Jauniausias „KOK WORLD GP 2015“ dalyvis didelių pastangų, darbo ir šeimos – komandos dėka sėkmingai lipa karjeros laiptais. Kai, atrodo, galvoje turėtų suktis mintys vien apie mokslus ar pasibuvimus su draugais, jis lieja prakaitą sporto salėje, sveikai maitinasi ir laikosi tikro sportininko režimo. Turbūt niekas nedrįstų paneigti, kad geriausias jo kasdienybės žinovas ir mokytojas, tėtis ir treneris – Žydrūnas Jasiūnas. Būtent jis ir papasakojo apie sūnaus kelią, pasirinkimus ir tikslų siekimą.
Žingsnis į profesionalų ringą
– Jau už savaitės Martyno kova KOK turnyre pagal profesionalų taisykles, ar ji labai skirsis nuo mėgėjų kovų?
– Ji bus kitokia vien tuo, kad kovojant reikės mokėti labiau save saugoti – per greit neatsimušt kojų ar galvos.
– Kodėl nusprendėte leisti Martynui kovoti profesionaliame ringe dar nesulaukus 18-kos?
– Jo kovinis lygis šiuo metu yra tikrai labai aukštas, o ir tas 18-as gimtadienis ne už kalnų (šypsosi). Donatui Simanaičiui (Lietuvos bušido federacijos prezidentui) pasiūlius olandą priešininką, kuris jau ne pirmą kartą kovos pagal profesionalų taisykles, mes nesuabejojome, kad tai bus puikus išbandymas ir, žinoma, patirtis žengiant į priekį. Atėjo laikas profesionalioms kovoms.
– Pasiruošimas šiai kovai kažkuo ypatingas?
– Jis labai panašus į pasiruošimus pasaulio ar Europos čempionatams. Profesionalų kovos reikalauja daugiau fizinės jėgos, todėl šiuo laikotarpiu būtent tam ir skiriame didžiąją dėmesio dalį.
– Jaunąjį čempioną treniruojate tik jūs?
– Kas liečia techninį ir kovinį pasiruošimą, tai treniruoju tik aš pats, bet tam, kad pagerinti fizinį pasirengimą, nuo rudens važinėjame į Šiaulius, kur aplankome kolegas „Taurus“ sporto klube. Jo įkūrėjas Deividas Taurosevičius – puikus fizinio pasirengimo žinovas.
– Koks jausmas treniruoti sūnų? Ar dažnai pagailite jo?
– Iš vienos pusės sūnų treniruoti lengviau nei kitą sportininką, nes galiu daryti įtaką visam jo dienos režimui – nuo pat ankstaus ryto ir pusryčių iki vakaro, kai jau ateina laikas miegui. Jis visuomet mano akiratyje (juokiasi). Jaučiu, kada jam sunkesnės dienos ar kažką skauda ir labai greit galiu į tai reaguoti. Iš kitos pusės, yra maža bėdelė tame, kad vaikai ne visuomet tiki tuo, ką jiems sako tėvai. Bet Martynas yra geras ir nuoširdus vaikas, todėl problemų nebūna. Štai tokių griežtų dienotvarkių bei bendrų pastangų dėka mes siekiame aukštumų (šypsosi).
– Taip niekuomet ir nemaištauja, nebando priešintis?
– Nedidelių „ožiukų“ pasitaiko, bet tai natūralu. Manau, daugelis tėvų prisipažintų, jog tokiame amžiuje su vaikais net nesusikalba, tačiau mes visuomet randame bendrą kalbą.
– Jūsų nuomone, ramus charakteris išsiugdė būtent dėl to, kad yra sportininkas, ar toks buvo nuo mažens?
– Vaikystėje jis buvo kaip visi – begalo judrus ir nenustygstantis vietoje, tačiau nuo 4 metų pamažu viskas ėmė keistis. Būtent tada pirmą kartą jį atsivedžiau į treniruotę, nes neturėjau kur palikti paėmęs iš darželio. Nuo to laiko du kartus per savaitę jis visuomet būdavo su manimi salėje ir stebėdavo, kaip vedu treniruotes.
Sportininko kelio pradžių pradžia
– Pirmą kartą pirštines uždėjote irgi jūs?
– Namuose pirštinių ir bokso šalmų visuomet būdavo, Martynas juos naudodavo kaip žaislus. Todėl, drįsčiau teigti, kad pirštines pirmą kartą užsidėjo pats, niekieno neverčiamas (šypsosi).
– Taip paprastai nuo žaidimų viskas ir prasidėjo?
– Galima sakyti, kad taip, tačiau skirtumas tas, kad po žaidimų, pereinant prie rimto sporto, jis neišsigando sunkaus darbo ir nesustojo.
– Vaikai dažniausiai nori išbandyti daugumą sporto šakų, Martynui taip nebuvo?
– Buvo pabėgęs į futbolą, bendru susitarimu, kad nors po du kartus per savaitę apsilankys ir mano treniruotėse. Tai tęsėsi ketverius metus, kol vieną dieną grįžes iš futbolo treniruotės pareiškė, kad nori sportuoti tik muaythai. Būtent tada supratau – čia prasideda jo, kaip kovotojo, kelias.
Man pasisekė, kad sūnus pasirinko šį sportą. Nuo tos dienos visa šeima gyvename muaythai ritmu.
– Kada pirmą kartą sudalyvavo varžybose?
