Praėjo 30 metų, kai Pietų Korėjoje G.Umaras iškovojo iškart du olimpinius aukso medalius.
Nuo tada nė vienam lietuviui nėra pavykę dusyk laimėti aukščiausios prabos olimpinius medalius per vienas žaidynes.
Tuomet 25-erių G.Umarui tai pavyko, nes jis laimėjo ne tik asmeninių dviračių treko persekiojimo lenktynes, tada distanciją Seule numynęs per 4 min. 32 sek., bet ir padėjo buvusios SSRS rinktinei triumfuoti komandinių lenktynių finale (4 min. 13,31 sek.).
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, olimpinis čempionas nėrė į verslą, kuriame suka ratus iki šiol – kartu su broliu Mindaugu valdo dviračių parduotuvę „Umarai“.
Antradienis buvo gera proga prisiminti senus laikus ir juos susieti su nauja era – G.Umaras dalijo prizus Valdovų rūmuose Lietuvos tautinio olimpinio komiteto surengtoje mokyklų žaidynių šventėje.
Dauguma šventės dalyvių nebuvo gimę tuomet, kai iš Kauno kilęs dviratininkas dukart lipo ant garbės pakylos Pietų Korėjoje, o paskui perdavė vieną medalių savo broliui Mindaugui, kuris Seule varžėsi komandinių lenktynių ketvirtfinalyje.
– Gintautai, kokie laikai tai buvo? – buvo paklaustas G.Umaras po renginio Valdovų rūmuose.
– Pirmiausia, jaunoji karta turėtų domėtis istorija (juokiasi), kaip ir mes domėjomės.
Tai buvo laikai, kai po tais raudonais marškinėliais, žiūrint vaizdo įrašą, galima išvysti geltonus-žalius marškinėlius.
Turbūt visiems taip pasitaiko galvojant apie jaunystę – norisi lyg ir grįžti kažkur, bet taip pat įdomu ieškoti ir rasti nauja, tai, kas dar nėra surasta. Ateitis ir naujos pergalės yra svarbiau.
Be abejo, būtų buvę saldžiau laimėti su geltonais-žaliais marškinėliais, bet kiekvienai kartai tenka savas likimas. Pats nieko nenuspręsi – kaip Dievas duoda, taip ir būna.
– Kuris iš dviejų olimpinių aukso medalių Seule jums yra svarbesnis?
– Lygiaverčiai. Mes pasidalinome juos su broliu (Mindaugu Umaru), tad jie yra lygiaverčiai.
– Kuo dviračių sportas labiausiai pasikeitė per tuos 30 metų?
– Žinoma, labai pasikeitė. Mums tada atrodė, kad važiuojame greitai, bet pats jau tada sakiau, kad ateis jaunesni ir stipresni.
Pateiksiu jums pavyzdį – neseniai buvo pagerintas pasaulio asmeninių persekiojimo lenktynių rekordas – 4 min. 7 sek. (4 km distancijoje tai padarė amerikietis Ashtonas Lambie, daugiau nei 3 sek. pagerinęs 2011 metų Jacko Bobridge'o pasiekimą). Mes, kaip komanda, nesame važiavę tokiu greičiu.
O čia – vienas yra greitesnis už keturis.
Žinoma, technika, inventorius yra visiškai kitoks – dviračių gamyboje visur naudojamas anglies pluoštas, labai daug pakeitė sėdėsena, o tai, specialistų vertinimu, lemia apie 10 sek.
Laikas tiesiog bėga į priekį. Sportas yra gražus ir spalvingas, dabar jį galima matyti įvairiais kanalais. Visa tai yra gėris šiuolaikiniam jaunimui – nebereikia už nesuvalgytų pietų sutaupytus pinigus pirkti kokį čekišką ar lenkišką žurnalą, kad išvystum geriausius, tarkim, teniso žaidėjus, apie kuriuos Sovietų Sąjungoje nebuvo kalbama.
– Dviračių sportas iki šiol vienas pavojingiausių dėl dopingo skandalų. Kaip buvo tada?
– Dėl kitų negalėčiau atsakyti. Kaip sako politikai, jiems ir užduokite tą klausimą.
Tačiau iš tiesų sportas yra gražus labiausiai dėl to, kad pats sau gali įrodyti, esąs stiprus.
Dopingas pavojingas ne tik dviračių sportui. Aš net nevadinčiau to pavojingu, nes nešvarumai yra keliami į viršų dėl to, kad su tuo yra kovojama. Tai yra gerai.
Kalbantis su kolegomis, profesionalių dviračių komandų vadovais, jaučiu, kad jie mato, kad padėtis keičiasi. Kiekviename sporte yra kontrolė, ji yra reikalinga.
Tačiau tai neužgožia sporto grožio. Man visad smagu pamatyti daug raudonskruosčių aštuoniasdešimtmečių dviračių varžybų tribūnose. Tai yra geras sportas, jis nėra pavojingas.
– Kaip jūs žvelgiate į šių metų istoriją, kai Panevėžio dviračių treke pareigūnai rado daug įtartinų medžiagų ir buvo areštavę trenerį Antaną Jakimavičių?
– Neturiu nuomonės dėl šios istorijos. Visuomenė supranta, kad tai yra kažkas negera ir nesveika. Bet reikia žinoti visus niuansus, jei nori būti teisėjas. Pažiūrėsime, kokios bus išvados.
Vis dėlto dabar yra šventiška nuotaika, tad liūdnų temų nenorėčiau plačiai svarstyti.
– Kaip dažnai pats važiuojate dviračiu?
– Dabar stengiuosi važiuoti septynis kartus per savaitę. Laiku paklausėte (juokiasi).
– Lietuva visada garsėjo stipriais dviratininkais, ypač moterų varžybose, kuriose daug titulų pasiekė Diana Žiliūtė, Edita Pučinskaitė, seserys Polikevičiūtės. Pastaruoju metu taip nebėra. Kokias problemas įžvelgiate?
– Dviračių sporte reikia įdėti apie 10 metų darbo, kad galėtum stoti į pirmąjį rimtą startą.
Nuoseklumas, sporto politika, kuri teiktų galimybes geriausiems, darbo kokybė – susideda daug niuansų. Taip, pas mus nebelieka žmonių, kurie galėtų suorganizuoti ir sutelkti visus išteklius. Nors pavieniui padaroma nemažai. Štai treko dviratininkų yra neblogų. Žinoma, labai džiūgaučiau, jei ir plento dviratininkai skambėtų taip, kaip Ramūnas Navardauskas 2015 metais, pasaulio čempionate laimėjęs bronzą. Turbūt ateis laikas. Reikia vilties, laiko ir pastangų.
– Nesate nutolęs nuo dviračių sporto – ar turite kur panaudoti sukauptas žinias?
– Kartais su klientais pasidalijame informacija, kaip verta sveikai gyventi. Uždavinys jaunimui yra vienoks, vyresniems ir plačiajai dviračių publikai kitoks – pirmiausia, gerai jaustis, sveikai gyventi, būti darbingam, turėti ištvermės ir stiprią tvirtą širdį. Tai – svarbiausias tikslas.
– Ir dar gerą dviratį?
– Tai irgi geras tikslas (juokiasi).
