Pirmoji debatų dalis: LTOK prezidentės(-o) rinkimų dvikovos I raundas: ar Lietuvos sportas pavojuje?
Antroji debatų dalis: LTOK prezidentės(-o) rinkimų dvikovos II raundas apie pinigus: dramblys kambaryje, kurio niekas nemato
Lietuvos sporto bendruomenė bruzda prieš lemtingą penktadienį.
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) generalinėje asamblėjoje spalio 9 dieną bus renkamas naujas organizacijos vedlys.
Olimpinė šaudymo į skraidančius taikinius čempionė Daina Gudzinevičiūtė vadovauja LTOK nuo 2012 metų, kai po šešių kadencijų pasitraukus Artūrui Poviliūnui rinkimuose ji nurungė Virgilijų Alekną, o dabar, būdama 54-erių, regi svarių priežasčių ir toliau eiti į darbą Olimpiečių gatvėje.
Bet, skirtingai nei LTOK prezidento rinkimuose prieš ketverius metus, šįkart ji turi konkurentą.
Lietuvos plaukimo federacijos prezidentas Emilis Vaitkaitis metė jai iššūkį, kai jo kandidatūrą parėmė Lietuvos olimpinių sporto šakų federacijų asociacija.
Prieš rinkimus buvusi šaulė ir buvęs plaukikas susirungė netiesioginėje 15min organizuotoje žodžių dvikovoje. Atsakymus į klausimus D.Gudzinevičiūtė panoro pateikti raštu, E.Vaitkaitis atsakinėjo iškart.
Papildyti abiejų pretendentų mintis 15min pakvietė Lietuvos sportininkų asociacijos prezidentą, šiuolaikinės penkiakovės pasaulio čempioną Justiną Kinderį, kuris irgi atsakinėjo žodžiu.
Pirmojoje debatų dalyje buvo kalbama apie Lietuvos sportą ištikusią krizę ir ateities perspektyvas.
Dabar siūlome trečią interviu dalį apie LTOK vadovo kadencijų skaičių, buvusius skandalus, pranašumus prieš oponentą ir šansus laimėti rinkimuose penktadienį.
– E.Vaitkaitis apie atmosferą LTOK sakė, kad juntama „baimė kalbėti“. Ar galite tai pakomentuoti?
D.Gudzinevičiūtė: Na, nė kiek neabejoju, kad artimiausiu metu išgirsime dar daug ko. Štai šiandien sužinojau, kad prieš penkiolika metų esu pardavusi savo olimpinį medalį, kurį kaip tik laikiau vakar rankose, tvarkydamasi namie. Bet apie baimę dar tikrai nėra tekę girdėti. Kaip su sportininkais, taip ir su visomis federacijomis kalbamės, diskutuojame, nes tikrai neturime ko slėpti ar tuo labiau aš pati neturiu. Nors neslėpsiu, gandas gali būti naudingas.
E.Vaitkaitis: Kai kalbama apie federacijas, didesnės jų kalba drąsiau, nes jų finansai mažiau priklausomi nuo LTOK. Bet mažesnės sporto šakos, kurios 50 proc. ar daugiau gauna iš LTOK, yra lojalios. Iš jų ta baimė labiausiai ir jaučiama. Galbūt tai išgyvendinama problema, bet dabar ji yra: ir prieš šiuos rinkimus įgaliojimai išdalijami nesusijusiems asmenims.
Kai kuri informacija susijusi su vietinėmis federacijų intrigomis. Dalis LTOK problemų yra federacijose. Ir į jų valdymo organus taip pat nėra lengva patekti.
