Pateikiame N.Kesmino įrašą feisbuke.
„Vanduo olimpinių aistrų katile užvirė. Galimybė Rusijos ir Baltarusijos sportininkams kitais metais dalyvauti Paryžiaus vasaros žaidynėse jau daugiau nei savaitę – karšta kaip iki raudonumo įkaitusi geležis tema.
Kiekvienas Rubikonas turi tik du krantus. Tarptautinio olimpinio komiteto vadovui Thomasui Bachui neišvengiamai teks rinktis vieną jų. Jeigu IOC vadovas pasirinks tą, kuriame – rusai ir baltarusiai, jam teks veltis į karą su daugeliu Europos valstybių – Didžiąja Britanija, Lenkija, Skandinavijos bei Baltijos valstybėmis. Ir, aišku, su Ukraina, kuri jau dabar paskelbė boikotuosianti olimpiadą, jei joje dalyvaus Rusija su Baltarusija.
Ukrainiečių pareiškimas faktiškai eliminuoja trečią sprendimo variantą: selektyvią atranką rusams, kuri užkirstų kelią į žaidynes tarnaujantiems kariuomenėje ir nacionalinėje gvardijoje. Be to, rusams ir baltarusiams neva tektų pasirašyti dokumentą, tarp kurio sąlygų, kaip manoma, būtų karo Ukrainoje pasmerkimas, o tai padaryti ne kiekvienas specialiosios operacijos gerbėjas ryšis.
Rusų ir baltarusių dalyvavimui žaidynėse be jų nacionalinės simbolikos lyg ir neprieštarautų kai kurių didžiųjų šalių – JAV, Kanados – olimpiniai komitetai. Bet tokiu atveju boikotų išvengti nepavyks. Ir turbūt ne tik Ukrainos.
Apie pasiryžimą boikotuoti žaidynes, jei nematys kitos išeities, jau paskelbė latviai. Lenkijos užsienio reikalų viceministras Pawelas Jablonskis paragino savo šalį elgtis taip pat. Britai su lenkais deklaravo, kad kurs stiprią pasipriešinimo koaliciją galimam IOC sprendimui, į kurią, tikimasi, susiburtų kelios dešimtys šalių.
Mes, kartu su kitomis Baltijos valstybėmis ir Lenkija, pasirašėme viešą laišką, kuriame išreikštas nepritarimas rusų ir baltarusių dalyvavimui olimpiadoje. Bet šiame pasipriešinimo judėjime Lietuva toli gražu nėra lyderė – tą įrodo šalies tautinio olimpinio komiteto prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės judesiai viešojoje erdvėje.
Th.Bachui išsakius ketinimą pakviesti rusus ir baltarusius į sporto šventę Paryžiuje, nes olimpinė chartija neleidžia teisti sportininkų dėl jų paso, LTOK vadovė uoliai patvirtino šią tezę. Bet jau kone kitame sakinyje ji priminė, kad IOC netoleruoja boikotų – Šiaurės Korėjai neleista dalyvauti Tokijo žaidynėse po to, kai ši valstybė ignoravo Pekino olimpiadą.
Tai palaukit, kaip čia yra? Vargšą alkaną Korėjos komunistą pagal pasą galima vertinti, o ruso okupanto ir baltarusio kolaboranto – ne? Kodėl? Tai irgi numatyta olimpinėje chartijoje?
Pasirodo, taip, jei teisingai chartiją skaitysi ir nepraleisi punkto, kuris teigia, kad nacionaliniai olimpiniai komitetai privalo dalyvauti žaidynėse ir siųsti į jas savo sportininkus. Bet šioje vietoje į paviršių išlenda liūdna tiesa: IOC – ir olimpinei chartijai – žaidynių boikotas yra didesnė nuodėmė už karą, kuris jau nusinešė šimtus tūkstančių gyvybių. Paprotinkit, jei kažką ne taip suprantu.
O dėl D.Gudzinevičiūtės kalbų nenuoseklumo... Gal galima būtų sakyti, kad tai tautos karma: dauguma mūsų prezidentų – net ir tie, kurie stovėjo Sąjūdžio mitinguose – į viešumą eina neparuošę namų darbų.
Bet labiau tikėtina, kad LTOK vadovės atveju viskas kaip tik labai nuoseklu. Yra dviejų punktų programa: 1. T.Bachas visada teisus; 2. Jei kas nors neaišku, skaitykite punktą Nr. 1.
Tiesiog tituluota šaulė D.Gudzinevičiūtė visada gins savo bosą. Dabar jau ne su ginklu rankoje, bet vis tiek gins.
Tokia olimpinio šaltojo karo situacija mūsų apkasuose. Kas anapus fronto linijos? Ten galima rasti įdomių dalykų.
Rusų tinklininkas Aleksejus Spiridonovas po P.Jablonskio raginimo Lenkijai boikotuoti olimpines žaidynes: „Man ši nacija neegzistuoja. Jie – ne žmonės“. Tipiškai rusiška šių laikų kontekste, sakyčiau.
Buvęs pasaulio profesionalų bokso čempionas Nikolajus Valujevas pasiūlė lenkams skirti falą nuo rašiklio. Rusijos Dūmos deputatas, jeigu ką.
Garsus futbolo treneris Valerijus Gazajevas siūlo tiesiog perpirkti olimpinį judėjimą. Toks maždaug: „Surenkame mums prijaučiančias ir neutralias šalis, garantuojame dalyviams puikią sporto infrastruktūrą, stiprią varžybinę konkurenciją bei solidų prizų fondą. Laikui bėgant, visi nusivilia susikompromitavusiu IOC, Lozana persikelia į Naujuosius Vasiukus.“
Rusijos užsienio reikalų ministerijos spaudos atstovė Marija Zacharova... Ai, koks skirtumas, ką ji pasakė – negi kas nors vis dar tai vertina rimtai?
Racionaliausia ir logiškiausia turbūt buvo garsaus Rusijoje sporto komentatoriaus Dmitrijaus Gubernijevo nuomonė: „O jūs manėte, kad mums raudoną kilimą paties? Reikia dirbti savo darbus tarptautinėse sporto organizacijose ir bandyti didinti savo įtaką jose.“
Bet tai – sveiko proto šaukštas šovinizmo ir revanšizmo statinėje. Vis populiarėja mintis: užteks žemintis, jei neleis dalyvauti su vėliava ir himnu, boikotuokime žaidynes.
Įdomi mintis. Aš irgi galiu boikotuoti olimpiadą, juolab kad turiu stulbinamai bendrą bruožą su Rusijos himnu ir vėliava. Manęs, kaip ir jų, į olimpinį Paryžių niekas nekvies.“
