Šiame poste jis pakeitė ilgametį LPOK vadovą, kuris prezidento pareigas su pertraukomis ėjo net šešias kadencijas, arba 21 metus, Vytautą Kvietkauską.
M.Bilius buvo vienintelis kandidatas, nors dar kelios dienos prieš rinkimus kova dėl prezidentinės kėdės žadėjo kur kas didesnę intrigą. „Truputį gaila, kad esu vienintelis kandidatas. Kaip ir sporto varžybose, norisi bent šiek tiek konkurencijos“, – prieš balsavimą apgailestavo vienintelis kandidatas.
Iš pradžių norą eiti LPOK prezidento pareigas, be M.Biliaus, buvo pareiškęs ir tuometis LPOK generalinis sekretorius Gintaras Zavadckis bei VšĮ „Sveikas miestas“ vadovas Mantas Paulauskas. Tačiau M.Paulauskas persigalvojo labai greitai, sakydamas, kad dabar atėjo M.Biliaus laikas. O kad rinkimuose nedalyvaus buvusios sistemos šalininku laikytas G. Zavadckis, M.Bilius sužinojo tik rinkimų išvakarėse.
„Visomis išgalėmis sieksiu integruoti neįgaliųjų sportą į sveikųjų, kad jie vienodomis sąlygomis treniruotųsi sporto mokyklose, sieksiu suvienodinti premijas. Atiduosiu visą širdį, stengdamasis išauginti naują parolimpiečių kartą. Stengsiuosi ne tik įkvėpti savo pavyzdžiu, bet ir padėsiu siekti užsibrėžtų tikslų. Negalia nėra trūkumas, tai kažko naujo ir daug didesnio pradžia. Supratau, kad privalau dar labiau džiaugtis gyvenimu, atkakliau siekti savo tikslų. Esu pasiryžęs atiduoti visas jėgas neįgaliųjų sporto bendruomenei burti“, – prisistatydamas kalbėjo Rio d Žaneiro parolimpinių žaidynių čempionas ir sidabro medalio laimėtojas M.Bilius.
35-erių lengvaatletis iš Šiaulių, Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse tapęs olimpiniu čempionu rutulio stūmimo rungtyje, be to, iškovojęs sidabro medalį disko metimo sektoriuje, LPOK prezidentu išrinktas vienbalsiai atviru balsavimu. Su jo atėjimu siejami nauji vėjai LPOK. Simboliškai perduodamas prezidento vairą, V.Kvietkauskas jam įteikė organizacijos antspaudą ir iš savo atlapo persegė auksinį LPOK ženklelį.
V.Kvietkauskas, perdavęs LPOK vairą, iš LPOK veiklos nesitraukia: kaip Parolimpinio sporto rėmimo fondo atstovas, jis išrinktas į LPOK Vykdomąjį komitetą. Į Vykdomąjį komitetą taip pat išrinkti trys Lietuvos aklųjų sporto federacijos kandidatai – Juozas Miliauskas, Vytautas Girnius ir Remigijus Bagdonas bei trys Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos atstovai – Kęstutis Skučas, Ignas Mačiukas ir Deimantas Jusys.
„Vykdomasis komitetas buvo išrinktas itin stiprus. K.Skučas daug metų yra praleidęs su neįgaliųjų sportu, D.Jusys daug metų dirbo sporto mokyklose treneriu. Bendrai sujungę mintis ir jėgas, galėsime daugiau pasiekti“, – džiaugėsi M.Bilius.
Dešiniąja naujojo LPOK prezidento ranka tapo generaliniu sekretoriumi išrinktas Paulius Kalvelis. Jis yra ir Lietuvos aklųjų sporto federacijos Vykdomojo komiteto narys, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos centro tarybos narys, treneris, aklųjų stalo teniso (šoudauno) čempionas.
LPOK viceprezidentais išrinkti Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentas J.Miliauskas ir Kauno miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkas, keletą šimtų dalyvių sutraukiančių tradicinių neįgaliųjų sporto žaidynių organizatorius I. Mačiukas.
- Kur šiandien jus galima dažniau pamatyti – Šiauliuose ar Vilniuje? – paklausėme M.Biliaus.
- Gyvenu Šiauliuose, Kaune ir Vilniuje: treneris Kaune, Vilniuje – visa LPOK būstinė, čia būnu, kai reikia. Tad, galima sakyti, kad gyvenu Vilniuje.
- Išrinktas prezidentu sakėte, kad vienas pirmųjų darbų bus žygiai dėl rengiamo Kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo projekto. Ką pavyko nuveikti šioje srityje?