J.Kinderis: Norėčiau daugiau diskusijų. Tikrai yra klausimų, į kuriuos atsakymai turi būti labiau išdiskutuoti. Nebūtina kelių šimtų žmonių sambūrių, bet būtų gerai, kad kiekviena sporto federacija galėtų deleguoti po kelis trenerių ir sportininkų atstovus, kai svarstomi pagrindiniai klausimai. Visoje sporto sistemoje bendruomeniškumo trūksta. Pavyzdžiui, mes neišnaudojame savivaldybių, kurios valdo bazes, be jų esame kone niekas. Savivaldybių atstovai irgi turėtų dalyvauti diskusijose, per kurias atsirastų daugiau aiškumo ir išvengtume „sugedusio telefono“. Daug tikėjausi iš ministerijos sporto tarybos, susirinkimai galėtų vykti dažniau per „Zoom“ programas, bet nieko apčiuopiamo nevyksta. O gyvai bendraujant irgi juk nebūtina furšetus kasdien rengti, šiais laikais galima ateiti, dalyvaujant atsigerti vandens ir išeiti, – tai daug nekainuoja. Kai vyks diskusijos, kai matysi, kad, pavyzdžiui, pirmyn stipriai juda boksas ar imtynės, ir kitos sporto šakos sukrus, negalės stovėti vietoje.
– Ar LTOK prezidentui reikalinga kadencijų riba, jei taip, tai kokia?
D.Gudzinevičiūtė: Paskutinį kartą visiems keičiant LTOK įstatus apie tai kalbėta nebuvo. Be to, tarptautinėje arenoje labai vertinama prezidento sukaupta patirtis. Lietuvos atvejis savotiškai patvirtina, kad įgyti tarptautinį pripažinimą užtrunka nemažai laiko. Tačiau tikrai nesilaikau įsikibusi kėdės, priešingai – turiu matymą, kurį noriu realizuoti, o pareigos – tik priemonė. Tad jei tobulinant įstatus bus išreikšta narių valia, manau, kadencijų skaičių ribojimas galėtų būti tikrai įvestas. Nors ir Tarptautinis olimpinis komitetas nacionalinių olimpinių komitetų įstatams taiko nemažai reikalavimų, rekomendacijų ar reikalavimų įvesti kadencijų skaičių nacionaliniuose komitetuose Olimpinė chartija nenumato.
E.Vaitkaitis: Dvi kadencijos iš eilės turi būti riba. Sporto įstatymas federacijoms reikalauja, kad kadencijų skaičius būtų nustatomas ne tik vadovui, bet ir valdybos nariams, generaliniam sekretoriui, Vykdomojo komiteto nariams. Tai yra normali praktika.
Ateinant pirmai kadencijai mano ambicijos yra gyvos ir naujos. Aš noriu padaryti geriau, nei buvo. Noriu daugiau skaidrumo, daugiau finansavimo, daugiau renginių, daugiau kokybės. Kai esi antrą kadenciją, dažniausiai tai būna tęstinumas. Bet trečią, ketvirtą ar aštuntą kadenciją tavo noras, ambicijos ir pagreitis mažėja. Daugiau nukreipta ne į organizacijos vystymą, o į pozicijos išsaugojimą.
J.Kinderis: Verslo žmonės kalba, kad užsibūti vienoje vienoje neverta tiek žmogui, tiek organizacijai. Tobulėjimas, tam tiktų vėjų įpūtimas yra reikalingas. Pavyzdys – Lietuvos Respublikos prezidentė išėjo po dviejų kadencijų. Na, nebent būtų visos bendruomenės didelis palaikymas.
Nacionalinėje sportininkų asociacijoje patys padarėme įstatuose dviejų kadencijų ribą, kad nesinorėtų būti amžinai. Norisi, kad organizacija būtų demokratiška, kad veiktų gerojo valdymo principai.
– Kaip reaguotumėte, jei į Vykdomojo komiteto narius būtų išrinktas Lietuvos futbolo federacijos viceprezidentas Arūnas Pukelis?
D.Gudzinevičiūtė: Esu tikra, kad mūsų Generalinės asamblėjos nariai išmintingai pasirinks, už ką balsuoti joje.
E.Vaitkaitis: Reikėtų pasidžiaugti bendru aktyvumu, kad daug sporto šakų nori prisiimti atsakomybę dėl rezultatų. Futbolo atstovo pateikimas iliustruoja ir demokratijos principus. O toliau – tai bus išbandymas sporto bendruomenei. Į Seimą irgi pretenduoja įvairių kandidatų, bet rinkėjai atsirenka. Manau, kad ir mūsų atveju tai bus išbandymas sporto bendruomenei.
