Apie 1972-ųjų Miuncheno žaidynių aukso laimėtojo mirtį pranešė žurnalistas ir filmų kūrėjas Stasys Petkus.
Per savo puikią karjerą V.Česiūnas ne tik tapo olimpiniu čempionu, bet ir skynė Europos bei pasaulio čempionatų medalius vienvietėje ir dvivietėje kanojoje.
Net keturis kartus irkluotojas tapo pasaulio čempionu, penkiskart triumfavo SSRS pirmenybėse.
„Tada man ėjo 32-ieji, kanoją irklavau devintus metus, – prisiminimais apie olimpinį auksą anksčiau dalinosi V.Česiūnas. – Tai buvo pati įspūdingiausia mano karjeros pergalė. Įdomiausiai tai, kad man pirmiausiai pavyko tapti olimpiniu čempionu ir tik po to – pasaulio.“
Po karjeros pabaigos jis dirbo treneriu.
Atletas buvo tapęs mįsle sporto mokslininkams, nes irklavimo karjerą pradėjo būdamas 24-erių, jau sugrįžęs iš karinės tarnybos, ir pasiekė viską, apie ką galima tik svajoti. Tokio amžiaus sportininkai neretai jau būdavo pasiekę savo šlovės zenitą.
1973 ir 1974 metais V.Česiūnas tapo Lietuvos metų sportininku, 2000-siais jam įteiktas LTOK garbės ženklas.
Olimpinis čempionas pirmaisiais nepriklausomybės metais dirbo Vilniaus teritorinėje muitinėje, pasienio punkte. Jį buvo užpuolę omonininkai, vyras buvo stipriai sumuštas: sulaužyti keli šonkauliai, sutrenkti plaučiai, kepenys, daug laiko teko praleisti ligoninėje.
„Tokios stiprios traumos be pasekmių nepraeina, jos lieka visam gyvenimui. Tačiau visas negandas veju šalin ir džiaugiuosi gyvenimu“, – anksčiau sakė baidarių ir kanojų irklavimo legenda.
