Dabar Ignatas Konovalovas lipa ant dviračio balno tada, kai išsiruošia į lauką kartu su savo sūnumis.
Pats kažkada meilę dviračių lenktynėms perėmęs iš šiame sporte daug pasiekusių tėvų, dabar 38 metų panevėžietis ramiai rieda per pereinamąjį gyvenimo etapą.
Praėjusią savaitę jis paskelbė apie laimingą pabaigą savo ilgoje, 17 metų trukusioje profesionalaus dviratininko istorijoje.
Jo pastarųjų 9 metų komanda „Groupama FDJ“ gražiai atsisveikino su ištikimu kariu, sukūrusi vizualą socialiniams tinklams, o pats I.Konovalovas juokavo, kad jį drąsiai galima įrašyti į Raudonąją knygą, nes nuo 2016 metų buvo vienintelis elitinėse lenktynėse besivaržęs Lietuvos dviratininkas.
Iš viso pedalus mynęs trylikoje „Grand Tour“ varžybų, kurias sudaro trejos labiausiai prestižinės daugiadienės lenktynės pasaulyje – „Tour de France“, „Giro d'Italia“ ir „Vuelta a Espana“, lietuvis buvo vertinamas aukščiausio lygio komandų, ieškojusių patikimų ginklanešių lyderiams.
Suprasti akimirksniu
- Svarbiausi I.Konovalovo skaičiai (Tomo Gaubio inf.):
- 3 – tiek kartų dalyvauta olimpinėse žaidynėse (Atėnai, Pekinas, Rio de Žaneiras);
- 8 – vieta Atėnų olimpinių žaidynių treko varžybų 4 km komandų persekiojimo lenktynėse ir vieta 2009 m. pasaulio čempionato asmeninėse lenktynėse laikui;
- 13 – tiek startų didžiausiose pasaulio daugiadienėse lenktynėse, vadinamose Grand Tour (8 – Giro d’Italia, 3 – Tour de France, 2 – Vuelta a Espana);15 – tiek kartų dalyvauta pasaulio dviračių plento pirmenybėse;
- 17 – tiek sezonų profesionaliajame sporte (nuo 2008 m.);20 – tiek medalių Lietuvos plento čempionatuose (9 aukso, 6 sidabro, 5 bronzos);
- 22 – aukščiausia vieta pasaulio plento pirmenybių vyrų elito grupinėse lenktynėse;
- 25 – tiek metų praleista dviračių sporte;
- 155979 – tiek kilometrų įveikta plento varžybose nuo 2008 metų.
I.Konovalovas atstovavo Lietuvai trejose olimpinėse žaidynėse, o dabar turi naujų minčių, kaip galėtų tęstis gyvenimas greta dviračių sporto.
Pralėkti per ryškiausias karjeros akimirkas ir nusikelti į ateitį – to paprašėme kalbos dovaną turinčio dviratininko per interviu 15min.
– Ignatai, kaip praėjo tos kelios dienos, kai viešai paskelbėte apie karjeros pabaigą?
– Pastarosios dienos tikrai buvo smagios, nes sulaukiau daug skambučių, žinučių ir iš tokių draugų, su kuriais susipažinau karjeros pradžioje – parašė ir keli iš mėgėjų laikų, kai dar varžėmės tarp mėgėjų Prancūzijoje 2006 metais. Buvo žinučių iš masažuotojų ar mechanikų, apie kuriuos buvau mažai ką girdėjęs. Tad buvo šiltas ir geras jausmas.
Kai kurie jų klausė: „Tave reikia sveikinti, ar guosti?“
– Ką atsakėte tokiems?
– Mano atveju, tikrai sveikinti, nes jaučiuosi viską padaręs, savo karjeros taurę pripildęs sklidinai, kiek galėjau. O dabar išeinu iš sporto su labai geromis emocijomis.