Ką aš patarčiau? Man svarbiau kompetencijos ir gebėjimai. Aš asmeniškai šio žmogaus nepažįstu, nežinau jo gebėjimų ir kompetencijos. Tai negaliu rekomenduoti.
J.Kinderis: Kai pamačiau šią kandidatūrą, pagalvojau, kad visa tai nerimtai, tarsi pabandyti. Nusivilčiau, jei dauguma federacijų balsuotų „už“. Šią dieną futbolas nėra pavyzdys, o A.Pukelis yra futbolo žmogus, už kurio daug kas stovi. Vykdomajame komitete norėtųsi narių, kurių organizacijos būtų pavyzdingos. Pradžioje gal geriau, jei jie susitvarkytų savo reikaluose, nes LTOK sprendžiami ne tik futbolo, o viso Lietuvos sporto garbės klausimai, nors, beje, abiejų organizacijų (LTOK ir futbolo federacijos) biudžetai yra panašūs – apie 10 mln. eurų.
Vis dėlto skirtumų yra daug. Tikrai neturiu nieko asmeniško, bet šiuo metu tikiuosi, kad nebus išrinktas. Kai bet kurio žmogaus gatvėje galima bus paklausti ir išgirsti atsakymą, kad „futbolas susitvarkė“, tada, – prašom.
– Ar LTOK vykdomajame komitete netrūksta stipriausių (pagal rezultatus, finansavimą, masiškumą) sporto šakų atstovų, tokių kaip krepšinis, plaukimas, lengvoji atletika, irklavimas?
D.Gudzinevičiūtė: Kad ir kokią turėčiau savo nuomonę apie tai, bet Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas numato, kad visi asociacijos nariai yra lygūs, o LTOK vadovaujasi būtent juo. Pagal įstatymą atstovus į LTOK valdymo organus renka tik Generalinė asamblėja, tad šiuo klausimu galėčiau tik diskutuoti.
E.Vaitkaitis: Trūksta. Jei žiūrėtume 2016–2020 m. LTOK vykdomojo komiteto sudėtį, ten iš sporto šakų atstovų yra žolės riedulio, dailiojo čiuožimo, dviračių sporto, žirginio sporto, stalo teniso, buriavimo.
Jei pažiūrėtume iš statistikos, kas pelno tarptautinėse arenose medalius ar nusipelno didesnio finansavimo, pasigendu sistemoje krepšinio, irklavimo, lengvosios atletikos. Sprendžiant olimpizmo klausimus, norėtųsi, kad būtų labiau girdimi ir tie, kurie generuoja rezultatą.
J.Kinderis: Galbūt ir trūksta. Kita vertus, Austra Skujytė atstovaudama sportininkams yra tarsi lengvosios atletikos atstovė, Lina Kačiušytė atstovauja olimpiečiams, tai lyg ir plaukimo. Būtų gerai daugiau paskirstymo, kad būtų dvikovinių sporto šakų, žiemos sporto šakų, multisporto, tokio kaip penkiakovė, triatlonas, atstovų. Komandinės sporto šakos turėtų išsirinkti tvirtą savo atstovą. Dabar rinkimai yra gera proga keisti, jei kažkas netinka, jei prastai atstovavo.
– Ar pasveikintumėte Aliaksandrą Lukašenką, jei jis būtų perrinktas Baltarusijos olimpinio komiteto prezidentu?
D.Gudzinevičiūtė: Ne. O jūs?
E.Vaitkaitis: Jei tikime (aš tikiu), kad sportas yra svarbi bendruomenės kūrimo, visuomenės vystymosi ir kultūros dalis, tada negalime jo atskirti ir nuo pamatinių žmogaus teisių. Tai, kas šiandien vyksta Baltarusijoje (atviras smurtas, įvairūs žmogaus teisių pažeidimai), yra nesuvokiama, yra ir turi būti smerkiama geros valios žmonių visame pasaulyje, tarp jų – ir mano. Linkiu Baltarusijos tautai ir jos sporto bendruomenei galimybės dėl savo ateities apsispręsti laisvai, demokratiškai, be baimės, skaidriuose rinkimuose. Todėl nesveikinčiau šią teisę šiandien atimančio A.Lukašenkos su jokio posto užėmimu.
