Valdemaras Novickis yra visų laikų tituluočiausias Lietuvos rankininkas ir tokiu liks ilgai. Olimpinį auksą ir sidabrą su TSRS rinktine, o taip pat IHF taurę su Kauno „Granitu“ iškovojęs 64 metų kaunietis apie savo kaip elitinio rankininko kelio pradžią ir žydėjimą pasakojo handballfast.com autoriaus Sergejaus Mordasevičiaus interviu pirmojoje dalyje.
Dabar 15min siūlo antrąją pokalbio su V.Novickiu dalį. Ji vingiuoja per čempiono bandymus išvykti į užsienį, Kremliaus kabinetus, muštynes Ispanijoje ir alų Vokietijoje, neskalsią trenerio duoną, atleidimus, sveikatos rūpesčius ir pagražėjusį gyvenimą dabar.
– Pasakojote, kad sovietų laikais per stovyklą Minske maistas nebuvo labai gardus. Kur TSRS laikais maitino geriausiai? Gruzijoje?
– Taip. Ten žaisdavome kasmet turnyre lapkritį dėl laikraščio „Rytų aušra“ prizo. Tbilisyje kiekvienai komandai prilipdydavo po rėmėją – fabriką, vyno arba konjako gamyklą. Mums ruošdavo pietus, vakarienę. Kad treneriai nematytų, ten pildavo vyną į tamsias stiklines ir vaišindavo. Tarsi tai būtų vanduo.
Tokie buvo siurprizai. Bet aš turėdavau saiką. Po didelių krūvių nelabai ir norėjosi.
– Buvo atvejis, kai patyrėte rankos traumą, užkritęs ant aikštėje išsikišusios vinies...
– Žaidžiau Vokietijoje dėl Supertaurės. Patyriau ten kelias traumas, panašiai kaip olimpinėse žaidynėse Maskvoje. Susitikime su rumunais kritau ant vinies, kuris man perpjovė kairės rankos delną. Viskas dėl to, kad ant grindų klojo kvadratines paletes iš lentų. Metras ant metro. Turbūt taip juos tvirtino, kad nejudėtų. O vienas vinis buvo ir prie šešių metrų linijos. Kai griuvau, pračiuožiau pilvu. Taip ir užkibau.
Susiuvo aštuoniomis siūlėmis, ranka ištino. Bet daktaras Romanas Sergejevičius sako: na, aš tau švirkštu duriu čia, ten ir galėsi žaisti. Neva, nieko baisaus. Gerai. Sužaidžiau kitame mače. Bet pabaigoje pasisukau koją. Ji irgi ištino. O daktaras vėl ramina: viską padarysime. Koja buvo tarsi dviejų storio. Padarė septynias injekcijas. Sužaidžiau pusfinalį, ranka subliuško, koja – subliuško, bet prieš finalą pasakiau: ne, vaikinai, nebežaisiu.
Kai dabar apie tai pasakoju jaunimui, jie sukioja pirštą prie smilkinio: na ir kvailys! Kam žaidei? Bet sporte negali atidėti mačo. Štai atidėjo olimpines žaidynes. Bet visiems atidėjo. O šiaip rungtynių juk negali pakartoti. Manau, sportininkas turi žaisti, kol gali žaisti. Nors gal tai ir neteisinga.
– Kauno „Granitas“ laimėjo septynis apdovanojimų komplektus TSRS čempionate. Kaip susiklostė, kad Lietuvoje rankinis buvo toks stiprus?
– Tiesiog susirinko karta gerų žaidėjų, kurie laisvalaikiu visą energiją nukreipė sportui: Dumbliauskas, Kaučikas, Mikulėnas, Valuckas...
Mes daug treniravomės, kėlėme sau tikslus. Iškopėme į aukščiausią lygą. Gal Sovietų Sąjungoje tai buvo įdomu – kitoks stilius. Į pirmą turnyrą atvykome visi ilgaplaukiai, tarp jų ir aš. Yra net nuotrauka. Mus išvydę stebėjosi: iš kur jie? Kokie čia europiečiai? Reikėtų, esą, apkirpti. Bet mes priešinomės. Nors galiausiai mus vis tiek apskuto.
