Švediška žaidimo versija vadinosi „ringboll“, pagal taisykles reikėjo įmesti kamuolį į žiedą, pritvirtintą prie aukštos karties, bet mokytojas nutarė pakeisti žiedą iš vytelių pintu krepšiu, kad būtų aiškiau matyti – įkrito kamuolys, ar ne. Supaprastinus ringbolo taisykles gimė žaidimas su kamuoliu korfbolas, kurio pavadinimas iš olandų kalbos verčiamas kaip „kamuolys krepšyje“.
Visuomenėje korfbolas sukėlė daug diskusijų, žymiausi sporto žurnalistai ir komentatoriai viešai pareiškė ignoruosiantys varžybas vien dėl to, kad vyrai ir moterys žaidė kartu. Ažiotažą sukėlė ir žaidėjų apranga – po aikštelę lakstė moterys apnuogintomis rankomis ir kojomis, šis sportas netgi vadintas amoraliu.
XX a. pradžioje korfbolas buvo gana populiarus, kaip demonstracinė sporto šaka, pristatytas 1920 m. Antverpeno ir 1928 m. Amsterdamo olimpinėse žaidynėse. 1933 m. įkurta tarptautinė korfbolo federacija. Visgi laikui bėgant susidomėjimas šiuo sportu ėmė slūgti, o Tarptautinis olimpinis komitetas jį pripažino tik 1995 m. Iki to laiko korfbolas buvo įtrauktas į pasaulio sporto žaidynių oficialią programą. Nuo 1978 m. kas ketverius metus vyksta pasaulio korfbolo čempionatai. Šiuo metu ši sporto šaka yra visų žinomų tarptautinių sporto organizacijų narė.
Savo tėvynėje olandiškojo krepšinio populiarumas neišblėso. Tulpių šalyje korfbolas yra viena mėgstamiausių sporto šakų, jį žaidžia virš 100 tūkst. vietos gyventojų. Kaimyninėje Belgijoje korfbolas taip pat labai populiarus, o pasaulio mastu jis kultivuojamas maždaug 57 valstybėse – tarp jų JAV, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Čekijoje, Lenkijoje, PAR, Zimbabvėje, Indijoje, Rusijoje, Turkijoje, Honkonge ir kt.
Pagrindinė žaidėjų užduotis – įmesti kamuolį į 39-41 cm skersmens cilindro formos plastikinį krepšį („korf“), kuris pritvirtintas 3,5 m aukštyje. Komandą sudaro aštuoni žaidėjai – 4 vyrai ir 4 moterys. Du skirtingų lyčių korfbolininkai žaidžia gynėjų pozicijose, likę – puolėjų. Žaisti korfbolą galima tiek lauke, tiek salėje. 20 m pločio ir 40 m ilgio stačiakampė aikštę per pusę dalina nubrėžta linija.
Korfbolo esmė – puolėjas turi apeiti priešininkų komandos gynėją ir įmesti kamuolį į krepšį. Kiekvienas taiklus metimas vertinamas vienu tašku. Vien įmesti nepakanka, taškas įskaitomas tik tuo atveju, jei puolėją ir gynėją skyrė ne trumpesnis nei ištiestos rankos atstumas. Gynėjų užduotis – sutrukdyti puolėjams blokuojant metimą arba perimant kamuolį. Dengti galima tik tos pačios lyties puolėją.
Žaidimas vyksta vienoje aikštės pusėje, korfbolinininkai negali kirsti centrinės linijos. Po to, kai viena iš komandų atlieka du rezultatyvius metimus, žaidėjai keičiasi pozicijomis – puolėjai tampa gynėjais, ir atvirkščiai. Komandos pereina į kitą aikštės pusę ir žaidžia toliau. Žaidimo trukmė – du kėliniai po 30 minučių.
Kaip ir tradiciniame krepšinyje, korfbole fiksuojamos pražangos. Taisyklės draudžia: spirti kamuolį ar mušti jį kumščiu, pulti iš gynėjų zonos, „žingsniuoti“ – ne daugiau dviejų žingsnių su kamuoliu rankose, mušti per priešininko rankas arba lupti kamuolį iš rankų, jį perduoti „iš rankų į rankas“, dengti priešingos lyties žaidėją, pulti agresyviai. Jei puolėjas suklysta, kamuolys atitenka gynėjui, kuris perduoda jį komandos draugui. Kai dėl gynėjo klaidos komanda praranda šansą mesti kamuolį, priešininkų komanda gauna teisę atlikti tolimą baudos metimą – iš 2,5 m atstumo.
Visą žaidimą stebi vyriausiasis arbitras ir jo padėjėjai, o atsakingi asmenys protokoluoja žaidimo eigą.
Seniausias pasaulyje vis dar veikiantis korfbolo klubas H. K. C. ALO Hagoje veikia nuo 1906 m. Nuo 1978 m. kas ketverius metus vyksta pasaulio čempionatai, iš viso jų buvo dešimt ir tik viename Nyderlandams nepasisekė tapti čempionais – jie vienu tašku nusileido Belgijos komandai.