J.Kinderis: Iš spaudos ir Baltarusijos sportininkų žinau, kad padėtis ten prasta, – reikėtų protestuoti ir nesveikinti. Nors sportas turėtų laikytis atokiau nuo politikos, ten šalies prezidentas ir olimpinio komiteto prezidentas yra tas pats asmuo. Manau, kad nereikia sveikinti.
– Ar keisis artimiausių padėjėjų komanda, jei laimėtumėte rinkimus?
D.Gudzinevičiūtė: Pokyčiai yra būtina sąlyga progresuoti, tad jie būtų neišvengiami.
E.Vaitkaitis: Šioje vietoje problema yra ta, kad negali atsivesti savo žmonių, bet turi rinktis iš to, ką pasiūlė sporto federacijos. Aš daugiau susitelkęs ne į žmones, o į funkcijas. Vieno viceprezidento funkcija būtų tarsi moralės saugotojas, kitas turėtų būti atsakingas už inovacijas ir vystymąsi.
LTOK turi atstovauti skirtingiems interesams. Žaidybinės sporto šakos turi vienus juos, o individualios – kitus. Norėčiau, kad Vykdomajame komitete būtų skirtingų pakraipų atstovų. Kad ten būtų atstovaujama ne sporto šakai, o vyrautų platesnis požiūris.
Be to, iždininkas. Net ir federacijose tai neretai yra žmogus, kuris tik padeda parašą ant jam pateikto lapo. Gal tokios pozicijos net nereikėtų? Yra buhalteriai, finansininkai. O jei tokia pozicija yra, norėtųsi, kad jis mokėtų skaičiuoti investicijų grąžą, atsiperkamumo rodiklius, kad galėtų sekti bilietų pardavimus, prognozuoti pajamas ir išlaidas, koreguoti jas.
J.Kinderis: Dainos Gudzinevičiūtės komandos branduolys turėtų likti toks pats, negirdėjau, kad kas keistųsi, nors į Vykdomąjį komitetą pasiūlyti 28 kandidatai, tarp jų nauji žmonės. Emilio Vaitkaičio pasirinkime irgi bus jie. Tas ratas nėra toks jau platus, nebent atsirastų galimybių samdyti pagalbininkus. Aiškumo trūksta, tik matau, kad bus naujų žmonių abiem atvejais.
– Kaip vertinate LTOK reakciją į pastarųjų metų tarptautinius ir mūsų šalies sporto vidinius skandalus, pavyzdžiui, prieš Rio de Žaneiro olimpines žaidynes buvo sveikinamas IOC sprendimas leisti startuoti Rusijos komandai, prieš Pjongčango žaidynes atvirkščiai – pritarta neleisti startuoti Rusijos rinktinei. Ar teisingas buvo sprendimas 2018 m. paskirti trenerį Bronislavą Vyšniauską LTOK garbės nariu, kai jo auklėtiniai jau buvo patyrę bent keturias diskvalifikacijas dėl dopingo?
D.Gudzinevičiūtė: Padėtis Rio de Žaneiro ir Pjongčango olimpinėse žaidynėse nelyginama. 2014 m. Sočio žiemos olimpinių žaidynių dopingo skandalas – beprecedentis. Žala žiemos sportininkams ir visoms žaidynėms – netoleruotina, tad atitinkama ir nuomonė. Nepaisant to, solidarizuojuosi su Tarptautiniu olimpiniu komitetu – švarūs sportininkai turi galėti dalyvauti žaidynėse.
Treneris B.Vyšniauskas dar nebuvo diskvalifikuotas, kai LTOK vykdomasis komitetas jam suteikė garbės nario vardą. Neslėpsiu, po visų vėlesnių jo skandalų esu kalbėjusi su juo ir ne kartą pabrėžiau, kad dopingo faktas yra netoleruotinas ir jo žala tikrai neapsiriboja jo asmens reputacija. Beje, mūsų įstatai numato, kad LTOK garbės narys gali būti pašalintas tik Generalinės asamblėjos nutarimu.
E.Vaitkaitis: Aš didžiausiu skandalu įvertinčiau klausimus dėl „Olifėjos“.