– Buvote vienas pirmųjų TSRS žaidėjų, išvykusių rungtyniauti į užsienį. Išleido lengvai?
– Tai buvo įdomi politika. Vienas pirmųjų šį klausimą sprendė krepšininkas Šarūnas Marčiulionis. Galiausiai išvyko. Bet tai padarė kaip laisvas sportininkas.
O aš – kitaip. Tada TSRS įsteigė tokią organizaciją „Sovintersport“, per kurią ėjo visi kontraktai. Aš turėjau gauti tos agentūros leidimą, paskui gauti leidimą Lietuvoje. Partiniame skyriuje teko išklausyti instruktažą. Reikėjo pareiti kelis Kremliaus kabinetus. Ten man pasakojo, kaip reikia elgtis užsienyje. Kilus įtarimams, – pranešti.
Aš turėjau variantus iš Ispanijos ir Vokietijos. Rinkausi labiau ne aš, o ta agentūra „Sovintersport“. Turbūt ispanų pasiūlymas buvo geresnis. Tuo metu aš negalėjau gauti daugiau nei toje šalyje dirbantis diplomatas. O šis uždirbdavo po pusantro tūkstančio dolerių. Toks buvo ir man kontraktas. Jį pasirašė agentūra. Iš pradžių „Sovintersport“, paskui Lietuvos Respublika, o tada jau aš – simboliškai.
– Ar kažkiek primokėdavo prie kontrakto?
– Ten jau būdavo susitarimo reikalas. Viską lėmė klubo šeimininkas. Galėjo būti premijos. Pavyzdžiui, laimi prieš „Barcelona“, – gauni premiją.
– Kuo įdomūs buvo etapai Ispanijos „Malaga“ ir Vokietijos „Bad Schwartau“?
– Mes buvome auklėjami kitaip. Nesupratau, kaip žaisti už kitą klubą. O dar – kaip bendrauti, kaip veikia demokratija. Pavyzdžiui, su juodaodžiais Ispanijoje priėjome iki muštynių. Aš bendrai esu kovotojas. Per treniruotes stengdavausi. O jie vaikščiodavo, kažką po nosimi burbėjo. Sakau: kodėl nebėgame? Atsako: o koks tavo reikalas? Maždaug, treneris pasakys, o mes su juo susitarsime. Bet juk viskas turi vykti kitaip. Ten buvo du broliai. Vienas gynė kitą. Buvo sunku įrodyti savo teisybę, bet žaidėme, ką padarysi.
Kitas pavyzdys: kambaryje nėra dujų. Eini į klubą ir klausi: kodėl? Ispanai atsako: „Manana“. Esą, rytoj. Galiausiai lauki savaitę, kažkada pajungia. Tokių atvejų buvo daugybė.
Vokietijoje viskas kitaip. Disciplina. Jei ispanams „manana“ ir geriau išgerti vyno nei pabėgioti, tai Vokietijoje – treniruotės ir treniruotės. Mes iš antros lygos prasimušėme į aukščiausią. Po pusantrų metų į klubą atėjo žaidėjas, kuris anksčiau žaisdamas prieš TSRS visada bijodavo manęs kaip gynėjo. O čia atsidūrėme vienoje komandoje. Jis buvo patenkintas. Aš jį išvesdavau metimams, po rungtynių kartu išgerdavome alaus. Buvo geri santykiai.
Kai iškopėme į aukščiausią lygą, treneris man pasakė: važiuok atostogauti į Ispaniją, sugrįši, bus kontraktas. Sugrįžtu, o vietoj manęs komandoje jau kitas žaidėjas iš Lenkijos. Jis buvo metais jaunesnis. Kažkiek įsižeidžiau. Tai buvo nekorektiška. Būtų nors anksčiau pasakę.
– Kodėl užsienyje žaidėte neilgai – tik dvejus metus (1988-1990)?
– Man jau buvo 34-eri. Laikydavo senuku. Kvietė į Daniją, vykau į antros lygos komandos peržiūrą. Atskridome iš Kopenhagos į kaimą mažu lėktuvu, ten vyko turnyras nuo devynių ryto iki devynių vakaro su 18 komandų. Sakau: ne, ne mano lygos.
