Jei olimpinės žaidynės vyktų dabar, JAV olimpiečiai iškovotų daugiausiai medalių ir užimtų pirmąją vietą bendroje rikiuotėje svarbiausiose sporto ketverių metų etapo varžybose.
Sporto analitikų kompanija „Gracenote“ šią savaitę paskelbė savo prognozę: amerikiečiai laimėtų 51 aukso, 34 sidabro ir 41 bronzos medalius – iš viso 126.
Kinija turėtų būti antra su 81 medaliu (iš jų 38 aukso). Į trečią vietą gali įsiveržti žaidynių šeimininkė Japonija, kuriai prognozuojami 67 medaliai, iš jų 29 aukso.
Toliau rikiuojasi Rusija (65 medaliai), Didžioji Britanija (43), Australija (43), Prancūzija (41), Vokietija (38), Nyderlandai (34) ir Italija (32).
Lietuvai iki šiol sėkmingiausios buvo 2000 metų Sidnėjaus ir 2012 metų Londono olimpinės žaidynes, per kurias mūsų šalies atletai laimėjo po 2 aukso ir po 3 bronzos medalius (Londone sidabrą pelnė Jevgenijus Šuklinas, bet dėl rastos dopingo medžiagos iš kanojininko medalis bus atimtas).
Penki medaliai laimėti ir 2008 metų Pekino žaidynėse, o keturi komplektai iškovoti praėjusiose olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire, bet šiose kolekcijose trūko aukso apdovanojimų.
Kas laukia 2020 metų liepos 24 dieną prasidėsiančiose olimpinėse žaidynėse Japonijoje?
Šiuo metu tik septyni lietuviai yra iškovoję olimpinius kelialapius ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė skambina pavojaus varpais ir niūriai prognozuoja šalies sporto ateitį.
Vis dėlto olimpinių vilčių Lietuva po metų tikrai turės.
15min paprašė ant olimpinės pakylos jau stovėjusių atletų pašaudyti prognozėmis apie 2020 metų Tokiją.
Virgilijus Alekna
Sidnėjaus ir Atėnų olimpinis čempionas, Pekino žaidynių bronzos medalio laimėtojas disko metimo varžybose:
„Sakyčiau, kad laimėsime tris apdovanojimus. Būtų labai gražu.
Manau, kad problema bus dėl to, kad žaidynės vyks Japonijoje. Man varžybose Azijoje beveik niekada nesisekdavo – dėl klimato, karščio, laiko juostos skirtumo. Ten reikia skristi prieš laikrodžio rodyklę, dėl aklimatacijos gali kilti bėdų – iš savo patirties žinau, kad tai veikiarezultatus.
Kita vertus, pretendentų į medalius yra ne vienas.
Andriui Gudžiui šiemet reikėjo atlikti neplanuotą operaciją – jei žaidynės vyktų dabar, būtų sunku, nes ir varžovai disko metimo sektoriuje demonstruoja įspūdingą formą. Bet kitais metais Andrius bus kitoks nei dabar. Airinei Palšytei traumos kol kas irgi trukdo per šuolių į aukštį varžybas.
Tarp lengvaatlečių dar pažymėčiau ieties metikus – Liveta Jasiūnaitė ir Edis Matusevičius kasmet tobulėja, rodo vis geresnius pasiekimus, šiemet – taip pat. Jie dar jauni ir galima tikėtis, kad kitais metais bus dar geresni. Gal nebūtinai į medalius, bet į stipriausių aštuonetus jie pretenduos.
Danas Rapšys plaukia įspūdingai ir tik neatsargi klaida kainavo karjeros medalį šiame pasaulio plaukimo čempionate. Bet tai nereiškia, kad Danas negali laimėti kitais metais olimpinėse žaidynėse.
Laurai Asadauskaitei bus sunku, nes patys gražiausi metai jai buvo Londone, paskui jau ėjo sunkiau – Rio de Žaneire nepavyko per jojimo rungtį. Aišku, dabar ji vėl kupina ryžto kovoti, bet tai nebus lengva įrodyti.
Irkluotojai yra pasiekę aukščiausias vietas ir įtikino, kad moka tai padaryti aukščiausio lygio varžybose. Bet dabartinės galimybes dar nėra visiškai aiškios.
Simona Krupeckaitė turi labai daug apdovanojimų, bet kad ir kaip būtų gaila, trūksta olimpinio medalio. Labai būtų džiugu, jei pasisektų per paskutines jos olimpines žaidynes.
Krepšinio rinktinė sunkiau ar lengviau visada patekdavo į olimpines žaidynes. Nors pastarosiose sunkiau sekdavosi, nauja karta atėjo – Jonas Valančiūnas ir Domantas Sabonis yra tapę tikrai didžiais krepšininkais. Jie ir sudarys rinktinės branduolį. Aš net neabejoju, kad mūsų krepšininkai pateks į Tokiją.
Lietuva visada turėjo buriavimo žmonių, tad nepamirškime Viktorijos Andrulytės – ji tęs stiprias tradicijas ir bandys pakartoti Gintarės Scheidt sėkmę.
