N.Papaurėlis taip pat kaip profesionalas žaidė vandensvydį, atstovavo reprezentacinei Kauno „Bangos“ meistrų komandai, Lietuvos rinktinei. Šiemet pradės savo 30-ąjį trenerio sezoną.
Patyręs treneris pastaruoju metu ypač susikrimtęs: nuo Nepriklausomybės atkūrimo, kai dėl blokados nebuvo šilto vandens ir galimybių treniruotis, jo sportinėje karjeroje nebuvo tokių sunkių metų, kaip šie. Vilniuje nėra nė vieno baseino, kur būtų galima žaisti vandensvydį, ir jau antrus metus tenka važinėti treniruotis į Elektrėnus.
Priima visus
„Daug vaikų jau metė žaisti, nes sudėtinga mėgstamai sporto šakai skirti 4–5 valandas. Suaugusiųjų komanda taip pat pradėjo byrėti, nes visi pagrindiniai žaidėjai perėjo į šiemet suburtą profesionalų Elektrėnų „Žaibo“ komandą. Vienas mūsų komandos lyderių Marius Jakimčikas išvyko studijuoti į Ameriką.
Vilniuje buvome suformavę gerą ilgalaikę rengimo sistemą nuo vaikų iki suaugusiųjų. Dabar šiek tiek viskas griūna, tačiau dėl to rankos nenusvyra, teks didesnį dėmesį skirti jaunimui. Elektrėnuose sportininkams sudaromos sąlygos rimčiau dirbti, jie gali treniruotis dukart per dieną. Tik gaila, kad profesionalų komanda kol kas stokoja gero lygio varžybų. Susibūrus šiai komandai, neaišku, koks bus Lietuvos čempionato formatas.
Elektrėnuose sportininkams sudaromos sąlygos rimčiau dirbti, jie gali treniruotis dukart per dieną
Laukiam Fabijoniškių ir Lazdynų plaukimo baseinų. Tikrai atėjo sunkus metas, reikia jį išgyventi. Gerai, kad mūsų jaunimo komandą priima kartu treniruotis „Žaibo“ vyrai. Stipriai pakelti meistriškumo neįmanoma, nes reikia daugiau trenerių ir vaikų. Dabar net nerengiame atrankos – priimame visus, kas tik nori žaisti“, – kalba N.Papaurėlis.
Šio patyrusio trenerio mintyse – Vilniuje steigti vandensvydžio akademiją. Pradėjus veikti baseinams, būtų galima priimti daugiau vaikų ir didinti masiškumą, be kurio nebūna ir meistriškumo. „Gaila, bet vandensvydžio nežaidžiama Klaipėdoje, nors čia ir pastatytas naujas baseinas, Panevėžyje, vandensvydžio įrangą turi Varėna, Radviliškis, tačiau ten nėra trenerių“, – teigia N.Papaurėlis.
Vaidino liaudies teatre
Šiemet rugsėjo 12-ąją N.Papaurėliui sukako 50 metų. Vyresnės kartos žaidėjai prisimena, kaip šis „Bangos“ meistrų komandos vartininkas patikimai saugojo vartus. Vis dėlto jis į vandensvydį atėjo ne iš karto: kieme su vaikais gainiojo futbolo kamuolį, žaidė ledo ritulį be pačiūžų ant sniego, bandė tinklinį, krepšinį, stalo tenisą, plaukimą.
Vandensvydžiu 13-metį jaunuolį sudomino klasės draugas, tad taip jis ir atsidūrė trenerio Liudo Putrimo grupėje. Be sporto, Nerijaus gyvenime dar buvo ir teatras. Lankydamas septintą klasę, Profsąjungų rūmuose jis porą metų vaidino moksleivių liaudies teatre, kuriam vadovavo dabar jau šviesaus atminimo aktorė ir režisierė Valerija Karalienė.
„Tuo metu tai buvo gana prestižinis būrelis, jame vaidino nemažai gabių aktorių, kurie vėliau tapo žinomi Lietuvoje. Tačiau nebuvo įmanoma visur spėti ir teko rinktis. Pasirinkau vandensvydį, nes jis pradėjo patikti, susibūrė gera Vilniaus komanda. Joje žaidė trys sportininkai – Anatolijus Asajavičius, Tadas Pašukas ir aš, kurie, prabėgus daugeliui metų, dirba treneriais“, – prisimena Nerijus.
Pasirinkau vandensvydį, nes jis pradėjo patikti, susibūrė gera Vilniaus komanda
Visą laiką – vartininkas
Visus aktyvaus sportavimo metus N.Papaurėlis buvo vartininkas. Geras pamokas gavo dar paauglystėje, kai kieme žaisdavo ledo ritulį bei futbolą ir gindavo vartus. Per visą sportinę karjerą tekdavo praleisti ir apmaudžių įvarčių, ir šimtaprocenčių progų atremti. „Vartininku panorau tapti, nes nuo jaunų dienų nebuvau geras plaukikas“, – dabar prisimena.