Be to, šiais metais buvo tokia situacija, kad atėjo karantino pradžia, o tarptautiniuose portaluose jau skaitėme, jog australai, britai, amerikiečiai labai aiškiai deklaruoja, kad jie savo sportininkų nesiųs į olimpines žaidynes. Tai vyko dar gerokai anksčiau, nei žaidynės buvo nukeltos iš 2020 į 2021 metus. O mūsų LTOK aiškiai deklaravo: ruoškitės olimpinėms žaidynėms, nes jos tikrai įvyks. Savo nuomonės turėjimas, nesitaikymas prie patogios bendros nuomonės – tai yra svarbu. Aiškumas reikalingas ir sportininkams.
O jei grįžtume prie B.Vyšniausko, kai klausdavau, ką plaukimas turėtų padaryti, kad gautų tokį mini centrą kaip sunkioji atletika Klaipėdoje, sakydavau, kad ten iš principo yra vartojamas dopingas. Sisteminis dopingo vartojimas. Ką dabar įrodo ir Lietuvos antidopingo agentūra, ir teismai.
Nors tuo pat metu tas sunkiosios atletikos sporto centras buvo finansuojamas LTOK. Peršasi tokia sąsaja, kad LTOK finansavo dopingo vartojimą. Paskui federacijos finansavimas buvo suspenduotas, bet tai buvo padaryta per vėlai.
J.Kinderis: LTOK bando likti neutralus ir pritarti aukštesniajam organui – IOC. Daina Gudzinevičiūtė juk ir pati yra IOC narė. Iš dalies mažai mūsų valstybei patogu laikyti bendros pozicijos, o ne kelti bangas.
– E.Vaitkaitis pastebėjo, kad LTOK būstinės automobilių aikštelėje netrūksta prabangių automobilių. Galite sureaguoti į jo pastebėjimą?
D.Gudzinevičiūtė: Žinoma, tik pareklamuosiu nemokamą automobilių stovėjimo aikštelę Vilniuje. Aikštelė šalia LTOK yra atvira, vietų kiekis nėra didelis, bet akį traukiančių automobilių tikrai būna. O joje stovintys keli „Lexus“ yra mūsų rėmėjų – Tarptautinis olimpinis komitetas turi sutartį su „Toyota“ koncernu, todėl visų nacionalinių olimpinių komitetų vadovams buvo skirti „Lexus“ automobiliai. Jais važinėja ir LTOK vadovai, tarp jų ir aš pati.
E.Vaitkaitis: Žinau sportininkų nuomonę ir bendrą sporto įvaizdį – tokie priekaištai galėtų būti ir federacijoms. Ne visi, bet pažiūrėjus, kaip kai kurie sporto funkcionieriai gyvena...
Tyrimai rodo, kad visuomenė vertina LTOK palankiai, bet mūsų sportas dar nėra visiškai atsikratęs asociacijų su korupcija, sportiniu turizmu, lėšų švaistymu.
Visi šie dalykai kenkia bendram sporto įvaizdžiui, kenkia visų vaikų atėjimui į sportą, jų pasirinkimui renkantis sportą. Tuos dalykus reikėtų keisti ir labiau orientuotis į turinį, o ne į formą.
J.Kinderis: Jei yra galimybės, kodėl gi ne – būna ir garbių svečių. Bet reikėtų aiškumo, kokios sąlygomis automobiliai įsigyti. Svarbu nepamiršti ir sportininkų. Žinoma, laimėjus olimpinius medalius LTOK dovanojo jiems automobilius, bet atletai ne visada juos pasilieka dėl savų skaičiavimų.
Be to, sportininkai galėtų reklamuoti rėmėjų automobilius. Pavyzdžiui, Vengrijoje olimpiečiai važinėja mašinomis, kurios reklamuoja jų olimpinį komitetą. Lietuvoje gal tik Danas Rapšys gali sau leisti važinėti rėmėjų suteiktu automobiliu. Savęs neskaičiuoju, bet yra garbių atletų, kurie galėtų reklamuoti „Toyota“ pagamintus „Lexus“. Būtų dviguba nauda ir rėmėjams, ir olimpiniam komitetui. Sportininkai pristatytų gamintojų ženklą šimtą kartų geriau, nei kieme stovintys automobiliai.
