– Susipažinome Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse, kur dalyvavai dar būdamas moksleivis, 17-metis. Kaip dabar prisimeni Rio?
– Aš per anksti patekau į Paralimpines žaidynes – 2016 metais Rio de Žaneire dar buvau per silpnai pasiruošęs. Mes pakilome į tą lygį ir dar nesupratome, kiek reikia dirbti. Nemėgstu tiesiog dalyvauti. Man patinka varžytis dėl tikslo. Tikslas yra medaliai. Grįžęs iš Rio, palaipsniui suformulavau tikslus, kokių titulų noriu pasiekti iki Tokijo paralimpinių žaidynių.
Kai kuriuos šų tikslų pavyko pasiekti – 2017 metais Meksikoje tapau pasaulio čempionu (50 m laisvu stiliumi) ir iškovojau bronzos medalį (100 m laisvu stiliumi). Kai kurių tikslų nepavyko pasiekti, kai atvažiavau į Europos čempionatą su temperatūra ir tikėjausi, kad išgėręs vaistų kažką padarysiu. Paskui Madeiroje iškovojau tris aukso medalius, tapau Europos žmonių su negalia plaukimo čempionu trijose rungtyse: 50 m laisvu stiliumi, 100 m laisvu stiliumi ir 100 m krūtine.
– Po 2019 metų pasaulio čempionato sakei aiškiai supratęs, kad tau koją pakišo psichologija?
– Jei ateinu į persirengimo kambarį prieš startą ir jaučiuosi nesavas, visas drebu, vadinasi – esu nepasiruošęs. Apėmė baimė, kad nepakartosiu 2017-ųjų metų sėkmės. Apginti pasaulio čempiono vardą – pats sau užsidėjau per didelį spaudimą, per daug mąsčiau.
Po tos pamokos pradėjau bendrauti su sporto psichologe Monika Kuzmickaite. Neturiu didelių psichologinių problemų, bet sporte turi būti kūnas karštas, o galva šalta.
Tad aš ir mokausi „šaltos galvos“: susitelkimo, susikaupimo – ko aš noriu ir kaip turiu atlikti savo darbą. Dabar ateinu į startą ir nebegalvoju apie priešininkus, tik susitelkiu į tai, kaip atliksiu patį plaukimą. Jaučiu tik kovinę parengtį – nei per daug nusilpęs, nei per daug stresuojantis.
Kuriu vaizdinį galvoje – kaip aš plaukiu, kaip startuoju, kokie mano grybšniai, kaip laikausi tiesiai. Neleidžiu savo galvai kurti vaizdinių, kaip pralaimiu, neįsileidžiu neigiamų minčių. Kartais sportininkai pamiršta, kad psichologinis pasirengimas yra pats svarbiausias.
– Kokie psichologės užduoti klausimai tau labiausiai padėjo?
– Kas atsitiks, jei pralaimėsiu? Prasuku galvoje blogiausią scenarijų ir pamatau, kad nieko. Pralaimėjimas nėra pasaulio pabaiga. Jei sugebi susitaikyti su pralaimėjimu, ateis ir laimėjimai.
– Papasakok, kaip tu įsivaizduoji save plaukiantį?
– Prieš eidamas miegoti atlaisvinu galvą, kad ji pailsėtų. Apie nieką negalvoju. Čia ir yra menas – sugebėti atsipalaiduoti ir nepriimti minčių į galvą.
Dieną, kai esu nepavargęs, kai lieka dvi savaitės iki varžybų, pradedu dirbti su savimi – imituoju plaukimą, visus judesius, kaip kas bus, darau viską, kas susiję su manimi.
Į kiekvienas varžybas žiūriu kaip į patį svarbiausią mano sezono startą ir aš turiu jame padaryti viską, ką galiu, kad pasiekčiau geriausią rezultatą. Kad atėjus svarbiausiems startams – paralimpinėms žaidynėms, pasaulio ir Europos čempionatams, kūnas jau būtų pripratęs prie to jaudulio.
– Kaip atrodo tavo kasdiena?
