Pateikiame pranešimo tekstą:
Lietuvos tinklinio federacijos (LTF) vadovybė nori atkreipti dėmesį į eilę metų nesibaigiančias šalies aukšto meistriškumo sporto finansavimo problemas, o naujos reformos šią krizę tik dar labiau gilina ir daugumą sportų šakų artina prie lėtos mirties. Sportas iš esmės yra valstybės politikos dalis, bet realybė, kuria šiuo metu gyvena Lietuvos sporto bendruomenė yra skaudi ir kažkas garsiai privalo pasakyti, kad valstybė aukšto meistriškumo sportu pasirūpini nesugeba.
Šiuo metu pagrindinė už sportą atsakinga institucija Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) neturi nei numatytos aiškios ir suprantamos sporto strategijos, nei pakankamai resursų Lietuvos sporto politikai įgyvendinti, tuo pačiu ir galimybių skaidrios sistemos užtikrinimui. Nėra aiškaus plano, kaip sporto pinigai turėtų būti skirstomi teisingiau, o apie tai nuo pat reformos pradžios garsiai kalba didžioji dauguma federacijų.
Dabartinė sistema ir rezultatų vertinimas remiasi ne visada patikrinamais duomenimis. Tų duomenų yra labai daug ir juos ministerijos darbuotojai suveda rankiniu būdu, todėl jų patikrinti neįmanoma. Be kontrolės sistema tampa labai sudėtinga ir ji paprasčiausiai neveikia.
Atsakymų laukiama ilgiau negu pusę metų
„Skaidraus“ biudžeto pinigų skirstymo spragas puikiai iliustruoja šį pavasarį įvykęs incidentas. Kovo mėnesį ŠMSM 68-ioms sporto šakų federacijoms ir neįgaliųjų sporto organizacijoms paskirstė 8 mln. eurų aukšto meistriškumo sporto programoms finansuoti. Kelioms federacijoms oficialiai pateikus užklausas ir uždavus konkrečius klausimus apie pinigų paskirstymą, skurdaus paaiškinimo sulaukta tik spalio mėnesį.
Kovo mėnesį trijų sporto šakų – tinklinio, rankinio ir regbio federacijos savo iniciatyva atsitiktiniu būdu patikrino kelių federacijų pateiktus duomenis ir kreipėsi į ŠMSM kaip į instituciją, privalančią užtikrinti Lietuvos biudžeto pinigų paskirstymo teisingumą, atkreipdamos dėmesį į kai kurias skaidrumo stokojančias vietas. Pastebėta, jog kai kurios federacijos, siekdamos didesnio finansavimo, galimai pateikė realybės neatitinkančius duomenis, kuriuos nuodugniai patikrinti ar atsekti nėra galimybių. Aiškėja, jog į sistemą galima įvesti bet kokius duomenis ir tikėtis, jog jie „netyčia praslys“.
Remiantis surinkta informacija, buvo prašoma peržiūrėti galimai neskaidrų aukšto meistriškumo sporto programoms skirtą finansavimą, bet ministerijos atstovų reakcijos taip ir nesulaukta.
Akivaizdu, jog federacijos, pateikusios galimai realybės neatitinkančius duomenis, gavo didesnį finansavimą, tad šį klausimą buvo nuspręsta deleguoti Seimo jaunimo ir sporto komisijos pirmininkui Virgilijui Aleknai. Posėdžio metu politikai pasidžiaugė, kad federacijos pačios vykdo viena kitos monitoringą. Buvo patikinta, kad patikrinus pateiktus duomenis, jokių didesnių neatitikimų neužfiksuota, o atsakymai į kylančius klausimus bus pateikti klausimus keliančioms federacijoms artimiausiu metu. Tačiau šie atsakymai federacijas pasiekė tik spalio mėnesį.
Sportas eina sau, valstybė – sau
Visą šią situaciją labai gerai iliustruoja Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Mykolo Majausko neseniai pasakyti žodžiai, jog „sportas eina sau, valstybė – sau“. O kaip gali būti kitaip, kai sporto bendruomenės klausomasi, bet nenorima išgirsti? Daromos įvairios reformos, tačiau jos neturi jokio tolimesnio ir aiškaus plano. Valstybė pagaliau turi garsiai ir aiškiai pasakyti, kokie yra sporto politikos prioritetai, kokia yra valstybės sporto strategija, kokie yra planai, kokie bus aiškūs ir konkretūs biudžeto skirstymo principai bei terminai.
Sporto finansavimą tiesiogiai liečiančio Lošimų ir azartinių žaidimų įstatymų projekto autorius M.Majauskas tesugeba nuolat kartoti, kad dabartinis finansavimo modelis yra neskaidrus, bet nesugeba įvardinti kas konkrečiai yra neskaidru ir kaip bus užtikrintas tolesnis sporto finansavimas. Apie įstatymų pataisas norinčius diskutuoti olimpinius čempionus M.Majauskas prilygina kariuomenės generolams, kurie lankytųsi Seime, jeigu pasak M.Majausko, „Maxima“ nemokėtų pelno mokesčių, o juos tiesiogiai skirtų kariuomenei. Ir tokių absurdiškų palyginimų, skambančių iš politikų lūpų, yra apstu. O noro diskutuoti su sporto bendruomene nerasta.
