– Kaip atrodo tavo rytas? Ar dėl to, kad sportuoji, rytais esi energingesnis?
– Kadangi sportuoju, organizmas yra pripratęs eiti, judėti, daryti. Daug judančiam žmogui ir rytais lengva atsikelti. Visada keliuosi su tikslu. Žinau, kad turiu pasidaryti valgyti, susikrauti darbo ir treniruočių aprangą.
Jei žmogus neturi tikslo, reikalų, jam nėra kur skubėti, tada tinginiauja, guli lovoje. Jeigu būčiau nesportuojantis, galiu paimprovizuoti – pagulėčiau lovoje dar valandą, panaršyčiau socialiniuose tinkluose, paglostyčiau katiną. Čia kaip du gyvenimai: vienas – sportuojančio žmogaus, kitas – nesportuojančio.
– Kokių privalumų suteikia aktyvus gyvenimo būdas?
– Gerėja psichologinė ir fiziologinė būsena – esi sveikesnis, stipresnis, žvalesnis. Ryte padaręs mankštą žmogus iškart išsijudina. Kadangi aš pastoviai sportuoju, raumenų tonusas yra aukštas, aš iš karto būnu energingas.
Sportuojantys žmonės turi daugiau optimizmo. Tuo įsitikinau, nes ir pats sportuoju, ir masažuoju daug sportuojančių klientų. Palyginus su bėgikais, irkluotojais, regbininkais ar karatistais, žmonės, dirbantys tik sėdimą darbą ir po jo einantys namo, yra ramesni, jiems stinga optimizmo, jie daugiau skundžiasi ir sveikata, ir šiaip gyvenimu.
Sportuojantys žmonės mažiau skundžiasi gyvenimu, nes fiziškai aktyvesnis yra ir psichologiškai stipresnis.
– Ką dar pastebi masažuodamas sportuojančius žmones?
– Sportuojančių žmonių kūnas ir laikysena skiriasi: jie būna tiesesni, pasitempę, o nesportuojantys dažnai susikūprinę, turi daugiau įtampų, ypač pečių juostoje.
– Ar sėdimas darbas – tiesus kelias į ligas?
– Sėdimas darbas, ypač prie nešiojamo kompiuterio, sukuria netaisyklingą kūno poziciją. Prie stacionaraus kompiuterio žmogus sėdi išsitiesęs, alkūnės sulenktos 90 laipsnių kampu, o prie nešiojamojo – rankos arčiau kūno, galva palenkta prie žemiau esančio monitoriaus. Jei matau, kad žmogaus viršutinė dalis ir pečiai pasislinkę į priekį, o kaklas išlinkęs, beveik 100 proc. atsakymas, kad žmogus dirba prie nešiojamojo kompiuterio.
– Sėkmingai dirbi masažistu, kam tau dar reikalingas paralimpinis sportas – golbolas?
– Masažisto darbas ir golbolas yra du mano hobiai. Kadangi esu įkūręs individualią masažo įmonę, dirbu trumpiau, kasdien skubu į golbolo treniruotes.
Abi veiklos man be galo patinka. Žaisdamas vien golbolą nepragyvenčiau, o masažuotoju dirbu todėl, kad man įdomus šis darbas ir kad namie nesėdėčiau. Pagal savo būdą vis tiek atrasčiau, ką kitko dirbti, jei nebūtų masažo.
– Golbolą žaidi jau 22 metus, nuo 14-kos. Ką tau duoda šios sporto šakos praktikavimas?
– Be fizinės būklės – geros savijautos, stiprumo, raumenų tonuso, golbolas sustiprino ir psichologinę būklę, nes per varžybas patiriamos įtampos grūdina. Golbolas daro mano gyvenimą aktyvesnį, nes vis keliauju, treniruojuosi su draugais, daugiau bendrauju, organizuoju golbolo varžybas.
– Sakai – sportas užgrūdina. Kaip tai pasireiškia tavo kasdieniame gyvenime?
– Ramiau žiūriu į įvairias situacijas, nepuolu kritiškai vertinti, griebti, pulti, rėkti, peštis. Esu psichologiškai stipresnis, ramiau reaguoju į konfliktus. Juk varžybose įveiktos visos stresinės, žaidybinės, įtemptos situacijos turi atgarsį ir gyvenime.
– Ar pralaimėjimai grūdina labiausiai?
– Jeigu matau, kad pralaimiu, mąstau – ką daryti kitaip, kad įveikčiau priešininką? Dar stipriau įsijungia kovingumas, išbandau įvairias taktikas, nepasiduodu. Net jeigu mane triuškina, vis tiek išsikeliu tikslus, kad tik eičiau į priekį, kad jokiu būdu neičiau atgal.
– Kaip nusistatai savo tikslus?