O vartininkas jis buvo neprastas. Pasitreniravusiam vos porą metų 15-mečiui sportininkui buvo patikėta ginti Vilniaus „Delfino“ vyrų komandos vartus. Nerijus atstovavo ir Lietuvos jaunių bei jaunimo rinktinėms, o 1986 m., baigdamas vidurinę mokyklą, buvo pakviestas ir į visų vandensvydininkų taip trokštamą profesionalų „Bangos“ meistrų komandą. 1991 m. tapo Lietuvos nacionalinės vyrų rinktinės vartininku.
„Geros komandos turi ir vartininkų trenerius. Mes tokios prabangos sau negalime leisti, vienodą dėmesį skiriame visiems žaidėjams. Vartininkas turi būti aukštas, koordinuotas, turėti ilgas rankas ir stiprias kojas, gerai laikytis ant vandens. Bet kas negali būti vartininkas“, – įsitikinęs Nerijus. Jis nuo 12 metų pradėjo ugdyti Andrejų Pomiatką, kuris ilgainiui tapo didelio meistriškumo vartininku.
Svajojo dirbti treneriu
„Dar mokydamasis mokykloje, svajojau būti treneris. Didelį šios profesijos pomėgį skiepijo puikus kūno kultūros mokytojas Gintaras Šešplaukis. Mokiausi tuometėje Vilniaus 9-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Šv. Kristoforo gimnazija), kuriai buvo būdingas aukštas mokinių parengimo lygis ir sportininkai čia nebuvo labai mėgstami.
Mūsų kūno kultūros mokytojas sugebėdavo įtaigiai pravesti pamokas. Tai mane žavėjo. Buvau ištroškęs žinių. Mane išrinkus mokyklos sporto tarybos pirmininku, mokytojui padėdavau organizuoti įvairias varžybas, jose teisėjaudavau, visą laiką buvau sporto sūkuryje“, – prisimena Nerijus.
1989 m., dar aktyviai žaisdamas, N.Papaurėlis jau tapo treneriu. Prisimena 1992 m. savo pirmąją kelionę į Belgiją, kai Lietuvos rinktinės treneriui Jonui Čirūnui padėjo žaidėjams gauti vizas Maskvoje.
1993 m. per turnyrą Švedijoje Nerijus atsisveikino su nacionaline rinktine ir porą metų atstovavo komandai „Baltic Amadeus“. 1994 m. pradėjo treniruoti šią ekipą ir su ja dirba iki šių dienų. Jai atiduoda visą save. Pasitaiko, kad mėnesį ar pusantro dirba be laisvadienių.
„Tikrai gaila, kad Lietuvoje mažai vandensvydžio trenerių. Dabar jų tėra devyni. Visą laiką norėjau tobulėti, siekiau žinių, nes vien iš savo praktikos jų neužtenka. Lietuvos sporto universitetas vandensvydžio trenerių nerengia, aš baigiau bendrą trenerių kursą, plaukimo specializaciją. Žinių teko ieškoti kitose šalyse, mokytis iš kitų trenerių, lankiau įvairius seminarus. Labai naudingos įvairių šalių vandensvydžio mokyklų patirtys“, – atkreipia dėmesį Nerijus.
Šią vasarą jis kartu su Elektrėnų komandos treneriu Antonu Sugoniaku buvo išvykęs į Barselonos tarptautinę trenerių akademiją, kur stažavosi visą savaitę.
Dirba ir su švilpuku
N.Papaurėlis 1998 m. įgijo tarptautinę teisėjo kategoriją. Švilpuką į rankas paėmė dar būdamas 17-os, kai teisėjavo Lietuvos jaunučių vandensvydžio pirmenybėse. Teko teisėjauti Europos jaunių ir jaunimo čempionatų atrankos varžybose, Europos vyrų čempionate, Europos vandens lygos turnyruose. Šiemet pavasarį Slovėnijoje Nerijus dirbo Europos jaunių čempionato atrankos varžybose, taip pat naujajame „Tautų taurės“ jaunimo komandų turnyre.
„Teisėjaudamas didelės karjeros nepadariau: reikėjo rinktis arba viena, arba kita. Pasirinkau trenerio darbą. Po manęs net 20 metų Lietuvoje nebuvo išugdytas kitas tarptautinės kategorijos teisėjas. Tik šiemet ši kategorija pagaliau suteikta Povilui Sriubui. Lietuvoje atsiradus vandensvydžio profesionalų komandai ir jos treneriu tapus Anatolijui Asajevičiui, viliuosi, kad atsiras daugiau galimybių teisėjauti, nes vandensvydžio teisėjų amžiaus cenzas pratęstas iki 60 metų“, – džiaugiasi N.Papaurėlis.