Pamenu, dar gulėjome su žmona ir galvojome: ar mums to reikia? Lakstyti su jaunimu. Visų pinigų juk neuždirbsi. Nusprendėme: grįžtame į Lietuvą.
– Prisiminėte kaip buvote pašalintas iš TSRS rinktinės. Dar buvo tokių kartų, kad jus nuteisdavo?
– Taip. Iš viso tokių susirinkimų mano gyvenime buvo trys.
Antrasis įvyko, kai treniravau „Granitą“, su kuriuo ne kartą laimėjome Lietuvos rankinio čempionatą. 90-ųjų pabaigoje 99 proc. komandos žaidėjų rungtyniavo ir Lietuvos rinktinėje, kurią treniravau lygiagrečiai. Mes tada laimėjome kelialapį į pasaulio čempionatą Japonijoje, o ten užėmėme 10 vietą. Paskui 1998 metų Europos pirmenybėse Italijoje – devintą. „Granite“ visuomeniniais pagrindais darbavosi klubo prezidentas ir viceprezidentas. O pats sunkiausias darbas teko treneriams. Reikėjo rasti pinigų, mokėti žaidėjams atlyginimus.
Kartą surengiau klube susirinkimą. Atėjo ir treneriai, kurie klube dirbo su vaikais. O man sako: tu vis dar treneris, gerai dirbti, bet netenki vadovo pareigų. Tai buvo kaip nuosprendis. Niekas su manimi nesitarė, susirinkdavo žmonės ir nuspręsdavo. Tačiau praėjo keli mėnesiai, jie pamatė, kad dirbti reikia daug, ir pasitraukė į šalį. Sako: dirbk toliau.
Trečias atvejis: po Europos čempionato kai kurie žaidėjai gavo kontraktus užsienyje, 1998 metais ruošiamės atrankos rungtynėms, kreipiuosi į rankininkus: reikia bėgti kaip anksčiau, kad išlaikytume lygį. Man atsako: ką čia šneki? Mes buvome užsienyje, žinome, kaip reikia treniruotis. Esą, neteisingai dirbu, rusiška sistema netinka. Sakau, kaip ne ta? Rankinis nesikeičia: norint laimėti, reikia treniruotis.
Naktį žaidėjai pramogavo: baras, merginos. Kitą dieną žaidžiame su lenkais – atsiliekame 15 įvarčių. Sakau, štai ir rezultatas.
Vėl susirinkimas. Ir rankininkai pasakė federacijos prezidentui: arba treneris, arba mes. Aišku, pasirinko juos. Tada labai krimtausi. Tačiau nuo to laiko kažkaip nemačiau, kad rinktinė pasiektų kokį elitinį turnyrą.
– Nacionalinė komanda tada keliavo senu autobusu. Dažnai sulūždavo?
– Daug kartų. Pavyzdžiui, važiavome žaisti su jugoslavais. Sugendame. Nakvojame Lenkijoje, atvaro naują autobusą iš Lietuvos. Vėl važiuojame, ryte atvykstame. Ten sužaidžiame lygiosiomis. Politika keičiasi, atsiranda šansas žengti tolyn. Tai dabar visi lėktuvais skraido. O mums būdavo taip: dvi dienas važiuojame, trečią – žaidžiame. Ir laimėdavome. Iš mūsų autobuso visi juokdavosi, bet pinigų nebuvo. Ką daryti? Tokie buvo laikai.
– Kas atmintyje liko iš turnyrų, kuriose žaisdavote su Lietuvos rinktine?
– Buvome patenkinti, kad patekdavome. Kad įveiktume atranką į 1997 metų Europos čempionatą mums buvo būtina įveikti Ukrainą. Paskutinėmis sekundėmis Jankevičius iš devynių metrų įmetė pergalingą įvartį. Tapome geriausia iš komandų, kurios grupėse užėmė antrąsias vietas. Tiesiai į Japoniją tada nepatekome. Reikėjo dar įveikti Australiją, kuri nebuvo rankinio šalis, tad galima buvo lengvai įveikti.
Už mūsų sąraše komandų, kurios finišavo antromis grupėse, stovėjo vokiečiai. O tada Vokietijos rankinio federacija pasiūlė pasikeisti vietomis už tam tikrą atlygį. Lietuvoje tuo metu nebuvo pinigų. Tačiau galiausiai mes išvažiavome į Australiją ir iškopėme į pasaulio čempionatą.