- Dalyvavome Seime įvairių komitetų rengiamuose posėdžiuose, socialdemokratų frakcijos susibėgime su sporto bendruomene. Šis Sporto įstatymo pakeitimo projektas mums yra labai nepalankus – neįgaliųjų sportą jis grąžina atgal per kokius 25 metus. Po Rio parolimpinių žaidynių kalbėjome, kad neįgalieji – tokie pat žmonės, tokie pat sportininkai, tačiau šiame projekte mes matome viską kitaip. Įstatymo pakeitimas numato, kad sveikieji sportininkai rentą gautų tapę olimpinių žaidynių prizininkais, pasaulio bei Europos čempionais, o neįgalieji sportininkai ją gautų, tik tapę parolimpinių žaidynių čempionais. Gerokai skirtųsi ir gaunamų rentų dydis, nes parolimpiniai čempionai būtų prilyginti sveikųjų sportininkų Europos čempionams. Bandau įrodyti, kad neįgaliųjų sportas – tai tas pats sportas. Dar yra laiko, nes įstatymo projektas bus svarstomas gegužės 30 dieną. Praktiškai kas antrą dieną tenka Seime rodytis ir šnekėti, ir rašyti, pagrįsti, kodėl turi būti kitaip.
- Su kokiu nusiteikimu sutinka jus valdžios vyrai – ar sunku pakeisti požiūrį į neįgaliuosius sportininkus?
- Labai sunku pasakyti – lyg ir supranta, lyg ir viskas gerai. Bet stebuklų visokių būna. Dalyvauji Rio, žinai, kaip viskas yra, grįžti, visi sako, kokie jūs šaunuoliai, neįgaliųjų sportas – jėga, žmonės pasitinka, visuomenė palaiko, iškyla daug klausimų, kodėl tokia nelygybė tarp sveikųjų ir neįgaliųjų sporto, o įstatymas staiga paruošiamas visai į kitą pusę. Trečio straipsnio „Kūno kultūros ir sporto principai“ pirmoje dalyje numatytas lygiateisiškumas pagal kalbą, lytį, negalią, viskas skamba gražiai, o toliau pamatai, kad neįgalieji paliekami kažkur už nugaros. Juk ir pati prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad turi būti suvienodintos sąlygos sveikiesiems ir neįgaliesiems.
- Mėnuo prezidento kėdėje – neilgas laiko tarpas. Ir vis dėlto, kokių darbų teko jau imtis per jį?
- Kai atėjome su generaliniu sekretoriumi P.Kalveliu, supratau, kad per 25 metus nieko nebuvo daryta. Tie patys elektroninių paštų adresai... Įmonė „5 kontinentai“, prižiūrinti domeną „lpok“, geranoriškai jį mums atidavė, nes tai buvo net ne mūsų turtas. Dabar tvarkomės elektroninių paštų adresus, kad būtų president@lpok.lt, info@lpok.lt – paprastų dalykų nebuvo. Tai viena. Kitas dalykas – reikėjo tvarkyti turto perdavimo ir priėmimo iš buvusios valdžios reikalus. Renkamės komandą, kuri suprastų, kas yra neįgaliųjų sportas, ir kad tai yra sportas.
- Papasakokite daugiau apie komandą. Sakėte, kad norėtumėte, jog ji būtų didesnė.
- Nieko vardais ir pavardėmis įvardyti negaliu, bet manome, kad dar atsiras žmogus viešųjų ryšių klausimams, administratorius. Dar yra žmonių, dirbusių ir anksčiau, žiūrime, ar išeis susidirbti. Iki birželio 1 d. turėtume viską apsidėlioti.
Dėl kitų darbų – stengiamės pritraukti lėšų, taip pat ruošiama Tokijo programa, ji turėtų startuoti nuo 2018 m. sausio 1 dienos. Galvosime, kaip skatinti trenerius, kurie dirba su neįgaliais sportininkais, kaip skatinti jaunimą, kaip pritraukti jaunimo į sportą, nors iš tikrųjų tai – federacijų darbas. Bet neįgaliųjų sporto federacija kol kas iniciatyvos nerodo, nežinau, ar ją pamatysim. Mes, kaip LPOK, norime prisidėti prie to ir manome, kad jaunimo turi atsirasti, nors federacijos yra neįgaliųjų sporto pamatas.
Mes bandome kurti programas, kad būtų kažkiek iš biudžeto skirta ir inventoriui, ir treneriams skatinti, ir jaunimui, ir perspektyviems sportininkams. Dabar yra skiriamos stipendijos perspektyviems, bet jos tik šešios – šeši sportininkai ir šeši treneriai gauna.
Manome, kad reikėtų praplėsti šią programą, reikėtų skatinti gal ir esamus parolimpiečius, kurie dar gali atstovauti mūsų šaliai ir 2020 m. parolimpinėse žaidynėse Tokijuje. Darbų tikrai daug. Taip pat vyksta pasiruošimas pasaulio lengvosios atletikos čempionatui – bilietai, aprangos, apgyvendinimas – tam taip pat reikia laiko. Yra 18 žmonių, kurie skrenda, sugalvojome, kad įsitektume į turimus pinigus, skristi dviem grupėmis – vieni išskrenda pradžioje, kiti – per čempionato vidurį.
- Metėte akmenuką į Neįgaliųjų sporto federaciją?