– Svarbiausia – rutina. Aš miegu 9,5 val., nes taip mano kūnas geriausiai atsigauna. 7 valandą ryto jau būnu rytinėje treniruotėje, kur turiu būti išsimiegojęs, papusryčiavęs, prasimankštinęs, tada ateina treneris, susako treniruotės planą, ką šiandien darysime. Tada plaukiu apšilimą, pagrindinį plaukimą ir atsiplaukimą. Po treniruotės grįžtu namo arba važiuoju į universitetą, pavalgau. Visada turiu su savimi užkandžių.
Viskas yra suplanuota, įskaitant ir kiek laiko turi praeiti tarp valgių. Ne visiems patinka tokia rutina, o man patinka, kai žinau, ką darysiu už dviejų valandų ar kitą dieną.
– Ką studijuoji?
– Studijuoju treniravimo sistemas. Esu plaukimo specializantas. Mano svajonė sėkmingai pabaigti studijas, iškart praktikuoti ir taikyti gaunamas žinias sau. Viskuo domiuosi, su treneriu analizuojame, diskutuojame, kurios metodikos yra geresnės, kuri treniravimosi sistema man labiau tinka.
Man patinka, kad Lietuvos sporto universiteto dėstytojai pateikia naujausią mokslinę informaciją, nesiūlo senienų.
– Kokie tavo didžiausi atradimai iš studijų?
– Supratau, kad žmogaus galimybės yra beribės. Žmogus sugeba prisitaikyti prie bet kokių sąlygų. Reiškia, skausmas yra tik psichologinė iliuzija. Jeigu sugebi per ją perlipti, tai kodėl negali dar daugiau iš savęs išsireikalauti? Aš tai sau taikau.
Ypač įdomios neuromechanikos žinios. Daug sužinojau apie fiziologinių dalykų pritaikymą: kaip lavinti greitumą, kaip vandenyje ugdoma jėga, pats išbandau naujausių tyrimų rezultatus, pavyzdžiui, kokia technika geresnė plaukiant brasu (krūtine) ar krauliu (laisvuoju stiliumi). Kai kas veikia, kai kas neveikia.
Plaukimas – individuali sporto šaka ir individualūs technikos elementai. Svarbiausia plaukime yra pojūtis – kaip traukdamas grybšnį jauti vandenį, koks pasipriešinimas ir panašiai.
– Kartais tavo rytinės treniruotės prasideda 6 val. Ar tavęs neapima silpnybės, kad tingi, negali atsikelti?
– Ne. Kartais taip pasitaiko penktadienį, šeštadienį, po tikrai sunkių treniruočių, bet vis tiek atsikeliu, pavalgau ir kol atvažiuoju į baseiną – jau šviežias, vėl galiu dirbti.
Man nebėra problemos atsikelti, nors kiti statosi 2-3 žadintuvus. Aš pripratęs prie rutinos. Rutina man duoda ramybę, žinojimą, ką darysiu kitame etape. Kartais gaunu atostogų. Iš tiesų, man labai keista, kaip galima gyventi be planų, rutinos?
Dažnai matome, kad, baigę karjerą sportininkai pakliūna į depresijos liūną vien dėl to, kad nebelieka rutinos, jie nebežino, ką veiks kitą dieną. Aš turiu planą ir savo atostogoms, ir ką darysiu, kai baigsiu plaukiko karjerą, kad nepatirčiau psichologinių problemų.
Rutina yra tas mažas pokytis, kurį pritaikęs savo gyvenime sulaukiau didžiausių teigiamų rezultatų.
– Kada tau įvyko lūžis nuo bim-bam iki 100 proc. atsidavimo sportui?
– Po Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių įvyko lūžis, kad aš noriu daug nuveikti sporte. Sunkiai dirbau, laimėjau pasaulio čempionatą, tada apėmė jausmas „ai, laimėjau vieną kartą, galima atsipalaiduoti, laimėsiu darkart“. Tada susirgau, pralaimėjau, užvirė pyktis „reiškia, aš per mažai dirbu, taip neteisinga“. Po to nebeliko noro skųstis, o susiėmiau ir ėmiau sunkiai, nuosekliai dirbti.
