Dabar G.Pavliukianecas rūpinasi pirmųjų Lietuvoje šunų asistentų fondo reikalais, aktyviai savarankiškai treniruojasi ir tikisi 7-tą kartą ginti Lietuvos garbę paralimpinėse žaidynėse – Paryžiuje. Apie tai, kaip patyręs paralimpietis keliasi sau sportinius tikslus, kokią susikaupimo techniką naudoja prieš varžybas – pokalbis su golbolininku G.Pavliukianecu.
– Sportininkams svarbu vykdyti trenerio nurodymus, bet golbole tave vadina ne uoliu vykdytoju, o kūrėju, kuris sugeba sukurti gražų golbolo spektaklį, netikėtais sprendimais „ištraukti“ rungtynes...
– Žmonės bet kurioje srityje gali kurti. Sporte, manau, kurti gali ne visi. Yra stiprių individualių žaidėjų, bet yra žaidėjų, kurie iš sporto, iš žaidimo dar ir gauna malonumą.
Vieni žaidžia techniškai tvarkingai – metimai, gynyba, bet man svarbu pasielgti nestandartiškai, kad mano metimai būtų netikėti, nepatogūs, iš neįprastų padėčių. Paprastas kamuolio ridenimas yra neįdomus nei man, nei žiūrovui.
Varžovas irgi nekvailas, jis analizuoja mano stipriąsias puses. Vadinasi, jis to iš manęs tikisi, o aš turiu jį suklaidinti, apgudrauti, užmigdyti, nuvilioti, sukurti naujovišką metimą. Įvartį reikia sukurti – tiesiogine to žodžio prasme.
Tas kūrybiškumas yra mano ilgų žaidimo metų pasekmė.
– Garsėji kaip sportininkas, kuris lemiamu momentu geba susikaupti ir padaryti tai, ką reikia...
– Skaičiau japono parašytą knygą apie samurajaus kelią, kaip jis save valdydavo. Ten įdomiai aprašo, kaip susikaupti ir įteigti sau, kad viskas bus gerai. Svarbiausia – viską pradėti ramiai, negirdėti triukšmų, riksmų, pašalinių dirgiklių. Prieš rungtynes aš susikaupiu ties viena mintimi, panašiai, kaip sprendžiant matematikos užduotį – susitelkiu tik į sprendimą. Tuomet, kai jau pradedu žaisti aikštelėje, aš nebegirdžiu pašalinių dirgiklių.
Šią techniką prisijaukinau namie, savarankiškai, ji puikiai veikia visais atvejais, ne tik per varžybas. Iki šiol ją naudoju, kai man reikia susikaupti. Sutelkiu mintis į kažkokį objektą. Pavyzdžiui, sėdime čia ir sugalvojame, kad mums reikia atlikti šio kambario remontą – užsimerkiu ir pradedu įsivaizduoti, kaip aš dažysiu grindis, keisiu langus – visas mintis sutelkiu į šią erdvę. Netrukus pradedu nebegirdėti pašalinių minčių, pradedu save kontroliuoti. Tai praktikuoju prieš kiekvienas rungtynes. Naudoju ir daugiau pratimų iš samurajų knygų. Saviįtaiga yra sunkus dalykas. Bet sportininkai, kurie nemoka susikaupti, dirgina ir destabilizuoja komandą.
– Dar apie tave pasakoja, kad turi stebėtiną gebėjimą kabintis į gyvenimą.
– Absoliuti dauguma sportininkų su regėjimo negalia, iškovojusių Europos, pasaulio čempionatų ar paralimpinių žaidynių medalių, mokėsi aklųjų mokykloje ir gyveno internate, o ne integruotose mokyklose. Tokiu būdu jie išmoko stipriau įsikabinti į gyvenimą. Nes gyvenant internate, kaip gamtoje – reikia išgyventi, o išgyvena stipresni.
