Legendinis kanojininkas Vladas Česiūnas – viena ryškiausių Lietuvos žvaigždžių per visą mūsų šalies baidarių ir kanojų irklavimo istoriją.
Jis – Miuncheno olimpinis čempionas, keturiskart pasaulio čempionas irkluojant dvivietę kanoją (10 000 m – 1973 m. Tamperėje, 1000 ir 10 000 m – 1974 m. Meksike, 10 000 m – 1975 m. Belgrade), sidabro ir bronzos medalių laimėtojas, penkiskart SSRS čempionas, 1973 ir 1974 m. populiariausias Lietuvos sportininkas.
Dar ir šiandien olimpinis čempionas – didelė mįslė sporto mokslininkams, nes irklavimo karjerą pradėjo būdamas 24-erių, jau sugrįžęs iš karinės tarnybos, ir pasiekė viską, apie ką galima tik svajoti. Tokio amžiaus sportininkai neretai jau būdavo pasiekę savo šlovės zenitą.
Iki tol bokso pratybas lankiusį, o vėliau slidinėjimo ir biatlono trasose lemktyniavusį ir pasiekusį neblogą meistriškumą (dukart Lietuvos slidinėjimo ir vieną kartą biatlono čempionas estafečių varžybose), Vladą sėsti į kanoją prikalbino treneris Grigorijus Semionovas.
„Vandens turime aštuonis mėnesius, o sniego – geriausiu atveju tik du. Kad ir kaip stengsiesi, slidinėjimo trasose nieko nepasieksi, o irklavime gali tapti ne tik Lietuvos, bet ir SSRS čempionu. Ateik pas mane irkluoti, ištvermės turi, o visa kita įgysime“, – Vladą įkalbinėjo treneris ir savo tikslą pasiekė.
Būsimasis olimpinis čempionas ilgai negalėjo apsispręsti, ką galutinai pasirinkti: slidinėjimą ar irklavimą. Pasak jo, į irklavimą atėjo, norėdamas sustiprėti fiziškai.
Irklas pakluso netrukus: su Zbignevu Survutu, su kuriuo irklavo dvivietę kanoją, susietos jo pirmosios pergalės, įvykdyta sporto meistro norma, tapta SSRS čempionu.
Talentingą irkluotoją tada jau treniravo jaunas, ieškantis naujovių treneris Ivanas Sadovodovas, kuris jam ir pasiūlė irkluoti kartu su techniškuoju Z.Survutu.
Pergalės per SSRS čempionatus Vladui atvėrė duris į SSRS rinktinę. Joje buvo surastas ir porininkas – dabar jau šviesaus atminimo dušanbietis Jurijus Lobanovas.
1972 m. per Miuncheno olimpines žaidynes visa Lietuva nekantriai laukė žinių iš Feldmochingo irklavimo kanalo, kur 1000 m distancijos dviviečių kanojų valčių finale startavo ši įgula.
Pagrindiniai varžovai – garsieji rumunai Ivanas Pacaikinas ir Sergejus Kovaliovas. Tai buvo nepaprasto grožio ir atkaklumo dvikova. Jos nugalėtoją išaiškino tik fotofinišas. Valtį 0,03 sek. (o tai – 12 cm) anksčiau kyštelėjo Vladas su Jurijumi, kurie tapo XX vasaros olimpinių žaidynių čempionais.
„Tada man ėjo 32-ieji, kanoją irklavau devintus metus. Tai buvo pati įspūdingiausia mano karjeros pergalė. Įdomiausiai tai, kad man pirmiausiai pavyko tapti olimpiniu čempionu ir tik po to – pasaulio.
Miuncheno olimpinių žaidynių metais su Jurijumi nepralaimėjome nė vienų varžybų. Buvo sunku visą sezoną būti lyderiais ir išlaikyti gerą sportinę formą. Būtų buvusi didelė neteisybė, jeigu per olimpines žaidynes Fortūna būtų nusisukusi nuo mūsų“, – dabar sako Vladas.