– O sunkiai dirbti tai – daugiau ar protingiau?
– Mano logika tokia: treniruotėse turiu palikti visą širdį ir protą, tada varžybose ateina rezultatai. Kuo sunkiau dirbsiu treniruotėse, tuo varžybose bus lengviau.
Kai jaučiu, kad kūnas yra nuvargęs ir norisi viską mesti, bet aš darau toliau, tada vyksta perlipimas per save. Tai yra svarbiausias momentas – nepasiduoti tomis akimirkomis, kai yra sunku. Visiems ir visada yra verta perlipti sunkiausius barjerus. Manau, gyvenimas tam ir skirtas.
Imitacinių treniruočių ir varžybų norisi daugiau. Nes varžybinio jaudulio treniruotėse imituoti negali. Net Lietuvos aklųjų ir silpnaregių plaukimo čempionate, kur nėra daug plaukikų su aukštais rezultatais, jaučiu jaudulį, sukyla viskas, tai skatina rodyti gerus rezultatus.
– Kalbamės kavinėje, kvepia picos...
– Picas valgau vieną kartą per mėnesį, vadinama angliavandenių „užkrova“: pasikraunu angliavandenių, tačiau picoje daug negerųjų riebalų. Manau, kad kiekvienas jaučia sunkumą nuo nesveiko maisto – užkimštas skrandis, pilvas išpūstas, nemalonus jausmas.
Valgau sveiką maistą, nes žinau, ko noriu. Apskritai jeigu nori pasiekti rezultato, turi atsisakyti žalingų įpročių. Ne tik sporte. Manęs žalingi įpročiai netraukia – esu pilnai atsidavęs sportui. Myliu sportą, tai – mano pašaukimas, palaima. Tad kol esu jaunas, noriu viską iš savęs išspausti sporte.
– Kas tau suteikia tą palaimą sporte?
– Didžiausias malonumas – pergalės, iškovotos prizinės vietos.
Ir treniruotės. Treniruotėse nusivarau taip, kad ne išlipu, o iššliaužiu iš baseino. Patinka tas jausmas, kai esu sunkus, nuvargęs, kartais ir pikta būna, bet vis tiek po sunkios treniruotės jaučiu neapsakomą palaimą. Tikriausiai laimingas jaučiuosi dėl to, kad visas atsidaviau treniruotei. O dar jeigu treneris pagiria, tada širdyje gera, jaučiuosi gyvenantis darnoje su savimi, nes einu link norimo tikslo. Kiekvienas mažas žingsnelis link tikslo yra palaima.
Varžybose juk nebūna „palauk manęs, aš dar pasitreniruosiu ir grįšiu“, todėl jeigu treniruotėse sugebi perlipti per save ir išspausti iš savęs viską – iš čia susiformuoja charakteris, užsispyrimas, dingsta visos silpnybės ir baimės.
– Kas Rio de Žaneiro paralimpiadoje tau labiausiai įsiminė?
– Didžiausią įspūdį padarė didelė paralimpiečių bendruomenė. Nesvarbu, kad mes varžomės skirtingose rungtyse, bet esame kaip didelis šeimos ratas, visi noriai bendrauja, elgiasi draugiškai. Tas pats su mano sporto klasės atstovais: mes baseine konkuruojame, bet už baseino ribų bendraujame, kalbamės apie gyvenimą. Tai yra pats geriausias dalykas. Konkurencija turi vykti baseine, o už baseino ribų turi būti geras ryšys.
– Sakoma, iš klaidų daugiau išmokstama?
– Kai esi aklas, minimalūs techniniai elementai turi daug įtakos: ne taip ranką padėsiu, nusuksiu į kitą pusę ir pralošiu dešimt dešimtųjų, užsikabinu už krašto, jau pusę sekundės pralošiu. Todėl po pralaimėjimų analizuojame vaizdinę medžiagą, klaidas ir stengiuosi treniruotėje atidirbti. Stengiuosi galvoje sukurti tą vaizdinį, kaip turi būti plaukiama, koks jausmas, kurioje pusėje esu, nes vandenyje visai kitokia orientacija nei sausumoje.
