Iš pigiausių atrankų į turnyrą patekęs ir ten milijoną dolerių laimėjęs rusas, dalijosi savo įspūdžiais su PokerStarsBlog.com žurnalistu Jurijumi Brikovu.
– Maratai, priimk sveikinimus šios nuostabios pergalės proga! Tapai pirmuoju Rusijos žaidėju, pelniusiu Pasaulio pokerio čempiono titulą. Papasakok trumpai apie save.
– Dirbu taksistu, mėgstu žiūrėti Holivudo ir autorinį kiną, serialus. Norėčiau pakeliauti po pasaulį, ypač domiuosi Pietų Amerika.
– O kodėl būtent Pietų Amerika?
– Norėčiau ten pažiūrėti futbolą, pamatyti amazonės miškus, sudalyvauti kokiame nors karnavale.
– Maratai, prisiminkime WCOOP pagrindinį turnyrą. Jo įpirka buvo 5 200 dolerių. Tu registravaisi tiesiogiai ar iškovojai vietą kvalifikaciniuose turnyruose?
– Į turnyrą patekau per kvalifikacinius turnyrus. Seniai pastebėjau tokių turnyrų pelningumą – už palyginti nedaug FPP gauni galimybę dalyvauti kvalifikacijoje, kurią įveikia kas trečias žaidėjas. Dažnai juos žaidžiu. Tokiu būdu patekau į porą „Sunday Million“ turnyrų, kurių įpirka 215 dolerių, tačiau ten prizų neiškovojau. Taip pat nepasisekė ir viename 150 dolerių įpirkos turnyre. Pastarajame ilgą laiką buvau žetonų lyderiu, tačiau net savo paties nuostabai atėjus burbulo fazei niekaip negalėjau apsispręsti – ar žaisti siekiant finalinio stalo kovos, ar tiesiog pasitenkinti mažesniais prizais. Tokios dvejonės baigėsi skausminga klaida, kurios kaina buvo pusė mano žetonų. Tuomet nusprendžiau, kad jeigu dar kada nors žaisiu dideliuose turnyruose – baimės ir dvejonių atsisakysiu.
– Kvalifikaciniai turnyrai norint patekti į WCOOP 2012 pagrindinį turnyrą, turbūt nebuvo labai lengvi. Ar tu taip smarkiai siekei tikslo, o gal jautei, kad privalai sudalyvauti jame? Apskritai, ar tiki prietarais?
– Jeigu manęs paklausite: kas aš – mokslo žmogus ar tikėjimo, aš pasirinksiu pirmąjį variantą. Galimybė patekti į didįjį turnyrą buvo juokingai maža, bet ji buvo. O ir nuostoliai nesėkmės atveju būtų minimalūs. Taigi, WCOOP pagrindinio turnyro link ėjau palengva ir neskubėdamas. Kaip ir sakiau, jau kurį laiką žaidžiu, vadinamuosius, satelitus.
– Kaip apskritai tau sekėsi kovoti didžiojo turnyro metu?
– Buvo toks padalijimas: aš turėjau damas, žaidėjas iš didžiojo privalomojo statymo pozicijos permušė mano statymų kėlimą ir vėliau atliko statymus visose gatvėse, o po riverio stūmė visus žetonus. Iki prizų buvo likę labai nedaug. Supratau, kad reguliarus žaidėjas stengiasi išmušti mikrolimitų mėgėją – atseit aš išsigąsiu iškritimo ir nusimesiu kortas. Iš esmės net neabejojau savo prielaida, atsakiau ir laimėjau. Oponentas parodė visišką blefą ir kuriam laikui likusius žetonus palikęs neprižiūrimus atsitraukė nuo stalo. Tai mane labai motyvavo tolimesniam žaidimui. Šiaip labai ilgai beveik visai nežaidžiau, korta nėjo ir per kokias keturias valandas sužaidžiau gal penkis padalinimus. Po to pradėjau išnaudoti uždaro žaidėjo įvaizdį, gaudyti blefus ir taip toliau.
– O kuriuo momentu pajautei, kad gali laimėti?
– Aš iškeldavau sau tarpines užduotis. Prižadėdavau, kad išliksiu turnyre iki tam tikro laiko ir panašiai. Mano uždaro žaidėjo įvaizdis suteikė galimybę vogti žetonus iš žaidėjų tinkamose situacijose, tai padėjo man išlaikyti savo žetonų pilį ties 50 privalomųjų statymų riba. Finalinį stalą žaidžiau visiškai ramiai. Prie finalinių stalų žaidžiau daugybę kartų ir tokios kovos ypatumus žinau labai gerai.
– „Aš noriu milijono“, – būtent tokia fraze prasidėjo tavo derybos žaidime likus šešiems turnyro dalyviams. Papasakok apie šį momentą.
– Manau, kad nuolatinis žaidėjas ir tuometinis lyderis „munchenHB“ suklydo sutikdamas su tokiomis dalybomis – jis turėjo reikalauti 1 100 000, tąsyk aš gaučiau milijoną pripažindamas mūsų įgūdžių skirtumą. Tai buvo pirmoji tokia mano patirtis, dalybose man padėjo žmonės, kurie moka anglų kalbą. Būtent jie ir įkalbėjo mane sutikti su siūlomais 900 000, nors asmeniškai aš buvau pasiryžęs viska baigti ir tęsti kovą. Tačiau manau, kad viskas tik į gerą. Dabar turiu patirties ir kitą kartą nepasiduosiu.
