Rasa Leleivytė viena tarp didžiausių šalių komandų stengėsi išsilaikyti didžiojoje grupėje per ilgas plento lenktynes olimpinėse žaidynėse.
Akies kraštu 36 metų lietuvė matė nuostabius vaizdus ir trasą apsupusias žiūrovų eiles, triukšmingai raginusias kiekvieną iš 92 lenktynininkių.
„Fantastiška vieta finišui, dviračių sportui geriau būti negali – Paryžiaus centras, tiesiog „Vau“, – finišavusi prie pat Eifelio bokšto sakė R.Leleivytė, užėmusi 20 vietą tarp 78 finišavusių dviratininkių ir ženkliai pagerinusi poziciją lyginant su Tokijo žaidynėmis.
Karjeroje buvo kalnų ir nuopuolių
Tai buvo antroji olimpinė patirtis 36 metų lietuvei, per kurios karjerą buvo didelių pakilimų ir nusileidimų.
Legendinių Lietuvos dviratininkių Editos Pučinskaitės, Dianos Žiliūtės, seserų Polikevičiūčių įvėpta vilnietė 2005 ir 2006 m. iškovojo pasaulio jaunimo čempionatų auksą ir bronzą, o 2007 ir 2008 m. tokius pat apdovanojimus laimėjo ir Europos jaunimo (iki 23 metų) pirmenybėse.
Profesionaliems Italijos klubams atstovavusi R.Leleivytė rengėsi startuoti Londono olimpinėse žaidynėse, bet prieš tai 2012 metais daugkartinės Lietuvos čempionės organizme buvo aptikta rekombinuoto eritropoetino (EPO).
Lietuvė neigė vartojusi dopingą, bet gavo dvejų metų diskvalifikaciją. Tai buvo etapas, per kurį susituokė su osteopatu italu, su kuriuo 2013 metais susilaukė sūnaus.
Tokijo olimpinėse žaidynėse R.Leleivytė startavo per skausmus, po to kai „Giro d'Italia“ jai buvo lūžę šonkauliai, ir užėmė 35 vietą.
Tais pačiais 2021 metais ji pasiekė bene didžiausią karjeros pasiekimą, kai Europos čempionate Italijoje grupinėse varžybose iškovojo bronzos medalį.
Nuo 2008 metų Italijoje gyvenanti ir pastaraisiais metais nedidelei šios šalies komandai atstovaujanti R.Leleivytė žaidynėms rengėsi aukštikalnėse, bet olimpinėse žaidynėse ji buvo tarsi vieniša vilkė.
Didžiosios dviračių sporto valstybės žaidynėse turi teisę deleguoti po 3-4 dviratininkes, kurios gali remtis komandiniais veiksmais. R.Leleivytė kovojo viena 158 km trasoje, kurioje buvo stačių kalnelių, nors ir nelabai ilgų.
92 dviratininkės startavo Trokadero aikštėje prie Eifelio bokšto, o didžiąją dalį trasos mynė pedalus užmiestyje. Aršiausia kova prasidėjo vėliau, kai žaidynių dalyvės grįžo į Paryžiaus gatves.
Bruko gatvėmis reikėjo užminti į Monmarto kalvą, o finišas vėlgi įvyko prie pat Eifelio bokšto, kur daug prancūzų saulėtą, bet kiek mažiau karštą dieną nei buvo įprasta šią savaitę, suplaukė pažiūrėti geriausių pasaulio dviratininkių.
Amerikietė Kristen Faulkner iškovojo auksą, likus trims kilometrams iki finišo staiga ištrūkusi iš keturių lyderių grupės – kol varžovės mąstė kaip reaguoti į amerikietės spurtą, iš Aliaskos kilusi dviratininkė šovė į priekį ir nudūmė į finišą Eifelio bokšto fone.
Harvardo universiteto irklavimo komandoje plaukiusi, o paskui į dviračių sportą pasukusi (primena Viktorijos Senkutės viražus, ar ne?) amerikietė 158 km distanciją nuvažiavo per 3 val. 59 min. 23 sek.
Po fotofinišo sidabrą pelnė daugkartinė olimpinė čempionė 37-erių olandė Marianne Vos. Belgė Lotte Kopecky tenkinosi bronza.
O netrukus 18-os atlečių grupėje sukaitusi finišavo ir R.Leleivytė, buvusi viena pirmųjų iš savo grupės, o galutinėje rikiuotėje užėmusi 20 vietą (nuo nugalėtojos atsiliko 5 min.).
Į savo vyro glėbį patekusiai lietuvei transliuotojai buvo parengę staigmeną, apie kurią ir kitus įdomius dalykus Rasa pasakojo interviu po finišo.
– Sveikinimai, Rasa, su aukšta vieta. Kiek teko pakovoti dėl jos, kaip klostėsi lenktynės? – 15min paklausė R.Leleivytės.
– Iš pradžių važiavome ramiai. Penkias minutes buvome pabėgusios, bet tada kai pradėjo važiuoti, tai nebesustojo. Tada jau visos važiavome maksimaliai.
Prieš kalniuką įvyko griūtis, tad grupelė atitrūko. Taip ir neaišku, kas būtų jei būtų – gal būtų lenktynės kitaip susiklosčiusios.
Aš esu patenkinta, nes atstovauju mažai komandai, kuri nesivaržo elitinėse lenktynėse. Seniai bevažiavau su geriausiomis pasaulio dviratininkėmis. Kaip startuojant olimpinėse žaidynėse vienai, - tai visai faina.
– Ar bandėte peletone megzti ryšį, padėti vienai kitai?
– Stengiausi sėdėti ant ratų stipriausioms komandoms. Reikėjo būti susitelkus, žiūrėti į trasą, nes buvo ir griūčių, buvo visko.