– Būdamas aštuonerių. Varžybos vyko Kėdainiuose ir Martynas ten pasiekė pirmąją savo pergalę. Tiesa, gan lengvai, nes jau tuomet matėsi, kad jis kažkuo išsiskiria iš savo bedraamžių grupės. Sunku patikėti, kad nuo to laiko praėjo jau dešimt metų (šypsosi).
Meilė muaythai, nuolatinis buvimas šalia ir griežtas režimas
– Ar buvo situacijų, kad Martynas pasakytų – noriu viską mesti ir trauktis?
– To nebuvo ir tikiu, kad galbūt nebus. Visuomet, kai pajaučiu, kad jo dėmesys krypsta kitur ar prasideda monotonija, stengiuosi treniruotes padaryti kuo įdomesnes, taip jį motyvuodamas.
– Kiek kartų per visą sportavimo laikotarpį Martynas dalyvavo kovos menų varžybose?
– Įskaičiuojant ir muaythai, ir bokso turnyrus, jis turėjo apie 100 kovų.
– KOK turnyre jis kovos jau trečią kartą, tačiau pirmąkart – pagal profesionalų taisykles. Ar kur nors kitur anksčiau jam teko žengti į profesionalų ringą?
– Teko, bet ne Lietuvoje. Martynas turėjo dvi profesionalias kovas: vieną – prieš keletą metų Tailande ir kitą visai neseniai vykusiame turnyre Estijoje. Abi jas laimėjo, tad labai įdomu ar trečias kartas bus toks pat sėkmingas.
– Namų sienos padeda, bet atsakomybė prieš savo gerbėjus ne ką mažesnė. Ar jaučiate įtampą prieš artėjančią šeštadienio kovą?
– Turbūt dėl tos pačios didelės varžybinės patirties jis moka jaudulį tramdyti, todėl labai nestresuojame. Žinoma, prieš savo žiūrovus norisi pasirodyti maksimaliai gerai, bet tikimės, kad tai nepakiš kojos siekiant pergalės.
– Kada sužinojote apie šią kovą ir pradėjote pasiruošimą?
– Lygiai prieš du mėnesius. Būtent tiek laiko ir reikia specifiniam pasiruošimui kiekvienam rimtam čempionatui.
– Minėjote, kad mėgstate reguliuoti ir stebėti jo dienotvarkę. Trumpai apibūdinkite tą kasdienybę intensyvaus pasiruošimo varžyboms laikotarpiu.
– Ji labai neįdomi ir monotoniška, turbūt mažai kas tokią atlaikytų (juokiasi).
Martynas keliasi 7 valandą ir susiruošęs, papusryčiavęs lekia į pamokas. Po trijų pamokų, apie 11 valandą bėga krosą, grįžęs pietauja ir tuomet ateina laikas valandos pietų miegui, po kurio vėl laukia pamokos. Tik joms pasibaigus, grįžta namo pasiimti rūbų ir lekia į treniruotę. Grįžęs pavalgo, paruošia pamokas ir ruošiasi miegui. Stengiasi atsigulti apie 22 valandą, kad pailsėtų ir būtų pasirengęs sekančiai dienai.
– Ir taip septynias dienas per savaitę?
– Ne, tai reiktų padauginti iš penkių dienų per savaitę. Šeštadienį Martynas gali pamiegoti ilgiau ir pavalgęs vykstą į treniruotę. Sekmadienis – poilsio diena.
Žinoma, po rimtų varžybų leidžiame jam paatostogauti ir ilgiau. Tad nėra viskas jau taip blogai (šypsosi).
– Ar ši paskutinė savaitė iki KOK bus tokia pat, kaip visos?
– Režimas liks toks pat, tik šiek tiek keisis treniruočių pobūdis – jos lengvės. Per likusias dienas reikia sukaupti maksimaliai daug energijos.
– Svorio mesti neteks?
– Martynui tai įprasta procedūra, jis prieš kiekvienas varžybas turi numesti apie 3 kilogramus. Dar liko du, bet nesibaiminame, nes turime savo svorio metimo sistemą, kuri nevargina organizmo prieš varžybas.
– Po visko leidžiate jam nusidėti ir suvalgyti ką nors ne iš sportininkų maisto sąrašo?
– Tikrai taip. Po daugumos varžybų kartu vykstame valgyti hamburgerių, bet tuo nepiknaudžiaujame (šypsosi). Martynas dar turi silnybę ir šokoladukams, tad namuose jų visada turime. Džiaugiuosi, kad noras juos suvalgyti aplanko nedažnai.
– Kaip jaučiatės kaskart palydėdamas jį į ringą?
– Baimės iš tėviškos pusės turbūt yra mažiau nei iš trenerio. Kadangi jo lygis kyla su kiekviena kova, turiu teisingai paruošti ir nuteikti sūnų. Dažnai uždavinėju sau klausimus, ar viską padariau taip, kaip reikėjo, ar treniruočių metodika, kurią taikome, pasiteisins ar ne. Didelių nesėkmių dar nėra buvę, tad tikiu, kad einame teisinga linkme.
Kuklus, bet viduje daug stiprybės turintis Martynas Jasiūnas dar prieš pusantrų metų sakė: „Ateityje tikrai norėsiu žengti į profesionalų ringą“. Pasirodo, ta ateitis buvo visai šalia ir jau kitą šeštadienį, kovo 14 dieną, KOK turnyre – pirmoji Martyno Jasiūno kova pagal K-1 profesionalų taisykles Lietuvoje.