Spalio 13 d. Seime surengtas sporto forumas, tačiau Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos atstovai jame nepasirodė ir savo pozicijos bei planų dėl šiuo metu vyksiančios reformos, kurios tiesiogiai palies federacijų finansavimą, neišsakė. Visgi jau kitą dieną nuomonė buvo pareikšta žiniasklaidoje, vietoj konkrečių pasiūlymų, pateikus pasiteisinimus ir kaltinimus.
Kodėl neturėdami aiškios vizijos, strategijos, sistemos ir kriterijų mes iš pradžių norime sugriauti tai, kas yra, o paskui žiūrėti, kaip mums seksis iš to kapstytis? Buldozeriu stumiama reforma tik parodo, jog pagrindinis jos tikslas yra ne sporto gerovės ir skaidrumo užtikrinimas, bet valstybės biudžeto „kišenės“ pildymas.
Kaip iš tos kišenės pinigai pasieks aukšto meistriškumo sportą, iki šiol nėra aišku – ministerijos abstraktus mykimas, kad „pasieks“, pasitikėjimo nekelia. Šiuo metu nėra jokios aiškios strategijos, jokio plano ir jokių kriterijų, kaip tie biudžeto pinigai bus skirstomi, kaip tai atitiks teisės aktus, ar yra padaryti atitinkami teisės aktų pakeitimų projektai.
Mažiukai pasmerkti lėtai mirčiai
Kas atsitinka po nepamatuotų reformų, puikiai rodo Lietuvos tinklinio federacijos pavyzdys. Pagal masiškumą tinklinis Lietuvoje yra masiškiausių sporto šakų penkete, bet neturi resursų vystytis ir yra pasmerktas lėtai mirčiai. Nes be pasaulio ar Europos čempionatuose iškovoto medalio, kuriam uždirbti federacija neturi pakankamai lėšų, nėra užtikrinamas finansavimas ugdyti jaunųjų sportininkų pamainą. Strateginių sporto šakų sąrašas sudaromas atsižvelgiant tik į tarptautinėse varžybose iškovotus medalius, visai nekreipiant dėmesio į sportuojančių žmonių skaičių. Tarp 14 Lietuvos strateginių sporto šakų yra greitasis čiuožimas, bet keliolika kartų daugiau sportininkų pritraukiantis tinklinis patekti į šį „privilegijuotųjų“ sąrašą neturi jokių šansų.
Dabartinė rezultatų vertinimo sistema yra palanki mažiau populiarioms sporto šakoms, t.y. toms, kurių dalyvių skaičius Europos ir pasaulio čempionatuose yra nedidelis. Vertinami pastarųjų ketverių metų pasiekimai Europos ir pasaulio čempionatuose bei olimpinėse žaidynėse, visiškai neatsižvelgiant į komandinių ir individualių sporto šakų skirtumus, nekreipiant dėmesio į pagrindinių varžybų periodiškumą.
Palyginimui galima pateikti 2020 metais komandinėms sporto šakoms skirtą finansavimą, pagal aukšto sportinio meistriškumo programą. Lietuvos tinklinio federacijai, turinčiai 1262 sportininkus, skirta 58 tūkst. eurų. Tai yra vos 45,79 euro vienam sportininkui. Tuo tarpu kerlingo sporto šaka, turinti tik 107 sportininkus, gavo 57 tūkst. eurų. Vienam kerlingo atstovui teko įspūdinga suma – 531,4 euro – net 11 kartų daugiau negu tinklininkui.
Įspūdingais skaičiais gali pasigirti 320 sportininkų turintis ledo ritulys (466 eurai vienam sportininkui) ir krepšinis (329 eurai), neprastą finansavimą gauna 534 sportininkus turintis žolės riedulys (195 eurai) ir 258 sportininkus ugdantis vandensvydis (165 eurai).
Tuo tarpu daugiau negu po tūkstantį sportininkų skaičiuojančios ir tarp populiariausių Lietuvoje esančios rankinio (1241 sportininkai), regbio (1349 sportininkai) ir tinklinio (1262 sportininkai) federacijos pagal aukšto sportinio meistriškumo programą negauna net po 100 eurų sportininkui (atitinkamai 94,41, 81,40 ir 45,79 euro).
Neatsižvelgiama į sporto šakos specifiką
Būtina pažymėti, kad tinklinis patenka į populiariausių planetos sporto šakų ketvertuką. Pasaulinės tinklinio federacijos (FIVB) sudėtyje yra daugiau nei 200 nacionalinių federacijų. Konkurencija šioje sporto šakoje milžiniška, o patekti į Europos ar pasaulio čempionatą Lietuvai yra didžiulis iššūkis.