Pavyzdžiui, klasėje yra 5 silpnaregiai ir 1 aklas, mes nueiname žaisti krepšinio. Koks ten krepšinis – meti į krepšį, paskui to kamuolio nerandi. Bet esmė, kad mes bandome vienas su kitu varžytis, rungtyniaujame. Tuo tarpu integruotoje mokykloje silpnaregis žmogus neturi su kuo žaisti krepšinio. Ne tik krepšinio, ką jis bebandytų – visur praloš reginčiam žmogui. Jis niekada neturės tokių pačių galimybių, jo viduje pradės formuotis tas neigiamas savęs suvokimas „aš negaliu, turite man padėti“. Aišku, jam visi padės ir jis pripras.
Internato sąlygos leido mumyse išaugti tai kovotojo, sportininko savybei, kad aš galiu užsispirti ir kažko pasiekti, išsireikalauti iš gyvenimo. Kaip ir gyvenimas iš manęs. O besimokant integruotose mokyklose tik vienetams tai pavyksta. Jie labiau pripratę sulaukti pagalbos ir jiems atrodo, kad ta pagalba bus teikiama visą gyvenimą.
– Dėl savo talento pravardę „Sabonis“ įgijai vos pradėjęs žaisti golbolą, tačiau sakei, kad vaikystėje tave buvo nurašę kaip sportininką?
– Antroje klasėje aš buvau distrofikas, kaip degtukas, tai matyti iš vaikystės nuotraukų. 60 ar 100 metrų distancijas įveikdavau paskutinis iš klasės. Atsimenu, ateidavau pas mokytoją užsirašyti į sporto būrelį ir sulaukdavau žodžių „iš tavęs sportininkas neišeis“. Tačiau nuo 5 klasės mūsų mokykloje prasidėjo golbolo treniruotės ir gavau progą pamėginti. Man ir patiko, ir pavyko!
– Aplinkoje dažnai girdžiu žmones sakant „neturiu motyvacijos“. Iš kur tu turi motyvacijos jau 33 metus žaisti golbolą?
– Jeigu nori kažką padaryti, tai ir padarysi, o jeigu nenori, tai surasi šimtą priežasčių to nedaryti. „Neturiu motyvacijos“ – tik viena iš to šimto priežasčių.
Kai aš pradėjau sportuoti, apskritai didelių minčių apie sportą neturėjau. Bet mane įkvėpė, kai 1996 metais lietuviai grįžo iš Atlantos ir papasakojo daug didingų detalių apie paralimpines žaidynes. Tada man sukilo ambicija – kodėl čia lengvaatlečiai, dziudo atstovai važiuoja, o golbolas negali važiuoti?
Taip ir pradėjau kelti sau nuoseklius tikslus: pirmiausia – turiu patekti į rintinę, patekau. Tada – patekti į startinį trejetą, t.y. žaisti už rinktinę, o ne sėdėti ant suoliuko. Prasimušęs į startinį trejetą, tebesu jame jau virš 27 metų. Tada jau kėlėmės komandinius tikslus – patekti į paralimpines žaidynes. Dėl to visa komanda buvo užsivedusi. Patekome į Sidnėjaus paralimpines, bet tada dar neturėjome tiek žinių, patirties, kaip treniruotis, tobulėti. Mes mokėmės, klydome. Sidnėjuje iškovojome sidabrą be jokių žaidybinių planų, vien tik degdami noru ir sukandę dantis.
Tada prasidėjo visai naujas mūsų komandos etapas, kai atėjo treneris Karolis Levickis, su juo treniravausi daugiausiai laiko. Jis pradėjo su mumis dirbti visai kitaip ir nuo pradžių: staiga turėjome visą statistiką, varžovų klaidas, jų blokus, kiekvienas niuansas buvo paryškintas, treneris mus pasiguldydavo ir rodydavo, kaip koreguoti judesius. Daug kartų kartodavau judesius, kad naujas įprotis pakeistų seną. Supratau, kad iki tol mes žaisdavome aklai – be jokios strategijos ir taktikos.
Treneris viską filmuodavo, analizuodavo, susirašydavo ant lapuko, parodydavo mūsų klaidas – ne taip ranką ištiesei, pažastį per aukštai pakėlei, per daug pasviręs buvai ar pan. Mes perėjome į aukštesnį lygį, bet pokšt: Pekino paralimpinių žaidynių finale – kvaila klaida, kai pralošėme per 3 sekundes.
