Artėjant rugsėjo 22 d. vyksiančiam pėsčiųjų žygiui „Coastline Trek’18: Klaipėda with Gjensidige“, J.Vasilevičiūtė dalinasi patarimais, norintiems išbandyti ėjimą.
– Kaip Jūsų gyvenime atsirado vietos judėjimui?
– Kai buvau maža, su tėvais gyvenome kaime. Kaimynai ryte eidavo šerti gyvulių, o mano tėvai tuo metu bėgiodavo ir darydavo mankštą. Neįprastai jie tada atrodė... Kiek galiu prisiminti, nuolat mūsų šeima buvo aktyvi – bėgiojo, vaikščiodavo, mankštinosi. Judėjimas man įaugęs į kraują. Vasarą eidavome po kelis kilometrus iki ežero ir atgal, žiemą su rogutėmis susikabindavome į „traukinuką“ ir vykdavome į žygius.
Kai sulaukiau septynerių, tėvai mus su broliu nusivežė į Krymą. Turėjome poilsinį kelialapį, pagal kurį priklausė dvi savaitės kopimo į kalnus ir savaitė poilsio prie jūros. Nors į tą kalnų žygį buvo galima eiti nuo keturiolikos, tėvai susitarė ir aš jį įveikiau būdama perpus jaunesnė. Nuo vaikystės esu įpratusi nuolat judėti ir būti gamtoje.
Paauglystėje išgyvenau etapą, kai buvau nustojusi bėgioti, tačiau tėvai ragino nors šiek tiek pajudėti. Vis sakydavo, nors kelis kilometrus dėl sveikatos. Praktikavau orientacinį sportą, bet man svarbiau būdavo pabūti miške.
– O kaip įsitraukėte į pėsčiųjų žygius?
– Dar prieš 12 metų sudalyvauti pėsčiųjų žygyje paskatino tėtis, ėjau 75 kilometrus. Tai buvo laikas, kuomet pati norėjau sau įrodyti, kad galiu įveikti tokią trasą. Apie kilometrus tuomet negalvojau, tiesiog ėjau su gera kompanija. Šį atstumą pėsčiųjų žygiuose ėjau tris kartus. Man vertybė ne nueiti kilometrai, o laikas, kurį praleidžiu gamtoje su žmonėmis, su kuriais man gera. Niekada neskaičiavau, kiek kartų ėjau pėsčiųjų žygiuose, tačiau skaičius turėtų artėti link trečios dešimties.
Mano tėvai, tikri sporto entuziastai, patys inicijavo ir pradėjo rengti bėgimą aplink Želvos ežerą Molėtų rajone, Suginčiuose, kuriuose gimiau ir augau. Šį sausį renginys jau įvyks 29-ąjį kartą. Paprastai į jį susirenka apie 500 dalyvių. 13 km trasą aplink ežerą atvyksta įveikti sportuojantys žmonės, o 4 km renkasi ir niekada nesportavę kaimo bendruomenės nariai, seneliai bei močiutės su rogutėmis ir net vaikai.
Žiemą kartu su orientacininkų klubo nariais išsiruošiame į pėsčiųjų žygius naktį per pilnatį. Ji apšviečia kelią, sniegas – baltas, todėl gerai matosi čiuožimo kelias. Šią tradiciją vadiname lunatikų naktimi. Paprastai trasos ilgis svyruoja nuo 10 iki 20 kilometrų. Net ir 20 laipsnių šalčio tikrų judėjimo entuziastų neatbaido – vis tiek leidžiamės į šį žygį. Šliuožti slidėmis per nuo šalčio pokšintį ežerą naktį – tikrai ypatinga patirtis. Startą skelbia patekėjęs mėnulis, nes tik tuomet gerai pasimato trasa, o šviesos būna tiek, kad net šešėlis krenta. Jei sniego nėra, tuomet aplinkui daug tamsiau, o į žygį leidžiamės pėsčiomis.
– Kaip ruošiatės žygiams, kokios treniruotės yra reikalingos?
– Dešimt ar dvylika kilometrų bėgimo trasa mano šeimoje yra prilyginama nuliui, todėl ruošiantis man užtekdavo tiesiog kasdien bėgioti. To pakako, kad galėčiau įveikti 75 km pėsčiųjų žygyje. Jei į pėsčiųjų žygį išeinu nepasiruošusi, labai ištinsta kojos, o dėl to nutrina batai taip, kad eiti tampa neįmanoma.
Dėl šios priežasties yra tekę po 50 km nueitų kilometrų pasitraukti iš trasos. Ištinusias kojas batai trynė taip, kad nuo kalno leisdavausi ropomis.
– Kaip galvojate, kas yra svarbiausia pėsčiųjų žygio trasoje?
– Labai svarbu nusiteikti lengvam ėjimui. Niekada neidavau į žygius galvodama, kad privalau kažką pasiekti ar turiu būtinai tai padaryti. Kiekvieną pėsčiųjų žygį vertinu kaip nuotykį, kurį smagu prisiminti.
Labai reikalinga ir gera kompanija. Kalbantis, bendraujant kilometrus galima nueiti daug lengviau. Man draugiją palaiko tėtis, draugė ir orientacininkų klubo, kuriam priklausau nuo dešimties metų, nariai. Esame įpratę būti vieni su kitais trasoje, todėl kartu su jais leistis į žygius – tikras džiaugsmas.
Jei draugiją žygiui surasti sunku, šuo taip pat gali būti puikiu žygio kompanionu, kuris padės megzti pažintis su naujais žmonėmis.
– Esate dalyvavusi keliose dešimtyse pėsčiųjų žygių, o kaip Jūsų gyvenime atsirado bėgimas?