- Bandysime kuo labiau bendradarbiauti. Su Aklųjų sporto federacija kol kas darbas vyksta, vyksta ir su Neįgaliųjų federacija, bet mes matome, kad pačios federacijos veiklumas turėtų būti didesnis, nes jie yra pagrindas, norint pritraukti jaunimo, naujų sportininkų. Neįgaliųjų federacijai priklauso 20 klubų, o aklųjų – 9 sporto klubai. Ir Neįgaliųjų federacija yra tas pagrindas, kad atsirastų parolimpiečiai. Bandysime kuo glaudžiau bendradarbiauti, bet neįgaliųjų sporto federacijoje matome sąstingį ir svarstome, kaip galėtume pagerinti jų darbą.
- Tokijo programa. Kokius veidus matysime – tuos pačius ar atsiras ir naujų?
Vienas iš mūsų tikslų – kad į Tokijo parolimpines žaidynes važiuotų daugiau sportininkų nei į Rio, kuriose dalyvavo 13 parolimpiečių. Norime, kad atsirastų daugiau sporto šakų. Turime gana stiprią šaulę, bandome sunkiąją atletiką išjudinti – turime tik štangos spaudimą. Yra ir sportininkų, svariai pasirodžiusių ir sveikųjų sporte. Tai Egidijus Valčiukas, jam dabar 18 metų. Jis jaunas, bet jo rezultatai jau neblogi, tad stengiamės, kad jis išvažiuotų į varžybas. Rio buvo penkių sporto šakų Lietuvos atstovų – golbolo, plaukimo, dziudo, lengvosios atletikos ir irklavimo. Gal dar porą pavyktų pridėti.
- Ar žiemos parolimpinės žaidynės, kuriose Lietuvos sportininkai dar nė karto nedalyvavo, yra įtrauktos į planus?
- Pradėjome bendradarbiauti su Lietuvos kerlingo (akmenslydžio) federacija, turinčia ir neįgaliųjų sportininkų komandą. Pažiūrėsime, kaip pavyks bendradarbiauti su Druskininkų „Snow“ arena, nes mes Lietuvoje turime kelias vadinamąsias slides, su kuriomis neįgalūs žmonės, sėdintys vežimėliuose, gali leistis nuo kalno. 2018 m. neišeis dalyvauti, bet žiūrint į perspektyvą – norime turėti – turi būti.
- Jau spėjote prisistatyti tarptautinei bendruomenei?
- Birželį Lenkijoje vyks Europos parolimpinių komitetų suvažiavimas, bus renkamas Europos POK prezidentas, ten teks dalyvauti. Su kaimynais teko bendrauti – su Latvijos prezidente, kurią pažįstu, pakalbėjome, galbūt artimiausiu metu reikės nuvykti aplankyti, gal palėksim ir iki Estijos POK. Planų yra, bet kol kas Lietuvoje dar yra labai daug vietų, kur reikia prisistatyti ir pasakyti: „Čia aš.“
- Su Lietuvos sporto vadovais buvote susitikęs, kalbėjote apie neįgaliųjų sporto reikalus?
- Su LTOK mes bendradarbiaujame, jie palaiko mūsų idėjas. Ar olimpinė, ar parolimpinė – manau, tai ta pati sporto šeima ir neturi būti didelio skirtumo, mes jo kol kas ir nejaučiame. Gauname ir geranoriškų patarimų, pasakome ir savo nuomonę. Bendraujame ir su KKSD, žiūrime, kaip toliau bus.
- Tapęs LPOK prezidentu toliau sportuosite?
- Neatmetu galimybės, kad būsiu priverstas trauktis iš didžiojo sporto. Dar pažiūrėsime, kaip viskas bus, Sporto įstatymas dar ruošiamas. Politikai šneka, kad turi būti lygiateisiškumas, bet jo iš tikrųjų nėra. Iki šiol parolimpinis čempionas buvo lygus su olimpiniu čempionu, tačiau įstatymo pakeitimu mus bandoma prilyginti jį sveikųjų Europos čempionui. Karjerą baigusių neįgalių sportininkų renta mažinama 40 procentų. Skaudžiausiai šis įstatymo pakeitimas paliestų tuos sportininkus, kurie dar sportuoja, bet jau yra iškovoję medalių.
Tikrai negalvojau apie karjeros pabaigą, dar bent vienose parolimpinėse žaidynėse galėčiau dalyvauti, jeigu ne tokie numatomi pakeitimai. Visi galvojame apie savo ateitį, turime šeimas. Tu kovoji, stengiesi, o čia sugalvoja, kad reikia pakeisti. Ir tai kalba ne tik apie mane – dar kokie 22 sportininkai apie tai galvoja, taip pat ir sveikieji sportininkai. Ir auksinė golbolo komanda, kuri dar gali dalyvauti Tokijuje, nes yra jauna. Bet jie, kaip ir aš, yra priversti svarstyti, ar stabdyti sportinę karjerą dabar ir prašyti rentos, kol ji nesumažinta beveik perpus, ar rizikuoti, viliantis politinės brandos, kai įstatymo pakeitimai bus pradėti derinti su sporto bendruomene.