Tarnyba sovietų kariuomenėje visiškai pakeitė K.Skučo gyvenimą. Jis patyrė dvi stuburo operacijas, būklė buvo sunki, o gydytojai kalbėjo apie tikimybę neišgyventi. Vis dėlto Kęstutis nepasidavė.
„Galbūt kaltas mano įgimtas optimizmas, bet tuo metu aš nemačiau labai didelės problemos, nors jaučiau, kad sveikata blogėja. Grįžęs į Lietuvą, iš karto suvokiau, kad požiūris į žmogų, judantį vežimėlio pagalba, nėra geras. Buvo galvojama, kad jeigu sėdi vežimėlyje, praktiškai nieko negali daryti, esi bejėgis, silpnas, todėl belieka tik tikėtis aplinkinių pagalbos. Mane tai labai užkabindavo, stengiausi priešintis. Norėjau įrodyti sau ir kitiems, kad tikrai kažką galiu“, – prisimena paralimpietis.
K.Skučas negalėjo suvokti, kaip ką tik buvęs sveikas, staiga atsidūrė vežimėlyje ir tapo nieko vertas. Todėl nusprendė dėti visas pastangas tam, kad sustiprintų save ir funkcijas, kurios gali gyvenime padėti. Pirmiausia jis pradėjo sportuoti namie.
„Padedant tėčiui viename kambaryje įrengėme sportinę įrangą ir jis tapo sporto sale. Pradėjau labai daug treniruotis ir dirbti tam, kad sustiprėčiau. Norėjau pažiūrėti, kiek iš tikrųjų aš galiu. Treniruodavausi praktiškai visą dieną: atsikėlęs ryte, darydavau vienus pratimus, vėliau pereidavau prie kitų. Pailsėdavau tik jei reikėdavo pavalgyti ar trumpam atsipūsti“, – pasakoja Kęstutis.
Paralimpietis trejus metus sportavo itin intensyviai. Per šį laikotarpį jis sustiprėjo tiek fiziškai, tiek psichologiškai, be to, padidėjo savivertė. Tuomet K.Skučas nusprendė išbandyti save neįgaliųjų sporte ir ėmė dalyvauti įvairiose varžybose.
„Pradėjau galvoti, kad tikslą išsikelti yra gerai, tačiau ėmiau pastebėti, kad tapau atsiribojęs nuo gyvenimo, aplinkos. Atėjo suvokimas, kad nereikia savęs taip izoliuoti, noriu gyventi čia ir dabar, o ne tik būti susikoncentravęs į vieną dalyką. Pradėjau nuo sunkiosios atletikos varžybų, kur pasisekė tikrai gerai. Tokios pergalės, kad ir nedidelės, dar labiau motyvuoja. Išbandžiau ir stalo tenisą, lengvąją atletiką, kadangi mėgstu iššūkius, patikrinau save maratono nuotolyje“, – sako K.Skučas.
Paralimpietis prisimena, kad iš pradžių varžybose rungdavosi ne su sportiniu vežimėliu, o su paprastu. Nors buvo fiziškai pasiruošęs, nepasiekdavo rezultatų, nes nemokėjo juo tinkamai naudotis.
„Neturėjau įgūdžių, kaip su juo reikia judėti, bet nusprendžiau, kad kitais metais pasirodysiu geriau. Visą laiką, jeigu reikėdavo kur nors nuvykti, kad ir didelius atstumus, važinėjau su paprastu vežimėliu. Taip per dieną prisukdavau po 10-15 km. Įgavau ne tik daugiau ištvermės, bet ir išmokau geriau valdyti vežimėlį, o kitais metais tapau Lietuvos čempionu“, – teigia K.Skučas.
Daugiau kviečiame žiūrėti vaizdo įraše su paralimpiečiu K.Skuču:
