. Maža to, jie turėtų žaisti, būti geros formos. Europos čempionate žaidėme be Jono Truchanovičiaus, o vėliau negalėjo atvykti tai vienas, tai kitas. Šiemetinis rezultatas aiškiai rodo, kad pakeisti komandos lyderius nesame pajėgūs.
Bet noriu pasakyti, kad pretenzijų nė vienam žaidėjui tikrai nei aš, nei federacija neturi. Vyrai stengėsi, atvažiuodavo į rinktinės stovyklas, atiduodavo visas jėgas. Visgi šį kartą to nepakako...
– Ar jau kalbėjotės apie nesėkmės priežastis su vyriausiuoju rinktinės treneriu Gintaru Savukynu? Ar liks jis prie komandos vairo?
– Kartu susėdę akis į akį dar nebuvome, bet noriu pasakyti, jog aš asmeniškai matau objektyvias priežastis, kodėl prie komandos vairo sugrįžęs treneris norimų rezultatų pasiekti nesugebėjo. Tai tikrai nėra tik trenerio problema. Turėtume į problemą žvelgti kiek plačiau – pirmiausia užduoti sau klausimą, kodėl neateina jaunimas, kuris galėtų pavaduoti lyderius, kai šie negali padėti.
Pasakysiu atvirai – manau, kad bendradarbiavimą su Gintaru Savukynu reikėtų tęsti. Visgi apibendrinimus darysime, sėsime prie stalo su visu trenerių štabu, kalbėsimės, ką galima padaryti geriau, kaip jis mato šią situaciją.
Šią karčią piliulę nuryti sunku, bet privalome tai padaryti. Ateityje turėtume pasiruošti ilgalaikį kompleksinį planą. Į Europos čempionatą pirmą kartą pateko tokios šalys kaip Farerų salos ar Sakartvelas. Jų pavyzdžiai aiškiai rodo, kad atsitiktinumo šiuolaikiniame rankinyje jau yra nedaug. Farerai jau anksčiau rodė gerus rezultatus jaunimo čempionatuose, tad buvo tik laiko klausimas, kada pakils į tą lygį ir nacionalinė komanda. Kartvelai taip pat savo jaunus žaidėjus prieš kelerius metus išsiuntė į Prancūzijos klubus ir dabar nuraškė saldžius šio įdirbio vaisius.
Turėtume ir mes sugalvoti, ką daryti su mūsų vietiniais jaunais žaidėjais – kad jie atėję į rinktinę jau būtų pasirengę. Rinktinės stovykla trunka tik kelias dienas. Per jas užtenka tik paruošti taktiką.
– Prieš kelias dienas duotame interviu rinktinės lyderis A.Malašinskas svarstė, jog viena Lietuvos rankinio problemų yra ir tai, jog mūsų klubai beveik nežaidžia Europos taurių turnyruose. Sutiktumėte su tuo?
– Jie dalyvauja, bet turbūt tai ir yra teisingiausias žodis. Pirmas atrankos ratas ir mūsų dalyvavimas Europoje baigiasi. Mūsų klubų meistriškumas šiandien nesiekia lygio, kad galėtume tikėtis kažko daugiau, kažkokių pergalių. Maža to, mes startuojame tik trečiajame pagal pajėgumą Europos taurių turnyre ir ten baigiame kovas, vos tik jas pradėję. Aideno žodžiuose yra nemažai tiesos – tarptautinių varžybų patirties mums labai trūksta.
Žinoma, nemažai mūsų klubų žaidžia Baltijos lygoje, bet reikia pripažinti, kad ir ten Estijos klubai mus lenkia.
Tai lemia daug priežasčių, tarp kurių viena opiausių – finansavimas. Klaipėdoje rankinis ir „Dragūnas“ yra finansuojamas pakankamai neblogai, bet kituose miestuose parama vietos klubams yra labiau simbolinė. Už tuos pinigus surinkti konkurencingą komandą ar pasiūlyti geras sąlygas stipresniems lietuviams yra sunku.
Bet net ir pagal turimus išteklius mūsų klubai labai stengiasi, eina į priekį. Matau, kad po kelerių metų kažkuris mūsų klubas kad ir trečiajame pagal pajėgumą Europos turnyre tikrai galėtų žaisti. Taip augintų ir pamainą Lietuvos rinktinei.
– Tame pačiame interviu A.Malašinskas užsiminė, kad, nepaisant solidaus amžiaus (37 metai – red. past.), vis dar trokšta žaisti už Lietuvą ir tikrai neketina atsisveikinti su rinktine. Ar po šio atrankos ciklo nebuvo rankininkų, kurie būtų apsisprendę pakabinti sportinius batelius ant vinies?
– Dauguma žaidėjų yra tokio amžiaus, kad dar tikrai sėkmingai galėtų žaisti ir toliau. Pora žaidėjų turėjo tokių minčių, tačiau jie patys turėtų pranešti apie savo apsisprendimą. Maža to, bet kuris gali persigalvoti. Nesinorėtų patekti į situaciją, kai paskelbi, kad tas ar anas baigia karjerą, o po kurio laiko žaidėjas viską apmąstytų, nuspręstų, jog šis rezultatas jo netenkina ir sugalvotų grįžti.
Čia jau kiekvieno žaidėjo asmeninis apsisprendimas.
– Kada suplanuotas susitikimas su G.Savukynu?
– Norėtume šį klausimą išspręsti artimiausiu metu. Baigėsi ciklas, reikia viską apibendrinti. Turėsime federacijos vykdomojo komiteto posėdį, pakviesime Gintarą pateikti savo ataskaitą. Manau, tada ir išsiaiškinsime, kaip trenerių štabas mato situaciją, kokias nuomones turi vykdomojo komiteto nariai.
Turime suprasti, kad laiko ilgai liūdėti neturime – netrukus prasidės atranka į pasaulio čempionatą. Privalome žiūrėti, ką galime padaryti kitaip ir padaryti geriau.