Ši bronza – jau 13-asis pasaulio pirmenybių medalis panevėžietės karjeroje. S.Krupeckaitės kraityje – du aukso, penki sidabro ir šeši pasaulio čempionatų bronzos medaliai.
S.Krupeckaitė, kuri sprinto lenktynėse buvo septinta, keirino rungties finale sekmadienį į priekį praleido tik belgę Nicky Degrendele bei Honkongo atstovę Wai Sze Lee.
Tačiau užgesus prožektoriams ir nutilus skambioms fanfaroms S.Krupeckaitė rimtai svarsto apie ateitį.
Jos vyras ir treneris Dmitrijus Leopoldas anksčiau neteko darbo Lietuvos olimpinio sporto centre.
Maža to, dviračių sportas buvo vienas tų, kurie labiausiai nukentėjo po sporto finansavimo reformos, kai vietoje 2017-aisiais surinktų 333 tūkstančių eurų, dviračių sporto federacijai iš KKSD pavyko gauti 191 tūkstantį eurų.
Pastaruoju metu daugybė sportininkų ir federacijų skundžiasi pasikeitusia pinigų pyrago raikymo tvarka, ne išimtis yra ir S.Krupeckaitė. Ji permainas drąsiai vadina „sporto žlugdymu“ ir nevengia emigracijos temos.
Dviratininkės sutikimas Vilniaus oro uoste buvo dviejų spalvų: iš pradžių džiugiomis akimirkomis pasidalinusi ir medaliu pasidžiaugusi sportininkė vėliau perėjo prie tamsesnių temų.
– Šis medalis, tikriausiai, ypatingas, nes laukti teko net šešerius metus? – žurnalistai paklausė Simonos Krupeckaitės.
– Na taip, tikrai visi kiti apdovanojimai nublanksta prieš šį.
– Matėm, kaip po finišo jautriai puolėte vyrui į glėbį, gal galite nupasakoti, koks buvo jausmas?
– Oi, sunku net papasakot. Buvau labai patenkinta tuo metu, nes iš pradžių galvojau, kad likau ketvirta, o gal ir penkta. Tikrai labai džiaugiausi, galima sakyti, kad gavau ir Dievo dovaną. Angelėlis mane pastūmėjo, padėjo. Buvo sunkios varžybos, pačiam treke buvo labai sausa, karšta, todėl buvo sunku atsistatyti.
– Gal emocijų buvau daugiau todėl, kad medalis iškovotas po didelės pertraukos?
– Gal ne dėl pertraukos, bet dėl to, kad tiek pastangų įdėta. Kiekvieną kartą eini medalio, bet vis negauni, negauni... Sunku vis atsikelti ir eiti iš naujo. Didžiulė padėka sau ir visai komandai.
– Minėjote po finišo, kad jums tik keli procentai to medalio tenka, nes kiti žmonės padarė visą darbą. Iš ko ta pergalė susidėjo?
– Sudėtinga visus žmones paminėti. Aišku, didžiąją dalį darbo atliko treneris, nes jo dėka aš esu ant to balno, jis neleidžia nuleisti rankų. Be šeimos ir draugų pagalbos aš negaliu eiti į priekį, be visos mano komandos, kuri gydo, remontuoja dviračius, be komandos draugų, kurie kiekvieną dieną yra šalia. Viskas susideda.
– Kiek dar planuojate likti aukščiausiame lygyje?
– Sudėtinga atsakyti. Aišku, gera žinoti, kad jau 14-as pasaulio čempionatas ir jau tiek medalių iškovota. Ta statistika ir guodžia, ir liūdina (juokiasi), o pasakyti, kiek dar galėsiu ar negalėsiu, sunku.
– Ar galvojate apie Tokijo olimpiadą?
– Be abejonės, kaip ir kiekvienas sportininkas.
– Galbūt šis medalis simbolinis ir dėl to, kad metų pradžioje buvo sumažintas finansavimas dviračių sportui, pati kalbėjote ir apie emigraciją. Kiek ši situacija susijusi su laimėjimu?
– Aš nesiečiau šių dalykų. Mes – sportininkai – esame pripratę nežiūrėti į tai, kas vyksta politikoje. Darome savo darbą, o tie, kurie nemoka daryti savo darbo, gali vertinti... Mes vertiname medalius, o jie...
– Kaip pasikeitė jūsų kasdienybė nuo tada, kai keitėsi finansavimo tvarka?
– Aš finansų nekontroliuoju ir tai nėra mano darbas, mano darbas yra minti pedalus. Galiu pasakyti, kad man kol kas nepasikeitė niekas. Vykdėme pasiruošimą varžyboms, buvome išvykę, Lietuvoje beveik nebuvome, todėl galima sakyti, kad tik dabar suprasim, kiek mes įdėjome ir kiek praradome.
– Kiek buvo rimtos jūsų kalbos apie emigraciją?
– Tai nėra pokštas. Vien mūsų sprinto komandai tam, kad išvyktume į varžybas, reikia daugiau nei 100 tūkstančių, o tiek duoda visai federacijai, visam dviračių sportui apskritai. Tai apie kokį aukštą sportą galima kalbėti?
Kadangi mano vyras irgi yra maksimalistas, jis nesiruošia čia likti dėl atlyginimo, kuris irgi yra tik šiek tek daugiau nei minimumas. Jis negauna tiek, kiek yra vertas. Tai gauti „nulį“ į kišenę, kai negali treniruoti komandos...
Lieka tik viena išeitis – emigruoti ir dirbti su kita komanda, kad tu liktum ant bangos. Kartais treneris praleidžia keletą sezonų be sportininkų ir jis nyksta. Jei Lietuvoje nėra galimybių dirbti ir eiti tolyn, vienintelė išeitis yra ieškoti gyvenimo kitur.
Tai, ką mes darom, yra gyvenimas. Tai nėra uždarbis ar pinigų krovimas į kišenes. Mes įdedam be galo daug ir savo lėšų, ir pastangų, aukojam šeimas, draugus, laisvalaikį. Ne dėl aukos, bet dėl to, kad mums tai daryti gera. Jei iš mūsų bando atimti gyvenimą...
Vien mūsų sprinto komandai tam, kad išvyktume į varžybas, reikia daugiau nei 100 tūkstančių, o tiek duoda visai federacijai, visam dviračių sportui apskritai. Tai apie kokį aukštą sportą galima kalbėti?
Aišku, tai yra didžiulis stresas. Ilgą laiką išgyvenome. Kai viskas vyksta, jautiesi įspaustas į kampą. Išeičių, atrodo, nėra, bet, kaip ir sakėme, tai būtų paskutinė stotelė, tai nėra kažkoks gąsdinimas, kad „jei jūs mums neduosit, mes išvažiuosim“.
Man atrodo, kad tai yra sporto žlugdymas Lietuvoje. Jei vyksta tokie reikalai, kodėl mes turime aukoti savo gyvenimą dėl to, ko nereikia tam, dėl ko mes dirbam.
– O jūsų vyras jau turėjo pasiūlymų išvykti?
– Aš manau, kad jis nelabai ieško. Jei pradėtų ieškoti, manau, tikrai rastų. Aišku, pasiūlymų yra ne vienas ir ne du, bet mūsų nė vienas netenkina, mus tenkina siūlymas dirbti Lietuvoje. Tai ir yra didžiausia problema, kad mes norime būti čia, liksime iki tol, kol bus paskutinė galimybė. Jei dings galimybės išvažiuoti į varžybas, dalyvauti atrankose, tada mes darysim viską dėl sportininkų.