LRF vairas dar ketveriems metams D.Pasvenskui buvo patikėtas birželio 4 d. vykusioje LRF ataskaitos ir rinkimų konferencijoje. Joje buvo patvirtinti ir Vykdomojo komiteto nariai bei du viceprezidentai.
LRF vykdomąjį komitetą sudaro septyni nariai: Karolis Kaladinskas (Trenerių asociacija), Tadas Jansonas (Lietuvos rankinio lyga), Klaidas Janeika (Paplūdimio rankinio asociacija), Rita Urnikienė (moterų rankinis), Eglė Pupšienė (sporto mokyklos), Valdas Gecevičius (varžybų inspektorius), Vaidas Mažeika (Teisėjų asociacija).
Nuo šiol LRF turės du viceprezidentus. Tokios pareigos patikėtos LRF partnerio „Fiskars group“ vyresniajai pardavimo vadovei Baltijos šalims Kristinai Keburei bei treneriui profesoriui Antanui Skarbaliui.
– Kokie svarbiausi darbai laukia federacijos? – paklausėme D. Pasvensko.
– Pirmas didelis darbas – paruošti ir paduoti bendrą paraišką kartu su Lenkija ir Baltarusija rengti 2026 m. Europos vyrų rankinio čempionatą. Sprendimas dėl šio čempionato šeimininko bus paskelbtas 2021 m. lapkritį. Turime daugiau nei metus viskam pasirengti. Bet reikia įvykdyti daugybę reikalavimų.
2021 m. Klaipėdoje vyks merginų iki 21 m. Europos antrojo diviziono čempionatas. Nors tokias varžybas rengiame ne pirmą kartą, joms reikia ruoštis tiek sportine, tiek organizacine prasme.
Tarp kitų darbų dar paminėčiau atsinaujinusią Baltijos vyrų rankinio lygą, kurioje žais po keturias stipriausias Lietuvos, Latvijos ir Estijos komandas. Čia irgi laukia iššūkiai, nes norisi pateisinti lūkesčius, kurių tikisi rankinio bendruomenė. Svarbu, kad ši lyga būtų stipri – ir jos sportinė, ir organizacinė pusė. Padėsime mūsų klubams su rinkodara ir komunikacija, kad būtų lengviau. Reikia sukurti Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse patrauklią lygą.
Moterų Baltijos lyga gula tik ant Lietuvos rankinio federacijos pečių. Mes vieni ją organizuojame, tad ir čia veiklos netrūksta.
– Ką svarbiausia pavyko ir ko nepavyko nuveikti per pirmąją kadenciją prie LRF vairo?
– Labiau ateina į galvą tai, kas nepavyko. Pirmiausia nepavyko pasiekti sportinio rezultato – rinktinėms patekti į Europos arba pasaulio čempionatus. Nors vyrų rinktinė pasiekė tikrai gražių laimėjimų, buvo įsimintinų momentų, pavyzdžiui, pergalė prieš norvegus. Rungtynėse su islandais Vilniuje irgi parodėme, kad esame arti Europos elito. Juk norvegai, kuriuos įveikėme, po poros mėnesių tapo pasaulio vicečempionais. Tikrai nedaug Lietuvos žaidimų sporto šakų gali pasigirti lygia kova su pasaulio grandais.
Lietuvos merginų rinktinė taip pat buvo per žingsnį nuo elito, čempionate Klaipėdoje pritrūko vos vieno įvarčio iki kelialapio į aukščiausiąjį divizioną.
Žvelgiant iš finansinės pusės, nepavyko grąžinti visų skolų, bet jų gerokai sumažėjo. Einame į priekį, stengiamės su visais atsiskaityti laiku, laikytis skolų mokėjimo grafiko. Manau, kad LRF veikla buvo stabilizuota tiek finansiniu, tiek organizaciniu požiūriu. Belieka per ateinančius ketverius metus žengti į priekį.
– Ar karantinas smarkiai sujaukė Lietuvos rankinio gyvenimą?
– Lietuvos čempionatai buvo nutraukti, čempionai nepaaiškėjo. Bet rankinio klubams karantino įtaka gal bus kiek mažesnė nei futbolo ar krepšinio. Ten, kur didesni biudžetai, didesnis finansų poreikis, ten ir neigiama įtaka didesnė.