Aš jau buvau nusprendęs, kad šie metai man bus paskutiniai. Net ir pernai, prieš pratęsdamas sutartį (su Prancūzijos komanda „Groupama FDJ), abejojau. O kuomet galėjau paskelbti apie karjeros pabaigą ir tai padariau, atėjo visiška ramybė.
– Jūsų stiklinėje buvo labai daug lenktynių ir nuotykių, bet kas ryškiausiai iškyla mintyse prasukant visą per 17 metų pravažiuotą kelią?
– Tas kelias iš tiesų buvo žavus ir ilgas. Jis buvo visoks, nes būta ir nusivylimų, ir džiugių emocijų.
Tačiau galiausiai geros emocijos užgožia tuos sunkesnius fiziškai ar psichologiškai prisiminimus. Skaudžiausi dėl griūčių ir traumų, kurių mūsų sporte išvengti sunku.
Pavyzdžiui, paskutines „Giro d'Italia“ lenktynės, kurias pavadinau „baisiausiomis per savo karjerą“ dėl oro sąlygų, nes per varžybas kone kasdien lijo. Per varžybas Italijoje lyja retai, tad tada sakiau, kad tai tokios sunkios lenktynės, kokių nepamiršiu visą gyvenimą. Tačiau praėjus metams dabar atrodo, kad ir tie sunkumai nublanko.
O kalbant apie geriausią prisiminimą iš asmeninių pasiekimų,
pirmiausia į galvą šauna pergalė „Giro d'Italia“ etape 2009 metais. Tai buvo pirmosios man „Grand Tour“ varžybos, mūsų komandai gerai sekėsi, bendrai laimėjome keturis etapus, tad liko labai mieli įspūdžiai.
Be to, labai šilti prisiminimai liko iš mano pastarosios komandos „Groupama FDJ, kai taip vadinamas mūsų „sprinto traukinys“ lydėjo mūsų lyderį Arnaud Demare. Kažkuriuo metu mes buvome tituluojami kaip pati geriausia sprinto komanda pasaulyje, o man džiugu, kad buvau tame traukinyje, priimdavau svarbius sprendimus, mums sekdavosi.
– Pats ir garsėjote kaip komandos labui daug dirbantis dviratininkas, patikimas ginklanešys. Ar galima sakyti, kad Arūno Matelio garsusis filmas „Nuostabieji lūzeriai“ yra apie jus?
– Taip, drąsiai. Labai geras filmas, žiūrėjau jį ne kartą, ten labai gerai perteikta mūsų sporto virtuvė. Tad galima sakyti, kad tas „lūzeris“ esu ir aš.
– Ar sunku aukšto lygio dviratininkui nusimesti savo ego ir dirbti komandai?
– Labai priklauso nuo asmenybės. Sunkiau jaunuoliui, kuris įprastai ateina į profesionalų sportą iš mėgėjų, tarp kurių buvo laimėjęs daug varžybų.
Yra talentų, kurie iškart stoja į lyderio pozicijas, bet dauguma ateina pagalbininko vaidmeniui ir tik kartais turi galimybę pasireikšti.
Man nebuvo sunku, nes nuo mažens buvau tinkamai auklėjamas, o gal ir natūraliai viskas susiklostė, nes Panevėžyje buvome tik du jaunuoliai – aš ir Andrius Buivydas, iki šių dienų likęs man geriausiu draugu.
Jaunimo varžybose mes kovodavome prieš didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno, – komandas, kuriose turėdavo po 8-12 dviratininkų, o mes realiai mindavome dviese. Tačiau dažnai laimėdavome, nes gerai pasidalindavome vaidmenis ir vienas kitam nuolat padėdavome, taip nuo mažų dienų pamatėme, kokius rezultatus gali lemti darnus komandinis darbas, ir koks geras jausmas aplanko, kai laimi tavo draugas. Tai lyg krepšinio komandos masažistas, kuris moka džiaugtis ne mažiau nei tas, kuris įmetė 30 taškų ir atkovojo 15 kamuolių.