– Tikslus visada nusistatau aukščiausius. Neinu į turnyrą su mintimi iškovoti penktą vietą. Kartais tikslas gal ir atrodo nerealus, bet vis tiek verta siekti aukščiausio. Aukšti tikslai labiau įkvepia, todėl reikia nebijoti jų kelti. Kita medalio pusė – jeigu šįkart nepavyko pasiekti aukščiausių tikslų ir tu save grauži, spaudi, – tai yra grįžimas atgal. Reikia užversti tą puslapį ir eiti pirmyn. Jeigu nepavyko, viskas gerai – perkeliame tą tikslą kitiems metams. Svarbu nepasiduoti ir bandyti dar kartą.
– Dabar – metų pradžia, daug žmonių susirašo metų tikslus ir nieko dėl jų nedaro. Kaip manai, kodėl sunku siekti tikslų?
– Valios nėra. Valia išryškėja susidūrus su pirmosiomis kliūtimis. Pavyzdžiui, žmogus ilgą laiką nesportavo ir nusprendžia nuo pirmadienio pradėti sportuoti. Kitą dieną viską skauda ir taip pradeda atidėlioti, nustumia sportavimą.
Kas gali padėti? Parodyti žmogui visokeriopą fizinės veiklos poveikį. Jeigu žmogus netaisyklingai sportuos, aišku, kad jam viską skaudės ir natūralu, kad jis pradės galvoti „kam man viso to reikia“? O taisyklingai sportuojant tai gerina sveikatą ir psichologinę būklę – suteikia optimizmo, ryžto, užsispyrimo, dėmesio koncentravimo.
– Papasakok apie tavyje kylantį sportinį pyktį...
– Sportinis pyktis yra gerai. Supykus organizme išsiskiria daugiau medžiagų, kurios skatina sprogstamąją jėgą. Pradedu energingiau viską daryti – stipriau mėtau, labiau fiziškai išsikraunu, atitinkamai ir galva geriau išsikrauna, pasidaro lengviau.
– Dalyvavai jau 4-iose paralimpinėse žaidynėse. Kokių įspūdžių iš ten parsivežti? Kodėl žiūrovams verta nuvažiuoti į paralimpines žaidynes?
– Ten susitinka patys stipriausi, kurie pirmiausia įveikia patys save, savo negalią. Aš nematau ir žaidžiu golbolą, bet yra žmonių be rankų, be kojų, kurie plaukia ir laimi. Man pačiam, turint negalią, tai atrodo neįtikėtina! Jeigu man dabar atimtų rankas ir kojas, aš net neįsivaizduoju, kaip reiktų plaukti, o jie plaukia ir laimi. Ten visa atmosfera yra įspūdinga, pakylėta, nėra paniurusių veidų.
– Sakai, kad paralimpinių žaidynių dalyviai pirmiausia įveikia patys save. O kaip tu įveikei savo negalią, prarastą regėjimą?
– Nuo kūdikystės blogai mačiau, todėl didelio streso dėl regėjimo nepatyriau. Buvo tik laiko klausimas – kada visiškai prarasiu regėjimą. Kai iš anksto žinai – visai kitaip priimi. Sunkiau žmogui, kuris po operacijos ar traumos netenka regėjimo. Jam didesnis šokas – įsivaizduok, gerai matei ir staiga tau išjungia elektrą, televizorių, šviesos visai nebelieka ir nieko nebematai – tada jau sunkiau priimti. O jeigu eini sportuoti – dar sunkiau, nes nematant reikia išmokti iš naujo orientuotis, visai kitokie judesiai. Vis tik, sportuodamas žmogus lengviau priima savo negalią.
– Ar žmogui su negalia sportuoti sunkiau?
– Taip. Reikia itin gerai jausti savo kūną, kad padarytum taisyklingus judesius. Tie didžiuliai veidrodžiai sporto salėse, skirti stebėti ir kontroliuoti savo judesius, neregiui nepadeda. Kitas dalykas – orientacija. Regintysis mato įvairias smulkmenas ir gali jas apibėgti, o neregiui reikia papildomų garsų, kurie praneštų apie kliūtis. Neregiai pagal garsus susikuria erdvinį aplinkos vaizdą.
– Kaip tu, nematydamas, išsiugdei tokį savarankiškumą?
– Regėjimo negalią turiu nuo gimimo, visa mano aplinka buvo tarp neįgaliųjų, nuo mažens buvau mokomas savarankiškumo. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras man buvo ne tik žinių vieta, bet ir savarankiškumo mokykla. Mus mokė mobilumo – kaip savarankiškai vaikščioti su baltąja lazdele, anksti išmokome patys susitvarkyti, pasigaminti valgyti ir kitų dalykų.
– Kokio tau norisi sveikųjų požiūrio į žmones su negalia?
– Norisi įprasto santykio, neakcentuojant ir nesureikšminant negalios.
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