– Kai žaidėte Seulo olimpinėse žaidynėse, tų laikų TSRS rinktinę vadino XXI amžiaus komanda. O dabar yra XXII amžiaus rinktinė?
– Žinoma. Prancūzai, švedai, kroatai, danai, norvegai. Tai visas dabartinis elitas. Gyvenimas nesustoja. Lygis auga. Kombinacijos, metimai, greičiai jau kiti. Žaidimas žiūrisi geriau.
Nors kartais pasileidžiu iš Youtube olimpinių žaidynių Seule finalą su korėjiečiais. Matėte? Pagal greitį mes nenusileidome dabartiniam rankiniui. Sakau sūnui: matai, kaip mes bėgame? O jis iškart: na, ką tu... Bet visi bėgdavome. Nors kažkam atrodo, kad lėtai žaisdavome.
Dabar komandos įmeta po 40 įvarčių per mačą. Žiūrovams tai gal įdomiau. O mūsų laikais pasirodydavo gruzinai ir viena ataka galėdavo trukti 3-5 minutes.
Kažkas krisdavo, vaidindavo, grindis nuo prakaito šluostydavo. Irgi įdomu pažiūrėti. O tada koks netikėtas metimas – bam!
– Koks žaidimas dabar labiau patinka – greitas ar pamatuotas?
– Labiau taktiškas. Kai įvartis pelnomas po kombinacijos, kai žaidėjai padeda vienas kitam. Manau, kad tada, kai komanda išima vartininką ir eina metimai į tuščius vartus, yra visiška parodija. Pažiūrėkite, kiek tokių įvarčių – ką tai duoda?
– Kas dar nepatinka šių laikų rankinyje?
– Tai, kad niekas nenori gintis. Kai rankininkas stovi gynyboje kaip stulpas, daugiau žaidžia vartininkai nei gynėjai. Kai pats esi rungtyniavęs ir žinai, kaip tai reikia daryti, iš šalies stebėti labai nemalonu. O šiais laikais vartininkai rodo aukščiausią meistrystę. Viskas daugiau užgula jų pečius.
– Kas ir šių laikų gynėjų jums patinka?
– Tas pats Karabatičius, apie kurį jau kalbėjome (pirmojoje dalyje prancūzas žaidimo stiliumi buvo palygintas su V.Novickiu). Dar Didier Dinart'as, jau baigęs karjerą. Jie – geri gynėjai.
– Kai dirbote sporto direktoriumi Bresto „Meškov“ klube, dauguma negalėjo suprasti kas yra pagrindinis treneris: jūs ar Gintaras Savukynas. Tai buvo prasta praktika?
– Ne, tai buvo gera praktika. Aleksandras Meškovas (Baltarusijos komandos savininkas) norėjo, kad būčiau treneris, bet aš atsakiau: tegu juo būna jaunas, perspektyvus specialistas. Gintaras – tai mano mokykla. O visos mano mintys į komandą ateidavo per jį. Buvo toks susitarimas. Buvo patenkinti ir Meškovas, ir aš, ir Savukynas. Bet kartais kildavo per daug emocijų. Gal ne laiku dalijau patarimus. Tikėtina, kad kažkam tai nepatiko. Bet aš patenkintas savo darbu ir laimingas, kad Meškovas suteikė tokį trampliną Savukynui. Manau, kad padariau savo darbą.
Užsieniečiai galėjo atvažiuoti į Brestą jau su didesniu pasitikėjimu. Mes atveždavome daugiausiai lietuvius: Grosą, Atajevą, mano sūnų Valdą, kurį Meškovas norėjo pasiimti metais anksčiau.
Bet kai kuriems žaidėjams buvo sunku įrodyti, kad ten į viską jau žiūrima kitaip, kitaip treniruoja, skirsto pinigus. Savo laiku bendraudavau su slovėnais, kroatais, bet jie bijodavo atvykti. Kalbėdavo: čia (Baltarusijoje) gali būti nestabili finansinė padėtis. Arba: komandos lygis dar ne tas. Tačiau paskui pradėjo važiuoti žaidėjai iš buvusios Jugoslavijos šalių. Po truputį surinkome komandą. O paskui aš tiesiog pavargau. Atsirado problemų dėl sveikatos. Apie tai daug nepasakodavau.
