Tiesą sakant, robotų buvo visur: vieni krovė mėsainius ir tvarkingai vyniojo juos į vaškinį popierių, kiti už kampo troškino kiniškus koldūnus, o kiti lakstė žmonėms virš galvos, nuleisdami nuo lubų lėkštes su maistu.
Tai buvo įrodymas (tarsi jų būtų dar reikėję), kad ši olimpiada toli gražu nebuvo įprasta, kad pandemija gali pavogti šios pasaulinės sporto šventės širdį dar vienu būdu – vienas iš žaidynių džiaugsmų įprastais laikais, galimybe susipažinti su vietos kultūra ir virtuve, gali tapti sunkiai pasiekiamas.
Taip, būta aktualesnių temų: sportinį efektyvumą gerinantys preparatai, geopolitika, tikrasis sportas. Tačiau už aukštų tvorų, kuriomis visi žaidynių dalyviai visą parą buvo atskirti nuo likusio miesto, kalbos apie maistą ir klausimas, kur rasti geriausio, visiems nuolat sukosi ant liežuvio galo.