– Dvikovoje tu pakeitei savo žaidimo stilių į superagresyvų. Kodėl pasirinkai tokią taktiką?
– Pagal oponento statymų dydį ir tai, kiek laiko jis ieškodavo sprendimo, supratau, kad jis žaidžia neužtikrintai. Jis visuomet tikėdavo mano atliekamu 40% banko dydžio statymu, dažnai nusimesdavo, vėliau statymų dydį pakeičiau į 70 ir 110% banko dydžio statymus po flopo. Po teisybei, manau, kad mano varžovas pats pasidavė.
– Ką pajutai, kai viskas baigėsi? Kas tave tą akimirką palaikė?
– Internetu palaikė draugai – pokerio forumų, kuriuose rašau, dalyviai. Po turnyro galvoje sukosi tik viena mintis – pagaliau tai baigėsi. Viduje buvo kažkokia tuštuma – džiaugsmo nebuvo nė kruopelytės. Didesnį džiaugsmą jaučiu laimėjęs 180 žmonių SnG tipo turnyrą. Jausmas buvo toks, tarsi viskas, kas vyksta, yra nerealu. Praeityje daug skaičiau apie netyčia mikrolimitų žaidėjų laimėtus stambius prizus ir jų išbarstymą aukštų įpirkų žaidimuose, tad nė akimirkos neabejojau, prieš užsiblokuodamas sau priėjimą prie brangių žaidimų. Pripažįstu, kad man labai smarkiai nuskilo, o mano įgūdžiai yra visai menki palyginus su reguliariais aukštų ar vidutinių įpirkų turnyrų žaidėjais.
– Kokiuose limituose žaidei iki šiol ir koks buvo didžiausias tavo laimėjimas?
– Vienu metu žaidžiau 6,5 dolerių įpirkos „Dvigubai arba Nieko“ turnyruose, kuriuose mano investicijų grąžos rodiklis buvo 11%. Taip pat žaidžiau 4,4 dolerių įpirkos 180 žmonių turnyrus, kur investicijų grąža buvo apie 80%. Tuo metu turėjau problemų su internetu ir tai man baigėsi skaudžiai. Sykį, man užsiregistravus į 40 turnyrų po 5 dolerius, interneto ryšys dingo ištisoms 45 minutėms ir tai man kainavo trečdalį pokerio kapitalo. Po šio įvykio patyriau psichologinį lūžį ir nustojau tobulėti kaip žaidėjas. Pradėjau žaisti 1 ir 3 dolerių įpirkos turnyrus. Netgi tuo metu, kai mano pokerio kapitalas leido kilti limitais į viršų. Situacijos, kurios metu praradau 6 000 rublių, nesinorėjo patirti dar sykį. Todėl ir likau mikrolimituose. Aš puikiai jaučiu pinigų vertę. Deja, tuo metu nežinojau, kad tokiais atvejais „PokerStars“ savo žaidėjų nuostolius padengia.
– Ar pardavinėjai savo akcijas WCOOP 2012 pagrindiniame turnyre?
– Man labai kėlė neramią mintis iškristi iš turnyro be prizo. Taigi, žaidžiant 10 turnyro lygį, trijuose pokerio forumuose paskelbiau apie savo akcijų pardavimą. Buvo jau vėlu ir daugelis potencialių pirkėjų miegojo. Tam, kad išlaikyčiau temą pirmame puslapyje, nuolat rašiau, kokio dydžio yra mano žetonų pilis (po to, kai ji ūgtelėdavo), kiek liko žaidėjų ir koks yra vidutinis žetonų kiekis. Jei pamenu teisingai, pirmasis klientas atsirado po geros valandos. Žodžiu, bendroje sumoje pardaviau 35% savo akcijų. Tuomet ėmiau žaisti visai ramiai. Tad jeigu būčiau nepasiekęs prizų, man būtų likę bent 1 800 dolerių.
– Atrodai labai tikslus ir kryptingas žmogus. Panašu, kad tiksliai žinojai, ką ir kaip reikia daryti siekiant šios pergalės. Kaip manai, galbūt ši tavo savybė ir padėjo tau laimėti?
– Sunku pasakyti... Galbūt tiesiog pakartojau istoriją, kuri įvyko mano pirmame interneto turnyre – 4 dolerių įpirkos 180 žmonių SnG. Noriu pasakyti, kad turėjau šiokios tokios patirties ir ja sėkmingai naudojausi. Nebuvo daug situacijų, kurios leistų tiksliai pasakyti – ar žaidžiau gerai, ar ne. Daugelį bankų laimėjau be kortų atvertimo.
– Kiek laiko žaidi pokerį ir kaip pradėjai žaisti „PokerStars“?
– Žaidžiu apie ketverius metus. Apie šį žaidimą sužinojau iš TV laidos, kurioje pamačiau „PokerStars“ logotipą, tad kiek vėliau užsiregistravau jų kambaryje.
– Maratai, kaip išnaudosi savo laimėjimą? Ar važiuosi į Bahamuose vyksiančią apdovanojimų ceremoniją?
– Kol kas nežinau, ką veiksiu su pinigais. Į Bahamus važiuosiu.
– Ką patartum žaidėjams, taip pat svajojantiems apie Pasaulio internetinio pokerio čempiono titulą?
– Rizikuokite, tačiau pokerio kapitalo reguliavimo taisyklių nepamirškite.
Norite pirmieji sužinoti svarbiausias pokerio pasaulio naujienas? Prisijunkite prie mūsų socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Twitter“ – „15min Pokeris“ ir @Pokeris15min