– Tačiau išėjote po pralaimėjimo. Galima buvo suprasti, kad tai ir yra priežastis?
– Tai tik sutapimas. Ėjo jau antra sezono pusė. Pradėjau prastai jaustis. Pasirodė pirmieji diabeto simptomai. Buvo silpnumas.
– Kodėl neįveikdavote Minsko „Dinamo“?
– Nes „Dinamo“ žaidė geriau. Jie surinko stipresnius žaidėjus. Vyko sportinė kova, jei mus įveikdavo, vadinasi, tuo metu buvome silpnesni. O dar jaučiau psichologinę naštą. Komanda negalėjo atsipalaiduoti. Nesupratau: žaidėjai gauna pinigus ir nemažus, bet neina į aikštę kautis. Aš vedžiau tokius auklėjamuosius susirinkimus, įrodinėjau savo pavyzdžiu, kad reikia kautis. Kaip tai darė „Dinamo“. Bet to neužteko.
Komandoje jautėsi baimė, kad nuims pinigus arba nubaus. Žaidėjai kartais sugalvodavo ligas: esą pirštelį skauda. Galėjo nesitreniruoti savaitę, dvi. Tai – nenormalu. Man tai labai nepatiko.
– Kokie liko prisiminimai iš darbo su Meškovu?
– Labai geri. Galbūt jam nepatiko mano išėjimas – toks šaltas. Reikėjo kitaip atsisveikinti. Aš išėjau kažkaip angliškai. Bet manau, kad jis vienas geriausių tarp komandų savininkų. Patriotas. Tiek metų tokiu lygiu išlaiko klubą, gilinasi į kiekvieną žaidėją, kiekvieną problemą. Supermenas. Daug išmokau Breste. Klubo valdymas buvo profesionalus.
– Kauno „Granito“ nebetreniruojate dėl sveikatos?
– Taip. Yra problemų. Laiku išėjau į pensiją. Dabar dirbu sporto direktoriumi. Patarinėju jaunimui, dalinamės patirtimi. Vadovaujame klubui drauge su Algiu Mikučioniu.
– Jums siūlė dirbti treneriu kitose šalyse?
– Taip, taip. Vokietijos trečiojoje lygoje, Lenkijoje – Olštyne. Bet buvau užsiėmęs „Granite“ ir neturėjau tokio tikslo. Žinau, kas yra gyvenimas kitoje šalyje. Būti antrarūšiu aš nenoriu.
– Pasakojote, kad jūsų sūnus Valdas susidomėjo programavimu. Pasuko tuo keliu?
– Na taip. Praėjo informatikos mokslus Vokietijoje, gavo tokią specialybę. Ir dirba pagal šį profilį IT sektoriuje. Bet nepamiršta ir rankinio, žaidžia trečiojoje lygoje.
– Esate laimingas? Ar kažko gyvenime trūksta?
– Gyvenimu labai patenkintas. Viskas gerai, tik kur gauti sveikatos? Su ja viskas iš viso būtų super. O taip auga anūkai, vaikai jau suaugo, su žmona esame kartu jau daugiau nei 40 metų, Vyriausybė suteikia tam tikrus aprūpinimą kaip olimpiniam čempionui. Gyvenk ir džiaukis.
– Dar kovojate su diabetu?
– Ne tik su juo. Pas mane nebeliko pusės inkstų. Hipertenzija. Yra ir dar viena liga.
– Tai žaidėjo karjeros pasekmės?
– Nežinau. Tačiau daug ligų dėl nervų. O nervintis buvo dėl ko. Kiekviena diena grojo nervais – reikėjo įrodyti, kas reikia išpildyti, ko reikalaujama. Ir tai labai sunku. Bet jau kuris laikas netreniruoju. Jaučiu skirtumą, taip nebesinervinu. Stengiuosi gyventi savo malonumui, nesijaudinti. Ir tai atsiliepia būsenai.
Ir dar įdomiai išeina: esu vienintelis rankininkas per visą Baltiją – olimpinis čempionas. O didelio dėmesio negaunu. Pamiršo. Bet tai jau ne mano problemos.