Būna ir man tokių dienų, kai aš ne tik tingiu, bet noriu spjauti į sportą ir eiti kuo toliau nuo jo. Bet sportas yra kaip narkotikas, prie jo priprantama. Dvi dienas nepasportavęs jau noriu judėjimo, veiksmo, noriu kautis su varžovais ir juos aplošti. O tą dieną, kai tingiu, einu į treniruotę vien dėl to, kad tai – mano pareiga, atsakomybė prieš komandą.
Tie nuolatiniai pakilimai ir nusileidimai ir sukuria, vis atnaujina motyvaciją.
– Tik lietuviams iškovojus paralimpinį auksą, atskleidėte paslaptį, kad visas paralimpines rungtynes Rio de Žaneire žaidei traumuotas?
– Atvažiavau į paralimpines žaidynes jausdamas tokį skausmą dilbyje, kad negalėdavau atlikti daugiau kaip dviejų metimų. Magnetinio rezonanso tyrimas parodė, kad įplyšo raumuo. Susėdome tada trise – aš, treneris Karolis Levickis ir mūsų gydytoja Dalia Slaninaitė – ir tariamės, – ką darom? Treneris sako „aš negaliu tavęs versti žaisti“. Medikė sako „aš galiu tau nupaišyti labai baisių pasekmių, o gali ir jokių nebūti“.
Sėdėjau gal 5 minutes ir galvojau, ką daryti. Atsirado baimė, kad jau ir taip nematau, o jeigu dar vienos rankos imsiu nevaldyti? Ir vis tik nusprendžiau dalyvauti maksimaliai: juk 4 metus ruošiausi paralimpinėms ir likus valandai iki egzaminų – nesupasuosiu, rizikuosiu, bandom žaisti.
Kad ir kaip skaudėjo, man buvo svarbus jausmas, kad aš bent jau pamėginau, padariau viską, ką galėjau. Nei vienam komandos nariui to nesakėme. Visas paralimpines rungtynes žaidžiau su nuskausminamaisiais, o joms pasibaigus – krūviai smigo ir po 2 mėnesių skausmo nebeliko.
Ši istorija – apie pasitikėjimą. Šiuo atveju, pasitikėjimą daktare: tepalai, teipavimas, kad raumenys toliau neplyštų.
– Sakoma, kad iš pergalių išmokstama mažai, kad tobulėti skatina pralaimėjimai. Kokia tavo patirtis?
– Mano pergalių ir pralaimėjimų santykis yra toks: aš dalyvavau 9-iuose Europos čempionatuose, iš jų su medaliais grįžome 6 kartus. Iš 5-ių pasaulio čempionatų su medaliais grįžome 4 kartus. Iš 6-ių paralimpinių žaidynių medalius iškovojome 4 kartus.
Pagrindinis mūsų pergalių kalvis – treneris K.Levickis, su juo iškovojome daugiausiai medalių ir jis visuomet toje pergalių statinėje medaus rasdavo gerą samtį deguto.
Po visų turnyrų, pasibaigus atostogoms, mes susirinkdavome ir analizuodavome savo klaidas, net ir iš pergalingų rungtynių. Treneris iškarpydavo mūsų klaidas, jas susistemindavo. Tad mes tiek iš pergalių, tiek iš pralaimėjimų imdavome visas galimas pamokas ir iš klaidų dar kartą mokydavomės.
Jeigu visos komandos augs, o tu liksi tame pačiame lygyje, tai medalio nematysi. Jeigu tu augi, tai nereiškia, kad kiti sėdi vietoje. Todėl būtina nuolat tobulintis.
Mums, silpnaregiams, sunku susirinkti informaciją apie varžovus. Mes priešininką pažįstame tik pagal jo metimus, bet mes nematome, ar jis kojomis gerai kampą užsidengia, ar pro jį mūsų kamuoliai pavojingai šluojasi, ar ne, ar jis laiku grįžta į vietą, ar ne? Todėl treneris yra mūsų akys ir čia vėl gi kalbame apie pasitikėjimą, be kurio sporte daug nepasieksi.
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