Tačiau tarp žaidimų sporto šakų galima rasti ir tokių, kurių Senojo žemyno pirmenybėse dalyvauja iki 10 komandų. Pastarųjų ketverių metų Lietuvos sporto finansavimo sistema sąlygoja ypač kuriozišką situaciją, kuomet vertinant žaidimų sporto šakų pasiekimus, vienų sporto šakų atstovams užtenka tik nuvykti į čempionatą ir užimti, kad ir paskutinę vietą, bet gauti kur kas didesnę paramą už žymiai populiaresnes sporto šakas, kurių čempionatuose konkurencija yra kelis ar keliolika kartų didesnė.
Dar labiau specifinės yra paplūdimio tinklinio varžybos. Iš tūkstančio reitinguojamų komandų į Europos čempionatus patenka 24, o į pasaulio pirmenybes 32 aukščiausią reitingą turinys duetai. Reitinginiai turnyrai vyksta įvairiuose pasaulio kampeliuose, o dalyvavimo juose kaštai yra milžiniški. Norint pasiekti bent kažkiek aukštesnį reitingą, sportininkams tenka per metus sudalyvauti mažiausiai dešimtyje tokių turnyrų, bet reitinginių varžybų rezultatai ŠMSM lentelėse nevertinami.
Būtina atskirti sporto šakų finansavimą
Federacijos nuolat teikia pastabas, prašydamos tobulinti aukšto sportinio meistriškumo finansavimo sistemą, bent jau atskiriant žaidimus nuo individualių sporto šakų. Keista, kai visoms sporto šakoms taikomi tie patys kriterijai. Akivaizdu, kad sąlygos pasiekti aukštus rezultatus pasaulio ar Europos čempionatuose individualių ir komandinių sporto šakų atstovams ženkliai skiriasi. Komandinės sporto šakos Lietuvos rinktinė gali iškovoti tik vieną medalį, tuo tarpu individualių sporto šakų net keli atstovai (kaip pavyzdys – plaukikai) viename čempionate gali surinkti net po kelis medalius skirtingose rungtyse.
Visgi valdininkų reakcija yra iškalbinga – pagal neaiškius kriterijus sudaryta eilinė darbo grupė, o joje komandinį sportą atstovauja federacija, kurios sporto šaka net nesusiduria su tokio pobūdžio problemomis. Kitų komandinių sporto šakų atstovai kreipėsi į ministeriją, prašydami įtraukti juos į darbo grupę, tačiau sulaukta atsakymo, kad komandines sporto šakas atstovaujanti federacija jau yra.
Viešojoje erdvėje patogiai kalbama apie „didesnius pinigus sportui“, tačiau iš tiesų reikia kalbėti apie šalies sporto politikos nebuvimą ir pripažinti, kad karalius yra nuogas. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija yra atsakinga ne tik už švietimą ir mokslą, bet ir sportą. Deja, šiai sričiai skiriama mažiausiai dėmesio ir mažiausiai žmogiškųjų resursų.
Ar yra parengta sporto strategija? Ar apie ją kalbama su sporto bendruomene? Atsakymas į abu klausimus – tas pats. Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo pataisos kelia didžiulį nerimą sporto federacijoms, tačiau jų balsas niekam nerūpi. Anksčiau LTOK buvo vienas didžiausių daugumos federacijų rėmėjų, o stabilus finansavimas mažosioms federacijoms leido bent jau planuoti savo veiklas bei užtikrinti savo sportininkų minimalų rengimą ir pamainos ruošimą. Pagal naujai stumiamą įstatymą, lėšas nukreipus į valstybės biudžetą, šio veiklos vystymą užtikrinančio finansavimo federacijos veikiausiai neteks.
Federacijų biudžetai įprastai yra tvirtinami metų pradžioje, bet pagal naująją tvarką apie sporto šakas pasiekiančias sumas sužinosime tik kovo-balandžio mėnesiais. Pagal tokią sistemą neįmanoma kalbėti nei apie sporto šakos vystymą, nei kažką planuoti į priekį. Visas šis chaosas aiškiai signalizuoja, jog Lietuvos sportas serga ir vystomas pagal sovietinę sistemą, kuri aiškiai neveikia ir rezultatų neduoda, tačiau daryti realius pokyčius šioje srityje politinės valios neužtenka – nėra pereinamojo laikotarpio nuo sporto mokyklų iki klubų, visiškai neveikia studentų sportas, vis sunkiau į sportą pritraukti rėmėjų.
Jeigu tęsis tokia situacija, tikėtina, kad šiais metais vykusias Tokijo olimpines žaidynes, kuriose buvo mažiausia Lietuvos delegacija ir mūsų sportininkai iškovojo tik vieną medalį, po dešimtmečio ar gal jau ir anksčiau, vadinsime kaip sėkmingas mūsų valstybei.
Lietuvos tinklinio federacijos prezidentas Darius Čerka