– Ar LTOK rengiami geriausių šalies metų sportininkų apdovanojimai ne pernelyg prabangūs?
D.Gudzinevičiūtė: Minėtas renginys yra finansuojamas mūsų rėmėjų lėšomis. Esu dėkinga visiems rėmėjams, kurių dėka metų sporto apdovanojimai sutraukia kasmet vis didesnes žiūrovų bei dalyvių gretas, o renginio norėtųsi dar didesnio. Tikiu, kad mūsų sportininkai tikrai nusipelno iškilmingo pagerbimo ir visapusiško visuomenės palaikymo už tą kruviną darbą, kurį daro. Net dažniau nei kartą per metus. Pati esu sportininkė, žinau, ką reiškia išlipti iš lėktuvo, kai pasitinka visa Lietuva, ir kiek daug gali padaryti savo pavyzdžiu.
E.Vaitkaitis: Tai prabangi šventė. Sportininkams šis įvertinimas yra svarbus, jiems reikia išlipti iš sportinės aprangos ir kasdienybės, kad išeitų pasirodyti visuomenei. Bet renginys galėtų būti ir kuklesnis, o kartais nominacijos atrodo tarsi dirbtinos, nes nelabai turime ir kandidatų į jas.
Įmanoma ieškoti ir papildomų rėmėjų ar partnerių. Anksčiau ši šventė buvo rengiama su KKSD (Kūno kultūros ir sporto departamentu, – red. past.). Atsisakyti renginio neverta, bet kai kurias lėšas galima panaudoti efektyviau.
J.Kinderis: Iš dalies prabangios, bet svarstau, kad gal tai dėl to, kad televizinis projektas. Tik noriu pastebėti, kad per gyvenimą vienintelį kartą geriausiu šalies sportininku tapęs atletas dažnai lieka su statulėle. Renginiui išleidžiama daug pinigų, o sportininkui – statulėlė.
Apdovanojimas yra gražus, bet mes kartais sukame galvas, kur tas taures padėti. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad ir kokios būtų varžybos, smagu gauti realų prizą. Manau, kad ir šiuo atveju būtų įmanomi finansiniai paskatinimai arba rėmėjų prizai.
– Ar pirmojoje eilėje per geriausių sportininkų apdovanojimus turėtų sėdėti politikai, ar sportininkai?
D.Gudzinevičiūtė: Apdovanojimų ceremonijos pirmojoje eilėje sėdi ir sportininkai, ir politikai. Bet būna ir žurnalistų.
E.Vaitkaitis: Nežinau, kaip yra pagal etiketą. Jei politikai sėdi pirmoje eilėje, vadinasi, jų įtaka ir nuomonė olimpiniame sporte yra svarbi. Jei jie ten sėdi, turėtų jausti ir didesnę atsakomybę savo sprendimais, taip pat ir olimpiniam judėjimui.
Aš esu labiau prieš pomėgį maudytis svetimos šlovės spinduliuose – lyg ir niekuo neprisidėjai, bet prisiimti nuopelnus labai smagu. Tai jau sąžinės ir asmeninių vertybių klausimas.
J.Kinderis: Galėtų būti ir tie, ir tie. Turėtų būti bendravimas. Kartais sportininkai ir patys tampa politikais.
Aš net nežinau, kas sėdi pirmoje eilėje. Kai aš būnu tarp kandidatų į apdovanojimus, pasodina kiek arčiau scenos. Geriausi sportininkai irgi dažniau susodinami pagal sporto šakas.
– Ką manote apie E.Vaitkaičio komunikaciją viešojoje erdvėje? Ji nėra visiškai nuosekli – susisiekti su plaukimo federacijos vadovu po svarbaus įvykio plaukime ilgai nepavyko.
D.Gudzinevičiūtė: Pono E.Vaitkaičio komunikacijos komentuoti nenoriu. Tarėmės, kad konkuruosime garbingai, etiškai.