– Akli plaukikai turi daugiau šansų būti diskvalifikuoti, nei sveikieji, ar ne?
– Žymiai daugiau: startas, false-startas, išnėrimas į kitą taką, priešininko sukliudymas. Jeigu artėjant prie posūkio treneris ne taip pabaksnos į nugarą ir nepaliesiu pirmos sienelės – mane diskvalifikuos. Jeigu akinukai persišvies – diskvalifikuos. Dėl to tikriausiai ir žavi šis sportas – daug rizikos, kiek jaudulio atneša. Ypač brasu kai plauki – plaukiu ir galvoju, ar atsiradau kitame take, ar ne? Ir ta mintis varo mane į priekį. Ačiū Dievui, kol kas nebuvau atsidūręs kitame take, nors toks pavojus iškyla posūkio metu. Sveikųjų plaukime tokių dalykų nebūna.
– Dažno sportininko variklis – noras kažkam kažką įrodyti. Kaip tau?
– Didžiausias įrodymas yra sau, kad galiu kažko pasiekti. Mūsų valstybė yra maža, nėra daug žmonių, kurie laimi paralimpinius medalius. Noriu parodyti, kad ir būdamas iš mažos valstybės galiu daug ką nuveikti sporte. Myliu savo šalį, esu patriotas. Noriu, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie Lietuvą. Tai mane stipriai veda į priekį.
Noriu parodyti, kad maža tauta su nedideliu finansavimu esame beprotiškai stiprūs, vieningi ir galime labai toli nužygiuoti. Manau, kad dauguma tai žino, tiesiog kartais reikia priminti.
– Ar tu kada žiūrėjai į savo regėjimo negalią kaip į apribojimą?
– Esu aklas, bet neišskiriu savęs. Kai apakau, man buvo sunkus periodas, bet dabar man tai yra normalus dalykas – pripratimo reikalas.
– Ar skiriasi trenerio darbas su nematančiu plaukiku?
– Darbas su aklu žmogumi yra visiškai kitoks. Treneris turi išmokti perteikti. Būna, kad mano treneris Ramūnas Leonas man vizualiai kažką rodo. Girdžiu, kaip jis kvėpuoja ir rankomis mojuoja, taip juokinga, sakau „treneri, jūs pamiršote, kad aš nematau, ką jūs ten rankomis mojuojate“. Sako „ai, tiksliai, pripratęs“. Tada paima ranką. Man dažniausiai užtenka ir žodžiu paaiškinti, ko iš manęs nori, kadangi aš lankiau treniruotes ir kai dar mačiau. Bet jeigu naujesni judesiai, tada mane išsikelia ant kranto, pasiguldo ant suoliuko, liečia ir rodo.
Tikiuosi, kad ateityje atsiras daugiau trenerių, kurie norės dirbti su neregiais plaukikais – tam svarbu trenerius finansiškai įvertinti – ir tikrai atsiras daug gerų plaukikų. Manau, tam ir yra mano kelias – praminti takus, kad kitiems būtų lengviau, kad jau būtų orientyras, kaip dirbti su neregiais plaukikais.
Norisi pakeisti visuomenės požiūrį, nes visi galvoja, kad su aklu žmogumi dirbti yra labai sunku. Na taip, sunku, reikalauja daug laiko ir atsakomybė didesnė. Bet aklas žmogus iš tikrųjų niekuo nesiskiria nuo kito: jis yra supratingas, sąmoningas, nori dirbti, tobulėti – tai yra svarbiausia.
Kartais sveikas žmogus netgi neturi tiek užsibrėžimo ir motyvacijos dirbti, kiek žmogus su negalia. Nes žmogus, kuris neturi jokios negalios, jis turi viską ir nesugeba to įvertinti. O žmogus, kuris turi kokią negalią, vertina viską, ką gali daryti. Daug labiau džiaugiasi, kad turi galimybę sportuoti.
Akli žmonės yra jautrūs, supratingi ir man gera su jais bendrauti.