Žinoma, lengviau nuo karantino niekam nepasidarė. Bet rankininkai pripratę – ne vieną kartą išgyvenome net ir sunkesnėse situacijose.
Žiūrint iš sportinės pusės, skaudžiausią smūgį patyrė Lietuvos vyrų rinktinė. Iš jos buvo atimta galimybė pabandyti patekti į pasaulio čempionatą – balandį Europos rankinio federacija nusprendė nutraukti atranką ir išdalijo kelialapius 2019 m. Europos čempionate geriausiai pasirodžiusioms komandoms.
Mes jau buvome įveikę pirmąjį atrankos etapą, o tolesnių varžybų burtai buvo palankūs. Lenkijos vyrų rinktinė išgyvena ne pačius geriausius laikus, ji smarkiai atjaunėjusi. Nesakau, kad tikrai būtume juos įveikę, bet galimybės buvo geros. Ir net kitas varžovas, jei būtų pavykę įveikti lenkus, Baltarusija – puikiai pažįstamas. Ne taip seniai žaidėme ir draugiškas rungtynes. Tai ne prancūzai, ne vokiečiai. Buvo galima kovoti dėl patekimo į pasaulio čempionatą.
Beje, panašioje padėtyje atsidūrė ir mūsų moterų rinktinė, dalyvavusi 2020 m. Europos čempionato atrankos varžybose. Į Europos pirmenybes pateko tos pačios komandos, kurios dalyvavo 2018 m. čempionate.
– Lietuvos vyrų rinktinė po truputį artėja prie elito. Tačiau mūsų šalies moterų komanda vilčių patekti į aukščiausio lygio turnyrus pastaruoju metu neturi. Kodėl?
– Vien per pastaruosius ketverius metus Lietuvos moterų rinktinės žaidimas bangavo nuo aukštumų iki žemumų. Tikrai sunku įvardyti priežastis. Keitėsi ir treneriai, ir žaidėjų kartos. Vyresnės žaidėjos arba jau baigė karjerą, arba nebeatstovauja nacionalinei komandai. Svarbu, kad dabartinis rinktinės jaunimas pakeltų savo meistriškumo lygį. O dar jaunesnės žaidėjos, kurių mes tikrai turime, sėkmingai pereitų į suaugusiųjų rankinį. Perspektyvų yra. Tik reikia daug darbo ir šiek tiek sėkmės buriant nacionalinės komandos pamainą.
– Kaip išlaikyti jaunimą, baigusį vidurines mokyklas?
Ši problema ypač aktuali moterų rankiniui. Mes prarandame daug žaidėjų nuo 17 iki 20 metų. Dabar jaunių iki 17 m. rinktinėje yra perspektyvių žaidėjų, kurias reikia ne tik išlaikyti, bet ir pakelti jų meistriškumo lygį. Reikės galvoti, kaip pasiekti šiuos tikslus. Jeigu jos pasirinktų galimybę karjerą tęsti užsienyje, norėtųsi, kad išvažiuotų į stiprius klubus, kuriuose galėtų tobulėti. Nes neretai rankininkės iškeliauja į žemesnių lygų komandas, kuriose tikimasi jau paruošto produkto, ir meistriškumo lygis sunkiai kyla.
Lietuvos klubuose darbas vyksta gana gerai, stipriausiose komandose dirba aukštos kvalifikacijos treneriai, tad jaunoms žaidėjoms, patekusioms į šias ekipas, visai neblogai kelerius metus padirbėti, neskubėti į užsienį.
Be to, būna, kad perspektyvesni žaidėjai iš provincijos pernelyg ilgai užsibūna namie, jiems reikėtų anksčiau išvažiuoti į Vilnių, Kauną ar Šiaulių sporto gimnaziją. Ten tikrai geriausios sąlygos kelti meistriškumą. Nemažai jaunų žaidėjų atvažiuoja į Vilnius Ozo gimnaziją, kur su jomis dirba nacionalinės rinktinės strategas Karolis Kaladinskas. Šioje srityje progresas pastebimas.
– Kokia rankinio sporto bazių padėtis?
