Triukšmo tiek, kad atrodo, jog olimpiniame Paryžiuje siaučia tornadai. Lyja meteoritais. Dangus griūva.
Iš tikrųjų kol kas faktiškai nevyksta nieko, nes ir negali vykti – sprendimo dėl rusų ir baltarusių dalyvavimo kitų metų vasaros olimpinėse žaidynėse Tarptautinis olimpinis komitetas dar nepriėmė. O priimti gali tik IOC, niekas kitas.
Lozungų aidi daug. Iš vienos barikadų pusės: „negalima diskriminuoti žmogaus vien dėl jo paso“ bei „nereikia painioti olimpinio sporto ir politikos“. Iš kitos, palaikančios laisvės karą kariaujančią Ukrainą, pirmiausia – Lenkijos, Skandinavijos ir Baltijos šalių: „jei žaidynėse dalyvaus rusai ir baltarusiai, gali nuvilnyti boikotų banga“.
Nevalia painioti sporto ir politikos? Rimtai? Nejuokinkit: vien tai, kad atletai atstovauja savo valstybėms, jau yra politika.
Norime tai pripažinti ar ne, valstybė – savaime politinis darinys. Kiekvienas iškovotas medalis, stadione kylanti vėliava ir aidintis himnas tam tikra prasme – politinis pareiškimas: mes geri, mes galingi, mes šiandien laimėjom.
Rusai, beje, tradiciškai savo sporto pergales ypač ryškiai pozicionuoja kaip valstybės galios įrodymą. Ir kažkodėl sunku patikėti, kad tai – tik įprotis iš sovietinės praeities.
Apie pasus, pagal kuriuos esą negalima diskriminuoti žmonių. XX