– Vaikystėje šiek tiek matei, ar dėl to turi pranašumų prieš plaukikus, kurie nuo vaikystės nematė?
– Tarp S11 klasės finalininkų nėra nei vieno plaukiko, kuris būtų aklas nuo gimimo. Visi prarado regėjimą arba dėl nelaimingų atsitikimų, arba dėl ligų. Tai daug duoda. Jeigu pradėjai plaukti matydamas, tai visus techninius niuansus jau esi išdirbęs, esi išmokintas, kaip ranka eina ir kt.
Kai netenki regėjimo, prasideda kiti pojūčiai – dirbama su orientacija vandenyje, bet grybšniai niekur nedingsta, jau esi pripratęs. Plaukikui svarbiausia yra jausmas vandenyje. Jei sugeba išvystyti gerą jausmą vandenyje, tai oho koks greitis gali būti.
Jei žmogus nuo mažens aklas – kūno koordinacija visai kitokia, jos nėra. Nuo gimimo aklas žmogus turi daug baimių. O anksčiau matęs žmogus neturi baimės plaukdamas atsitrenkti į sienelę, susibraižyti ir pan. Vizualinis technikos supratimas yra visai kitoks. Man treneris pasako ir aš suprantu, galiu tai perteikti vandenyje, bet nuo vaikystės aklam žmogui tu gali aiškinti ir jis nesupras.
– Ką tu patartum kitiems žmonėms su negalia, kurie kažko nedrįsta, neišeina iš kambario?
– Linkiu prisikurti mažiau baimių. Sugalvoti svajonių ir jų siekti. Juk nieko nėra uždaryto, uždrausto, visi keliai – laisvi. Užsimanei plaukti – eini, plauki. Užsimanei dviračiu važiuoti – imi ir važiuoji. Visas baimes mes sukuriame savo galvoje. Paprastas patarimas – daryk tai, kas tau patinka. Patinka valgyti – valgyk, patinka sportuoti – sportuok.
– Kodėl plaukimas yra naudingas?
– Prasivalo kvėpavimo takai, didėja plaučių tūris, dirba daug raumenų grupių. Vandenyje sudeginama labai daug kalorijų, nes tai nuolatinis fizinis darbas. Juk kiek reikia jėgų, kad išlaikytum kūną ant vandens, kad atliktum judesį, nors ir atrodo, kad vandenyje nepavargsti. Vandenyje gerai mesti svorį.
– Kokį sportininką tu laikai sau pavyzdžiu?
– Man pavyzdys yra Bradley Snyderis – JAV karo veteranas, plaukiantis mano klasėje, pelnęs jau 7 paralimpinius medalius. Jo gyvenimo istorija užgniaužia kvapą. Afganistane sprogusi mina ištaškė jam akis. Mane įkvepia jo nepasidavimas, noras gyvenime kažką nuveikti, perlipti visus barjerus. Verta paklausyti, kaip jis šneka ir iš jo pasimokyti, tai tikrai yra aukšto lygio sportininkas ir žmogus.
– Iš šono atrodo, kad aukščiausio lygio sportininkai daugiau nieko ir neturi, tik sportą?
– Reikia gyvenime ir dar kažką veikti, nes jeigu gyvensi vien sportu, gali psichologiškai pavargti. Kai šalia plaukimo dar kažkuo užsiimu, studijuoju, tada lengviau, įdomiau, neatsibosta, pasiilgstu plaukimo.
– Kaip manai, kokios tavo charakterio savybės susiformavo būtent sporto dėka?
– Sportas sustiprina psichologiškai. Nepalūžtu. Drąsiai rizikuoju. Nebijau sunkaus darbo, dingsta visos baimės. Žinau, kad aš niekada nepasiduosiu žalingiems įpročiams. Prisižiūriu, valgau sveiką maistą. Sportas duoda labai daug, ypač išugdo pagarbą kitiems.
Visa tai persikelia ir į kitas gyvenimo sritis. Kai sunkiai dirbu treniruotėse, nepasiduodu ir studijose. Būna, reikia daryti tyrimus, rašyti bakalauro darbą, kartais net nežinau, nuo ko pradėti, bet atkakliai ieškau žinių ir žmonių, kurie man padeda atsakyti į klausimus.