– Sunki, nes rankiniui ne visos salės pagal matmenis tinka. Dar yra specifinė problema. Rankininkai naudoja specialų lipnų tepalą kamuoliui tvirčiau sugriebti. Ir ne visų salių šeimininkai nori įsileisti rankininkus.
Štai Vilniuje pagal rankininkų kiekį yra didžiausia sporto mokykla, keli vyrų ir moterų klubai, bet šiuolaikinės rankiniui pritaikytos salės nėra. Buvo ir yra projektas kartu su nacionaliniu stadionu pastatyti rankiniui tinkamą salę, bet tas projektas jau senokai tapo amžiaus statyba. O į sporto mokyklos „Tauras“ salę visi norintieji fiziškai netelpa. Tad bando glaustis kitose salėse.
Kauno rajone Garliavos sporto centras atrodo puikus, bet jame sportuoti nori ne tik rankininkai, čia vyksta daug kultūros renginių, todėl rankiniui lieka ne tiek laiko, kiek norėtume.
– Prieš kelerius metus Lietuvoje pradėtas plėtoti paplūdimio rankinis. Kaip sekasi?
– Nuo 2016 m. pradėjome smarkiau kultivuoti paplūdimio rankinį, nes jau tada prasidėjo kalbos, jog tai yra potencialiai olimpinė sporto šaka. Pastaraisiais metais vis garsiau kalbama, kad jau net 2024 m. Paryžiuje paplūdimio rankinis gali būti įtrauktas į olimpinę programą.
Pradėjome su merginomis. Jos parodė, kad perspektyvos neblogos. Rezultatai irgi – Europos jaunimo čempionate lietuvės buvo aštuntos, devintos. O pernai jau ir vaikinai ėmė dalyvauti paplūdimio rankinio Europos jaunių iki 18 m. čempionate.
Pernai buvo įsteigta Lietuvos paplūdimio rankinio asociacija, kuriai vadovauja entuziastingas organizatorius Klaidas Janeika.
Manau, kad pačiu laiku pradėjome investuoti į paplūdimio rankinį. Gal net aplenkėme nemažai Europos šalių, kurios tik dabar pradeda.
Žinoma, ir čia yra infrastruktūros problema, neaišku, kaip rinkti žaidėjus. Dabar paplūdimio rankinį žaidžia rankininkai, baigę sezoną salėje. Gal mums reikėtų auginti tik paplūdimio rankinio žaidėjus? Gal tai ir kiek ankstoka, bet jei paplūdimio rankinis taps olimpine sporto šaka, reikės atskirti žaidėjų rengimą.
– Kaip LRF sekasi rasti rėmėjų?
– Nėra nė vienos sporto šakos, kuri pasakytų, kad lengvai randa rėmėjų. Net ir krepšinis. Karantinas, pandemija paieškų nepalengvino.
Per pirmosios kadencijos pirmus dvejus metus rėmėjų paieška buvo sėkminga. Paskui prasidėjo kalbos apie artėjančią krizę ir sumažino rėmimui skirtas lėšas. Todėl pastaruoju metu rasti rėmėjų nelengva. Be to, reikia pripažinti, kad visi nori remti tuos sportininkus, kurie pasiekia didesnių laimėjimų. Tad kol nepatenkame į pasaulio ar Europos čempionatą, sunku tikėtis didelio dėmesio. Bet neabejoju, jei patektume į vieną iš aukščiausio lygio turnyrų, padėtis pasikeistų.
Burtai
Birželio 16 d. ištraukti 2022 m. Europos vyrų rankinio čempionato, vyksiančio Vengrijoje ir Slovakijoje, atrankos varžybų burtai. Jie lėmė, kad Lietuvos rinktinė ketvirtoje grupėje žais su Islandijos, Portugalijos ir Izraelio ekipomis.
Iš viso šiame atrankos etape dėl 20 kelialapių į žemyno pirmenybes varžysis 32 komandos, suskirstytos į 8 grupes. Į finalinį čempionato etapą pateks pirmąsias dvi vietas grupėse užėmusios komandos ir keturios geriausios trečiosios visų grupių rinktinės.
2022 m. Europos rankinio čempionate iš viso varžysis 24 rinktinės. Be šeimininkų slovakų ir vengrų, vietas pirmenybėse jau yra užsitikrinusios Kroatijos ir Ispanijos komandos.