E.Vaitkaitis: Mano nuomone, kiekvienas žmogus, nesvarbu kurioje pozicijoje jis dirba, turi kurti pridedamą vertę. Kiekviena žinutė ar straipsnis yra ne tik informacijos pateikimas, bet svarbus ir tuo, kokią problemą jis sprendžia ir kokią vertę sukuria. Aš esu nudegęs ir patekęs į nepatogias situacijas, kai gražiai bendrauji, o gauni antausį. Gražiai bendraujant su sportininkais ir treneriais pasirodo straipsnis, po kurio gresia konfliktas. Po kai kurių straipsnių yra vos nesubyrėjusi plaukimo rinktinė. Kartais tikslai tiesiog yra skirtingi. Suprantu, kad žurnalistų tikslas yra informuoti ir atskleisti faktus, o nebūtinai formuoti ir auginti herojus, užsiimti gerąja propaganda. Mūsų žiniasklaida labiau orientuota į negatyvą, į kraują, sensacijas, o ne į pozityvą. Gal ir skaitytojai verčia tokias temas pasirinkti.
Kita vertus, LTOK pats yra informacinis kanalas. Gal kartais jo skleidžiama informacija apsiriboja savo darbų pabrėžimu ir aukštinimu, pranešimais apie savo keliones, santykius su Tarptautiniu olimpiniu komitetu. Manau, kad komunikacija neturėtų būti nukreipta vien į vadinamuosius „baltuosius viešuosius ryšius“. Paskirtis turėtų būti didesnė – neurolingvistinio programavimo, pozityvumo.
Kaip vertinu savo oponentės komunikaciją? Aš komentuoti nenoriu, kai nešiau dokumentus į LTOK prezidento pozicijos kandidatavimą, susitikau su Daina, išgėrėme kavos. Sutarėme, kad rinkiminė kampanija nebus paremta drabstymais.
Nors galbūt trūko komunikacijos per karantiną, trūko lyderystės tuo svarbiu metu. Su federacijomis didelio bendravimo nėra, nors negaliu to teigti – gal su kitoms federacijomis bendraujama labiau?
J.Kinderis: Kiek mačiau, E.Vaitkaičiui vadovaujant plaukimo federacijai, jis pakankamai tiesus ir dėl to ne visada populiarus. Žinau, kad ne visus jo pastebėjimus federacijos vertina vienodai. Jis nežada aukso kalnų, nesielgia kaip politikas. Emilis labiau akcentuoja pokalbių kultūrą, pastebėjimus. Galbūt žmones tai ir žavi.
– Ar E.Vaitkaitis yra Lietuvos olimpinių sporto asociacijos (LOFA; joje yra lengvoji atletika, irklavimas, karatė, biatlonas) projektas?
D.Gudzinevičiūtė: Man sunku vertinti, bet jį iškėlė LOFA atstovai E.Skrabulis, R.Vitkauskas, A.Daugirdas bei M.Smirnovienė.
E.Vaitkaitis: Manau, kad LOFA įsteigimas yra ne priežastis, o pasekmė. Vadinasi, šios federacijos nebuvo išgirstos, jų problemos nebuvo suprastos. Jei pažiūrėtume į LTOK įstatus, yra tokia olimpinių klausimų taryba. Olimpinių sporto šakų klausimai turėtų būti sprendžiami šioje taryboje. Bet šis valdymo organas nebuvo panaudotas. Jo funkcijas reikėtų plėsti, kad nebūtų išorinės federacijos. Tai nėra naudinga LTOK. Nes dabar tai panašu į atsimušinėjimą, savo pozicijos saugojimą.
J.Kinderis: Manau, kad ne. Šiek tiek pažįstu Emilį asmeniškai, dar nuo plaukimo laikų. Jis yra tiesus. Nemanau, kad jį kas nors paveiktų. Aišku, kai jis žengė tą žingsnį, vadinamoji LTOK opozicija puolė jį palaikyti ir susivienyti aplink jį. Bet jei LOFA siūlytų savo kandidatą, manau, kad tai būtų kitas žmogus.
– Kokie jūsų svarbiausi pranašumai prieš oponentą?
D.Gudzinevičiūtė: Esu jauna, graži, moku tris užsienio kalbas ir gaminti. Dar taikliai šaudau.