Graikų ir romėnų imtynėse irgi turime tradicijų, keli medaliai iškovoti, bet atletų kartos pasikeitė – buvę prizininkai baigė karjerą, sunku pasakyti kaip atrodo jaunimas. Regis, sunkumų yra bokse – neliko Evaldo Petrausko, Eimantas Stanionis pasuko į profesionalus. Bet gal per metus dar kas iškils, kaip Londone E.Petrauskas atsirado tarsi iš niekur.
Per mūsų sporto istoriją būta įvairių žaidynių. Atlantoje laimėtas tik vienas medalis, paskui sekdavosi geriau. Manau, reikia visiems dar daugiau dirbti, suteikti daugiau savarankiškumo federacijoms, nes jos geriausiai žino, kaip parengti savo atletus.
Mūsų valstybės ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pareiga suteikti tas sąlygas. Vien kalbėti apie Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) dingimą ir skųstis, kad viskas sugriuvo? Aš nemanau, kad tai yra teisingas mąstymas. LOSC buvo ir prieš pastarąsias Rio žaidynes. Bet buvo priimta išvada, kad LOSC nepasiteisino, nes lėšos buvo naudojamas neatsakingai. Kai kurios sporto šakų federacijos patenkintos pokyčiais, aišku, yra ir nepatenkintų, kai kam trūksta sporto medikų ir kineziterapeutų. Bet aš manau, kad rasti reikiamą specialistą nėra problema. Reikia tik tuo užsiimti ir norėti padėti sportininkams.“
Edvinas Krungolcas
2008 m. olimpinių žaidynių sidabro laimėtojas šiuolaikinės penkiakovės varžybose:
„Danas Rapšys, Laura Asadauskaitė ir Andrius Gudžius tikriausiai yra realiausi pretendentai pagal statistiką ir potencialą.
Lauros sugrįžimas po operacijos į šiuolaikinės penkiakovės varžybas šiemet buvo įspūdingas (ji laimėjo pasaulio taurę), matyti, kad ji nusiteikusi ambicingai ir olimpinėms žaidynėms. Aišku, reikia sekti sveikatos reikalus ir stebėti, kaip seksis per pasaulio ir Europos čempionatus, kurie šiemet dar vyks.
D.Rapšys, nepaisant diskvalifikacijos šiame pasaulio čempionate, man vis tiek yra neoficialus pasaulio čempionas. Jo rezultatai pasiekti rimtose varžybose, ilgo vandens baseine. Tai tikrai yra užuomina į olimpinį medalį.
A.Gudžius yra vienas lyderių disko metime, nors ir po traumos. Jis atsigauna, nors dar ir nerodo rezultatų, kokių laukia jo gerbėjai. Tačiau dar yra laiko. Gal operacija įvyko netgi laiku, nes liko metai laiko atsigauti.
Irklavime turime daug stiprių atletų, nors šiame sporte vis vyksta vidinių aistrų, keičiamos įgulų sudėtys. Gal tai ir treniruočių proceso manevrai – svarbiausia ateiti geriausios sportinės formos į olimpines žaidynes. Šiai dienai už juos nestatyčiau, bet mūsų moterų dvivietė yra labai pajėgi, vyrai – Griškonis, Ritteris yra labai stabilūs, jie yra tie banginiai, ant kurių laikosi irklavimas. Būtų labai malonu, bet jų medaliai būtų iš dalies staigmena.
Lygiai taip pat kaip ir baidarių ir kanojų irklavime, kur iškilo naujos kartos atstovas Artūras Seja. Jis pernai tapo pasaulio čempionu, bet šiemet Europos žaidynėse liko ketvirtas.
Krepšinio rinktinė? Nemanau. Mano akimis, mūsų rinktinei trūksta charizmos. Nesimato galios ir tikėjimo.
Airinė Palšytė ir Simona Krupeckaitė yra patyrusios, būtų labai malonu išvysti jas ant olimpinės pakylos, bet galimybių nėra daug.
Buriuotoją Viktoriją Andrulytę priskirčiau prie vadinamųjų juodųjų arkliukų, kurie gali nustebinti.
Spėju, kad Tokijuje bus du realūs medaliai ir vienas netyčiukas. Galvoju, kad iš viso bus trys.
Mąstydamas apie pastaruoju metu girdimas kalbas apie tamsią Lietuvos sporto ateitį regiu sutirštintas spalvas, bet ir ir tiesos yra labai daug.
Aš tiesiogiai bendrauju su sportininkais ir girdžiu jų nusiskundimus – ypač dėl sporto medikų, kai federacijos negali sau leisti masažų atletams, nes specialistų rinkos kainos yra per didelės lyginant su olimpinio sporto centre dirbusiais medikais. Dabar jų reikia ieškoti, ne visi yra susieję su sportu, nežino sportininkų ligų istorijų taip giliai, kaip būdavo anksčiau. Juodomis spalvomis ateities dažyti nenorėčiau, bet nenustebčiau, jei nutiktų prasčiau nei dabar prognozavau. Juk šios olimpinės prognozės – tik dėl dabartinių sporto asmenybių. Iš vidutinio lygio atletų išugdome mažai sporto žvaigždžių.“