– Kai buvau vaikas, su tėvais važinėdavome į bėgimo renginius. Net ir vidury nakties pakelta būčiau galėjusi išvardinti, kad sausį bėgsiu Kėdainiuose, vasarį – Ukmergėje, kovą – Jonavoje ir t.t. Visada važiuodavome į šiuos bėgimus, kurie vyksta keliasdešimt metų. Juose bėgdavau nuo 8 iki 12 kilometrų, tačiau esu lėta bėgikė, todėl dažnai parbėgdavau gale – kai jau ir arbata būdavo pasibaigus, ir finišas nurinktas. Bėgimas neturėjo gerų asociacijų vaikystėje.
Prieš dešimt metų bėgimu vėl iš naujo susižavėjau Švedijoje, kur keliasdešimt tūkstančių moterų bėgdavo Stokholmo gatvėmis, grodavo muzika, būdavo tikra šventė. Pastaraisiais metais ši mada jau atėjo ir į Lietuvą. Kiekvienas turime savąjį kelią į džiaugsmą, todėl labai svarbu žmogui atrasti tai, kas jam patinka.
– Papasakokite, kokią vietą ėjimas ir bėgimas užima Jūsų kasdieniame gyvenime?
Kuo toliau, tuo labiau judėjimas man patinka ne kaip sportas, bet kaip buvimas gamtoje. Šiuo metu nuo bėgimo visiškai esu perėjusi prie ėjimo. Tai yra tikras poilsis. Man labai patinka būti gamtos stichijoje: kai stipriai lyja, pučia vėjas, miške viskas šnara. Buvimas miške tuomet ypatingas. Ne veltui sakoma, kad gamta turi aukštą vibraciją. Kai tik pamatau, kad lyja, apsirengiu ir einu. Turiu šunį, todėl pasivaikščioti po kelis kilometrus einu bet kokiu oru.
Neturiu automobilio, nes stengiuosi kuo daugiau vaikščioti pėsčiomis. Aplinkiniai dažnai nusistebi, kaip tu pasieki vieną ar kitą vietą, juk taip toli. Atsakymas paprastas – tiesiog einu ir nueinu. Judėjimas yra mano gyvenimo būdas.Tai harmonizuoja ir ramina nervų sistemą. Gyvename intensyviai, todėl ėjimas yra tikras poilsis ir atsvara.
Vedžiodama šunį supratau, kad vaikščiojimas leidžia atrasti tokių vietų, į kurias nei dviračiu, nei automobiliu niekada nenuvažiuosi. Įvairūs skardžiai, šlaitai – mano atradimas. Kai pradėjau vaikščioti pėsčiomis, miestas man atrodo visiškai kitoks, jis naujai atsiskleidžia. Vilniuje yra labai daug gamtos ir žalių erdvių. Net tokiose vietose, kur nesitiki rasti žalumos, eini pėsčiomis ir tokių vietų randi.
– Kaip galėtumėte įvardinti, kas Jums yra judėjimas – ėjimas, bėgimas?
– Tai yra viskas. Ėjimas man yra kaip maistas ar vanduo. Tai mano būdas atsistatyti, atgauti jėgas. Juk kai užstringi, dažnai atsikeli, pajudi ir išjudi iš sąstingio ar problemos. Jei nuotaika blogesnė, atsistoji, išeini į lauką, pradedi eiti ir viskas tarytum savaime išgaruoja.
Einu be ausinuko, nes noriu matyti ir stebėti išorinį pasaulį. Dažniausiai matau dangų, stebiu gyvūnus ir žmones.
– Esate draudimo bendrovės „Gjensidige“ mokymų vadovė, kaip vaikščiojimas, bėgiojimas Jums padeda darbe?
– Pirmiausia, suteikia gerą nuotaiką ir leidžia į bet kurią situaciją žvelgti lengvai, be papildomo jaudulio ar graužaties. Gera nuotaika, kuri atsiranda vaikštant ar bėgant, persilieja ir į visas kitas veiklas. Bėgimas ir vaikščiojimas taip pat skatina kūrybą ir naujas idėjas. Žinau, kad ėjimas man suteikia džiaugsmo, todėl net jei kas nutinka, turiu galvoje, kad per pietus pasivaikščiosiu ir grįžus dirbsis jau kitaip – daug geriau.
Kai vedu mokymus, visada skatinu žmones atrasti, ką jie darys kitaip – žengti žingsnelį į priekį. Einant ir bėgant taip pat visada ieškau ko nors nauja – maršruto, vietos, formato, gamtos reiškinių. Tokia naujovių paieška labai skatina kūrybiškumą.
„Gjensidige“ daug dėmesio skiria darbuotojų judėjimui – pėsčiųjų žygiai, mankštos, krepšinis, ėjimo iššūkiai, kai darbuotojai varžosi tarpusavyje. Kolektyve žmonės buriasi, randa bendrus interesus, bendrauja ir geriau vieni kitus pažįsta. Kolegos aktyviai dalyvauja ėjimo iššūkyje: rezultatai rodo, kad kiekvieną mėnesį nueiti atstumai ilgėja, o žmonės ieško progų, kur dar galima būtų nueiti pėsčiomis.
– Kas, Jūsų manymu, svarbiausia ruošiantis į pėsčiųjų žygį?
– Svarbiausia patogi ir nenauja avalynė, prie kurios pėda jau yra pripratusi. Turėti kojines, kepurę ir sveikų skanėstų. Taip pat labai svarbu gerai išsimiegoti, o ryte pavalgyti košės ir prisiminti, kad svarbiausia – mėgautis! Nes kai nustoji mėgautis, tuomet jau laikas finišuoti.