Manau, kad aukščiausią lygį pasiekę sportininkai nebūna dviveidės asmenybės, kad sporte – valingas, o kitose srityse – apsileidęs.
– Kaip tau sportas siejasi su vyriškumu?
– Dar nebuvau susimąstęs apie tai. Sporte daug lemia pinigai. Dideli pinigai ir geram sportininkui gali susukti galvą. Įsivaizduokite, žmogus, kuris niekada negaudavo didelių pinigų, staiga pradeda juos gauti ir tiesiog nebesusitvarko. Pradeda galvoti, kad jis visą gyvenimą tuos pinigus gaus. Tie kontraktai ir blizgesys susuka galvą.
Aš tą patyriau. Paauglystėje, kai pradėjau gauti pirmuosius pinigus, ėmiau galvoti –„cha, čia tiek pinigų, galiu sau leisti tą ir tą“. Po kiek laiko susiėmiau „gal aš geriau neišlaidausiu, o pataupysiu ir kažką tikrai vertingo galėsiu nusipirkti“.
Man tėvai ir treneris yra autoritetas. Jie patarė, kad pinigai, kuriuos gaunu sporte, nėra amžini: jie ateis ir išeis, o ką būsiu susitaupęs, tą turėsiu.
– Ką darai, kai plaukimas atsibosta?
– Aš turiu didelį tikslą, kurio siekiu ir negaliu taip paprastai mesti. Todėl, kai ateina mintis „atsibodo“, susiimu, atsisėdu ir pagalvoju „kodėl aš pasirinkau tokį sportą, kam man to reikia“, susidedu pliusus ir minusus, žiūriu, kad daugiau pliusų – gerai, reiškia dar neatsibodo, einam toliau.
Kol man pavyksta gerinti rezultatus, vadinasi, esu teisingame kelyje.
– Ar turi baimių vandenyje?
– Kai praradau regėjimą ir pradėjau iš naujo mokytis plaukti, tiek kartų pirštus į sieneles atsidaužiau, kad mano jau visos baimės dingusios.
– Kaip stabdai užplūstančias neigiamas mintis?
– Tam yra psichologinės treniruotės. Man veiksmingas būdas – neigiamas mintis užrašyti ir palikti segtuve. Svarbiausia neigiamas mintis pašalinti iš galvos.
Dar man padeda meditacija – nuraminti mintis, atsipalaiduoti, išlikti susitelkusiu. Medituoju bet kada, kai turiu laisvo laiko, arba kai užplaukia juodos mintys – pameditavus iškart lengviau.
– Kaip atrodo tavo savaitė prieš varžybas?
– Sutelkiu visą dėmesį į patį plaukimą ir į save: kaip aš atliksiu judesius, kaip nušoksiu startuodamas, kaip plauksiu, kaip laikysiuosi tiesiai, kaip ateinu į patį pasiruošimo kambarį, kaip mane išveda į startą. Visa tai perteikiu galvoje ir nuolat sau kartoju, kad aš esu pasiruošęs, kad tai yra mano laikas, kad tai yra mano vieta ir aš padarysiu geriausia, ką galiu.
Prieš startą klausausi muzikos ir į galvą įsileidžiu tik teigiamas akimirkas apie laimėjimus: kaip aš laimėjau pasaulio čempionatą, pasiekiau asmeninį rekordą. Galvoju apie laimingiausius momentus iš sporto ir ateina ramybė.
– Kaip tu paaiškini olimpinių žaidynių fenomeną?
– Visi jaučia azartą ir palaiko besivaržančius. Įdomu, kaip sportininkai sugeba pasiekti tokius aukštus rezultatus. Sportas yra gražus dalykas. Sportas yra menas.
Sportinis pyktis taip pat yra gerai – jis suteikia norą varžytis, aplenkti, būti geriausiu, duoda papildomo adrenalino, bet jis turi likti tik sporte, neperžengti ribų.
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
