Praėjusiame šimtmetyje varžovėms nosis baseino takelyje šluosčiusi L.Kačiušytė juokauja, kad šiais metais įvairių apdovanojimų gavo daugiau nei kažkada iškovojo... Ir nenuostabu – buvusiai garsiai Lietuvos plaukikei pirmąją šių metų dieną sukako 50 metų.
Šiomis dienomis Kūno kultūros ir sporto departamente L.Kačiušytei už nuopelnus šalies sportui ir gimtadienio proga įteiktas aukštas šios organizacijos apdovanojimas – „Sporto garbės kryžius“.
„Manęs visi žurnalistai klausia, lyg žinodami atsakymą – matyt, daugiausia gerų prisiminimų suteikė ir vertingiausias yra Maskvos olimpiados aukso medalis? Labai susinepatogina, kai, nuvildama, jiems pasakau „ne, jokiais būdais“. Tada jų akys virsta klaustuku? – šmaikštavo apdovanojimą, lyg sagę ant švarko, prisisegusi L.Kačiušytė.
Apie tai, kad šalies sporto padangėje nuo praėjusių metų vidurio it saulė pradėjo spindėti penkiolikmetė plaukikė Rūta Meilutytė, buvusi garsi Lietuvos plaukikė kalbėjo ramiai: „Rūta šaunuolė. Nesidžiaugti negali. Bet manęs tie pasiekimai nestebina – aš pati būdama penkiolikos pasiekiau per dieną du pasaulio rekordus, tapau pasaulio čempione, todėl man atrodo, jog taip ir turi būti.“
– Vadinasi, penkiolika metų plaukikams – atskaitos taškas?
– Matyt... Kaip žuvytė aš Vakarų Berlyno baseine plaukiau... Superinės varžybos – lengvai, egzotiškai vienas po kito pasaulio rekordai 200 metrų krūtine distancijoje krito. Ir planetos aukso medalis... Ir Rūta panašiai laimėjo – atrodė, kad pastangų nereikėjo.
– Tai Maskvos olimpiados auksas ne toks brangus kaip pasaulio čempionato pirmoji vieta?
– Nepriminkite man tos Maskvos olimpiados. Tai buvo siaubas: psichologinis ir moralinis spaudimas, blogas fizinis pasirengimas... Ką kalbėti – viena sekunde blogiau nuplaukiau nei mano pasaulio rekordas. Po pergalės vos paėjau – viskas ten nesisekė...Bet auksą, žinoma, laimėjau.
– Kalbate apie rekordus. Ar dar yra bent vienas nepagerintas jūsų rekordas?
– Iš kur aš žinau... Gal koks 200 metrų krūtine trumpame baseine... Normaliame baseine mano 200 metrų krūtine pasiekimas laikėsi trisdešimt metų – ne pasaulyje, jį po 6 metų pagerino, bet Lietuvoje trisdešimt metų „kabėjo“ nepajudinamai...
– Pakalbėkime apie R.Meilutytę. Juk kažkuo jūsų biografijos panašios. Visi Rūtai linki kuo sėkmingesnės karjeros. Ką turėtų daryti mūsų žvaigždutė, kad jos pasiekimai ir toliau džiugintų sporto gerbėjus?
– Nieko. O ką ji turi daryti? Ji turi trenerį, tėtį. Jie ir pasakys, ką ji turėtų daryti, o ko neturėtų.
– Gal pasakytumėte, kokių klaidų ji neturėtų daryti?
– Baikite...Kiekvienas žmogus daro savo klaidas. Nežinia, kokių pridarys klaidų Rūta. Reikia kol kas džiaugtis, kad ji tų klaidų nepridarė. Ir treneriai, kaip bebūtų gaila, pridaro klaidų...
– Žinote, jau ne kartą teko girdėti, jog plaukimo specialistai su nerimu laukia, kad Rūta įsimylės... Kaip galvojate – meilė turės gerų pasekmių?
– Oho...Meilė tikrai apverčia daug ką. Patikėkite... Aš 1979 metais Vokietijos Potsdame vykusiame plaukimo mače, kuriame kovojo SSRS ir Vokietijos plaukikai, pasiekiau pasaulio rekordą... Kodėl? Buvau siaubingai įsimylėjusi vieną SSRS vyrų rinktinės narį. Kaip ten su tuo jausmu buvo, tiksliai neatsimenu, nes prieš pat varžybas Vokietijoje jį išprašė iš rinktinės, tačiau plaukiau įsimylėjusi... O gal užpykusi, kad mano meilę išvarė iš komandos (juokiasi). Apie meilę pasakysiu – ir padeda, ir žlugdo.
– Po R.Meilutytės pergalės Lietuvoje jaučiamas plaukimo bumas. Toks pats, kaip ir po L.Kačiušytės pergalių pasaulio čempionatuose bei olimpiadoje?
– Taip, buvo. Žinoma, tuos bumus negalima lyginti, bet buvo – ir laikraščiai rašė, ir žurnalai nuotraukas spausdino. Ir nėra paslaptis, kad Linos Kačiušytės pergalių proga yra pastatytas sostinės Lazdynų baseinas.
Atsimenu, 1980 metais ateinu į naują baseiną, o fojė rūbininkas rusas man šaukia: „Eik iš čia mergaite... Čia plaukikams baseinas. Vaikšto čia visokios.“ Ir išvarė mane... O aš net ir neužpykau – man tos treniruotės buvo įgrisusios iki gyvo kaulo.
– Kaip galvojate, plaukimo bumas greitai pasibaigs?
– Viskas turi pradžią ir pabaigą. Manau, po kurio laiko viskas aprims. Iki to momento, kai, neduok Dieve, nuskęs kokių svarbių ar žinomų tėvų atžalos. Tada ir vėl – L.Kačiušytę, papasakok, kodėl nuskendo ir kodėl Lietuvoje plaukimui skiriama mažai dėmesio. Užkniso man atsakinėti į šiuos klausimus.
– Olimpinio plaukimo aukso po jūsų triumfo laukėme 32 metus. Dar tiek pat lauksime kitos šventės?
– Manau, kad tiek laukti neteks. Yra ta atranka pas mus – surasime dar vieną kitą perliuką. Galima sakyti, kad padarysime taip ar kitaip, pasieksime, programas sudarysime... Tačiau svarbiausia – trenerių entuziazmas. Neturime pinigų, nėra labai gerų sąlygų, bet vis dar Ignalinoje, Panevėžyje ir Kaune turime tikrų plaukimo entuziastų, kurie ieško, randa ir neleidžia numirti šalies plaukimui...