– Jums irgi buvo pavojingų vietų?
– Buvo, ypač kai išvažiavome iš miesto. Siauros gatvelės, viduryje salelės. Buvo, kad kažkas išsivertė lekiant dideliu greičiu.
Tačiau ratukas (trasa) man tiko, jaučiausi gerai. Girdėjau, kad kažkas šaukė „Rasa“! Buvo daug žmonių, nesvarbu, ar italė, ar prancūzė, visas palaikė taip, kad net šiurpuliukai ėjo. Labai daug žmonių.
Fantastiška vieta finišui, dviračių sportui geriau būti negali – Paryžiaus centras, tiesiog „Vau“.
– Kas sudarė jūsų pagalbininkų komandą – matome jūsų vyrą Paolo šalia?
– Taip, mano vyras visada su manimi. Jis ir treneris, ir masažistas, ir psichologas – viskas viename.
Dar ir Mateo, kuris dirba mano Italijos komandoje, labai gerai viską suorganizuoja, tvarko dokumentus, kalba prancūziškai ir itališkai.
– Po lenktynių tarptautiniai transliuotojai pasistengė ir sukūrė ryšį su jums artimais žmonėmis. Kas tai buvo?
– Mane nustebino! Sakė, atvaryk prie ekrano, o ten – Edita (Janeliūnaitė-Konovalovienė) ir Ignatas Konovalovas (buvęs olimpietis). Sakė, kad gerai pavariau. Padėkojau, buvau maloniai nustebinta.
Su Edita esame labai geros draugės, nuo 15 metų iki 30 metų buvome stovyklose, varžybose.
– Kokie jūsų planai? Jums tai antra olimpiada, bet gal bus ir trečia?
– Galime planuoti, kodėl gi ne? (šypsosi). Galima būtų planuoti, bet artimiausiu metu vyks pasirengimas pasaulio ir Europos čempionatams, tarp kurių tik pora savaičių tarpas.
– Amerikietė Kristen Foulkner laimėjo lenktynes. Nustebino?
– Ji pasižymi geru spurtu, tad jei gerai jaučiasi gali stipriai finišuoti. Visos trys amerikietės buvo kietos, viena stipriausių komandų.
– Trasoje tenka stipriai pavargti, pakentėti – ką sakote sau tokiose ilgose lenktynėse?
– Visi sportininkai su savimi pasikalba. Aš sau sakau: „Varyk, dar pakentėk, negali pasiduoti“. Ne tik dėl savęs važiuojame. Stengiamės ir dėl sirgalių, žiūri daug trenerių, pažįstamų, žmonių. Reikia pasistengti, kad jiems būtų įdomu.
Dabar dviračių sporto lygis labai pakilęs, sportininkės surengia daug stovyklų aukštikalnėse. Dėkui LTOK ir dviračių sporto federacijai, kad ir aš prieš žaidynes Alpėse galėjau treniruotis – aišku, ten daug darbo,
Žinoma, ten nėra lengva, nes kiekvieną dieną mašina važiuoji žemyn, tada treniruotė – aukštyn. Sąlygos paprastos – kalnai, viešbutis ir viskas – kaip mėnulyje.
– Daug metų gyvenate Italijoje – kaip iš ten atrodo: kuria kryptimi rieda mūsų dviračių sportas?
– Gal reikia šiek tiek lėšų. Labai daug kainuoja inventorius, dviratininkų išvežimas į varžybas, į stovyklas. Būtų gerai, jei atsirastų daugiau rėmėjų. Nes, kiek žinau, yra tikrai talentingų merginų, bet jos važiuoja Lietuvoje, kur varžosi apie 20 dalyvių, o nuvažiavus į pasaulio ir Europos čempionatus, kur lenktyniauja virš šimto, būna labai sunku.
Pamenu, kai pati pradėjau, buvo Pučinskaitės, Žiliūtės, Polikevičiūtės karta, buvo daug lėšų, nes jos daug laimėdavo. Ačiū joms, kad galėjome augti, važiuoti varžybose su stipriausiomis, pažinojome varžoves ir galėdavome kovoti su jomis.
Manau, kad jei atsirastų daugiau lėšų, jauni dviratininkai galėtų daugiau pasiekti, juk mes – lietuviai – stiprūs žmonės. Svarbu, kad būtų motyvacija, kad galėtų varžytis su stipriausiomis. Be stiprių varžybų sunku varyti pirmyn.
– Sakote, kad inventorius kainuoja daug. O kiek kainuoja olimpinis dviratis?
– Jei su ratais – tai apie 12 tūkst. eurų. Ir tai čia dar nėra geriausias rėmas, galima būtų kilogramu palengvinti. 15 tūkst. eurų, jei su gerais ratais ir gera komplektacija. Vien ratai kainuoja 2,5 tūkst., dar reikia atsarginių. Padangos – po 100 eurų viena. Dar grandinės. Dar vairą galima pagerinti. Bet kainos – kosminės, tarsi „Formulė-1“.
Labai daug kainuoja ir stovyklos. Jei visos treniruojasi aukštikalnėse, tai ir mums reikia važiuoti, pasigerinti kraujo judėjimą.
– Ar Paryžiuje dar spėsite ką nors pamatyti?
– Kad neturiu laiko. Rytoj grįžtu į Italiją ir iškart į aukštikalnes treniruotis.
– Jūsų sūnaus čia nėra?
– Jis liko su močiute Italijoje. Važiuos su manimi į aukštikalnes. Norėjo atvažiuoti ir čia, bet buvo tam tikrų niuansų. Sakau, kad gal kitą kartą – 2028 metais Los Andžele (šypsosi).