Kokia mano didžiausia vertybė? Užknisantis patriotizmas Lietuvos sportui tiek sportininkės karjeros metu, tiek dabar.
E.Vaitkaitis: Geriausiai vertintų aplinka. Aš tikiu platesne sporto idėja. Tikiu, kad sportas yra asmenybės formavimo priemonė, kuri gali daug duoti naudos pačiai bendruomenei. Sporto šakos yra skirtingos – vienos yra komandinės, ugdoma komandinė dvasia, komandinis darbas, pagalba. Individualios sporto šakos labiau ugdo atsakomybę, gebėjimą pastovėti už save, valią. Savybės, tokios kaip „garbinga kova“, kūno grožio ir vidinė harmonija, padeda visą gyvenimą. Net ir nepasiekęs išskirtinių rezultatų sporte, pilietis gali tas savybes pritaikyti kitoje srityje, kad ir versle. Ir ten lengviau varžytis, kai esi įpratęs pagal taisykles tai daryti. Norėčiau tikėti, kad sportas visuomenėje gali atlikti platesnį vaidmenį nei medalis.
Medalio pirminė vertė yra maža. Tai svarbu antrinei funkcijai, kai tampama pavyzdžiu, nuomonės formuotoju. Svarbu, kad tai nebūtų tuščias žmogus, o toks, kuris galėtų įkvėpti bendruomenę, ją motyvuoti, pasiekti kilnių tikslų. Pergalė reikalinga bendruomenei, bet ji neturi skaidyti, kad neva esu geresnis už jus, galiu toliau numesti diską, greičiau nubėgti ar nuplaukti. Rezultatas pasiekiamas per daug metų, o pasiekiamas ir dėl tėvų, ir dėl trenerių, ir dėl federacijų bei savivaldybių indėlio. Svarbu, kad sportininkai akcentuotų tai.
Aš pagal savo vertybes galbūt ir esu kiek naivus, bet sportas ir olimpizmas yra ne vien ant pakylos stovintis nugalėtojas, ne gladiatorių kova, o kilnus poelgis, pavyzdžiui, nugriuvusio slidininko pakėlimas. Aš tuo tikiu.
Pats sporte esu nuo 5-erių, sporto vadyboje – pastaruosius 11 metų. Esu praėjęs visas grandis, esu įsigilinęs, o pastarųjų kelių savaičių darbas leido į sportą pažvelgti kiek kitomis akimis, leido suprasti problemas. Turiu du magistro laipsnius, jaučiuosi dar pakankamai jaunas, sakyčiau, kad nesugadintas sistemos. Prezidento pozicija man yra darbo vieta. Esu iš tų dirbančių žmonių, o ne dalinančių patarimus ir mokančių kitus. Pamokyti visi sugeba, bet reikia ir daryti.
J.Kinderis: Iškart krenta į akis Dainos patirtis. Tai svarus jos pranašumas, nes dirbdama šį darbą ji yra arčiau tų, kurie per rinkimus balsuos.
Emilis vadovavo tik plaukimui. Iki šiol jis neturėjo tiek kontaktų, kiek Daina ir jos komanda.
Jam reikėtų mokytis ir susipažinti su įvairiomis sporto šakomis, tai vienas Emilio minusų. Kita vertus, visi ateiname iš mažesnio rato.
– Kaip vertinate šansus nugalėti?
D.Gudzinevičiūtė: Kaip ir sakiau, tikiuosi, kad Generalinė asamblėja pasirinks tinkamiausią kandidatą.
E.Vaitkaitis: O koks šansas gatvėje sutikti dramblį? 50 prieš 50 – sutiksi arba nesutiksi (juokiasi). Manau, kad šansų yra.
J.Kinderis: Sudėtingas klausimas. Kai Emilis paskelbė apie savo kandidatavimą, kai jį pasiūlė 5 sporto federacijos, atrodė, kad jis gali likti tik su jų parama, gal 10 balsų. Bet darbas vyko aktyviai, jis susitikinėjo su federacijų vadovais asmeniškai. Klausimas: kiek jų patikės Emiliu?