Pasaulio kanojų irklavimo specialistai prakalbo apie Lietuvos atleto fenomeną – 32 metų, kone vyriausias irklavimo varžybų dalyvis olimpiniame irklavimo kanale pralenkė visus varžovus.
„Į irklavimą atėjau vėlai, vėliau ir baigiau. Kaip bebūtų keista, patį didžiausią jėgų antplūdį pajutau, būdamas 30-35 metų. Todėl treneriams noriu pasakyti, kad jie neforsuotų jaunų žmonių, pirmiausiai juos reikia užgrūdinti, išmokyti taisyklingų irklavimo įgūdžių ir tik po to siekti meistriškumo. Manęs daug kas klausia, kodėl išsiskyriau su Jurijumi Lobanovu. Priežastis viena: pajutau, kad 12 metų už mane jaunesnis sportininkas turi žymiai daugiau jėgų, negu aš. Su juo išsiskyrėme 1976 m. po SSRS taurės varžybų, kurios buvo vienas atrankos etapų į Monrealio olimpines žaidynes. Per jas mums nesisekė gerai irkluoti, neužėmėme pirmosios vietos“, – prisimena olimpinis čempionas.
Vladui kanojų irklavimas buvo visas jo gyvenimas, patys gražiausi metai. Ir jeigu jis gyvenimą pradėtų iš naujo, rinktųsi tą patį. Tik gal baigtų ne Lietuvos sporto universitetą, o ekonomiką Vilniaus universitete. „Ne, jokiu būdu nenusivyliau, kad dirbau treneriu, tai buvo įdomus mano gyvenimo tarpsnis. Dabar Lietuvoje stokojama baidarių ir kanojų irklavimo trenerių, kuriuos atbaido maži atlyginimai. Liko tikrai gražūs prisiminimai, kad kažkada Trakuose veikė internatinė sporto mokykla, kurioje buvo suburti gabūs jaunieji irkluotojai iš visos Lietuvos. Deja, dabar to jau nebėra, viskas išdraskyta“, – sako V.Česiūnas.
Olimpinis čempionas vis dar prisimena pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai dirbo Vilniaus teritorinėje muitinėje pasienio punkte, patirto omonininkų užpuolimo. Jis buvo stipriai sumuštas: sulaužyti keli šonkauliai, sutrenkti plaučiai, kepenys, daug laiko teko praleisti ligoninėje.
„Tokios stiprios traumos be pasekmių nepraeina, jos lieka visam gyvenimui. Tačiau visas negandas veju šalin ir džiaugiuosi gyvenimu. Turiu puikią žmoną Ireną, užaugo dvi dukros Veronika ir Birutė, kurios gyvena Vilniuje. Gyvenimą paįvairina keturi anūkai. Džiaugiuosi, kad gaunu sporto rentą, kuri yra pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis ir tikras išsigelbėjimas“, – sako baidarių ir kanojų irklavimo legenda.
Olimpinis čempionas nesijaučia mūsų trenerių užmirštas, kas domisi jo patirtimi, žiniomis, tas kreipiasi. Geriausiam metų baidarių ir kanojų irkluotojui įteikiama V.Česiūno taurė.
„Savo žinių nelaikau užantyje – visada patariu, pamokau, netgi parodau. Labai džiaugiuosi, kad dabar užaugo nauja mūsų kanojininkų karta, kuri tęsia mano laimėjimus per pasaulio ir Europos čempionatus. Tikiu, kad per olimpines žaidynes jie irgi iškovos medalį“, – viliasi V.Česiūnas.
Kaip ir ankstesniais metais, didelis jo hobis – bitės, žmonos tėviškėje prie Žaslių turi du avilius.
Ankstesniais metais, kai jų turėjo dvylika, medumi nuolat pavaišindavo savo draugus, olimpiečius. Tačiau dabar, kai reikia rūpintis savo sveikata, medaus prisisuka savo šeimai.
