Kalbų, kurios dažnai buvo panašios į šantažą, buvo ne kartą, antradienį rašo „Lietuvos rytas“.
Į Katarą dairėsi plaukikas Rolandas Gimbutis, Kazachija viliojo dviratininką Tomą Vaitkų, su Izraeliu viltis siejo irkluotojas Alvydas Duonėla, neseniai apie pasiūlymus atstovauti Kazachijai arba Azerbaidžanui užsiminė irkluotojas Tomas Gadeikis.
Tačiau nė vienas jų neatsisakė Lietuvos paso, todėl D.Rimšaitės sprendimas prieš Naujuosius metus sudrebino mūsų šalies sportą.
Kas tai – nemaloni išimtis, ar liūdną realybę atspindintis žingsnis?
„Sportininkų patriotizmas neišblėso, – įsitikinęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentas Artūras Poviliūnas. – Jaunajai atletų kartai Lietuva – ne tuščias žodis.“
Singapūre vykusiose žaidynėse mūsų jaunimas verkė, kai buvo keliama trispalvė.
Europos čempionais tapę aštuoniolikmečiai visi kaip vienas giedojo himną. Ar įmanoma tai suvaidinti?
Neįmanoma, nes tai įgimta, atėję su motinos pienu. Garsiai sakau – sportininkai išlieka didžiausi patriotai.
Kitas dalykas, kad dabartinis sporto elitas norėtų didesnės moralinės paramos iš valdžios. Jos negaudami atletai jaučiasi atstumti.“
LTOK vadovas priminė, kad mūsų šalis pirmoji 1988-aisiais atkūrė savo olimpinį judėjimą, o jos atletai po pusantrų metų atsisakė varžytis svetimos valstybės čempionatuose.
Lietuvos sportininkai buvo vieninteliai iš buvusių SSRS respublikų atstovų, kurie pasipriešino Maskvos sporto valdininkų diktatui ir nuo 1991 metų kovo į varžybas vyko kaip nepriklausomos šalies atletai.
– Jei sportininkai yra Lietuvos patriotai, kodėl iš jų lūpų dažnai girdimos nusivylimo gaidos? – „Lietuvos rytas“ paklausė LTOK prezidento A.Poviliūno.
– Tai ne patriotizmo stoka, o emocijos, kurios atsiranda matant, kaip kitose šalyse žiūrima į sportą, kokios sąlygos sudaromos sportuojantiems. Juk viskas yra palyginama.
Dabartinį Lietuvos valdžios požiūrį į sportą būtų galima iliustruoti net tokiu faktu – pernai Seime minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-metį tarp kviestinių svečių nebuvo nė vieno sportininko. Nė vieno! Visa sportininkų šeima buvo užmiršta.
Žmonės, kurie gynė nepriklausomybę, sunkiu mūsų šaliai metu į Aukščiausiąją Tarybą nešė sportinius šovinius, dėl laisvės idėjų aukojo savo karjerą ar netgi buvo pasiryžę paaukoti gyvybę, buvo užmiršti.
Sunku ugdyti patriotizmą, kai buvę darbai neįvertinami ir užmirštami.
Istorinei tiesai nereikia investicijų, bet šiandien sporto, sportininkų pasiaukojimo mūsų istorijos puslapiuose nėra.
