Savo kišenėje 29-erių penkiakovininkė jau turi du diplomus: kineziterapeutės ir sporto industrijų vadybininkės.
Tiesa, kineziterapijos užsiėmimų sportininkė šiuo metu neveda – dėl aktyvios sportinės karjeros ji paprasčiausiai tam neturi laiko.
„Buvo toks momentas, kai vesdavau ir su sportu susijusius užsiėmimus. Bet suprantu, kad, jei tikrai noriu padėti žmonėms, turiu stebėti ir su jais dirbti sistemingai. Kineziterapija – užsiėmimas, reikalaujantis gyvo bendravimo“, – sako penkiakovininkė.
Kadangi šiandien ji to negali pasiūlyti, tai nusprendė, kad kol kas geriau šios veiklos nesiimti, negu imtis bet kaip. Tačiau kineziterapijos I.Serapinaitė iš savo gyvenimo tikrai neišbraukia. Tik viskam savas laikas.
O sporto vadybos studijos tarsi pačios rado sportininkę, kai ši, įgijusi kineziterapeutės specialybę, nutarė, jog nori siekti mokslo toliau.
„Sakyčiau, šios dvi specialybės papildo viena kitą. Vadyba labai svarbu. Jeigu, tarkim, savo kineziterapijos studiją sugalvočiau įsteigti, reikėtų ir vadybos žinių. Jeigu norėčiau būti ne kineziterapeutė, o tokios studijos vadovė, puikiai išmanyčiau ir patį darbą, ir su vadyba susijusius reikalus. Tad šios specialybės dera tarpusavyje“, – savo pasirinkimus pakomentuoja sportininkė.
Šie diplomai Ievai suteikia pasitikėjimo ir užtikrintumo žvelgiant į tą ateitį, kai joje nebeliks aktyvaus sporto.
„Aš tikrai žinau, kad kineziterapija man patinka, norėčiau prie jos likti, bet šiandien diplomas guli stalčiuje. Bet esu tikra, kad tai man gyvenime padės. Sportas neamžinas, jis gali pasibaigti bet kada. Aš turiu atsarginį variantą ir esu rami, kad basa neliksiu: turiu žinių ir įrodymą, jog galiu ir sugebu tą daryti“, – užtikrintai sako penkiakovininkė.
Kilstelėjo kartelę
Vien savo sportu I.Serapinaitė negyvena ir dabar. Sportinė karjera kol kas riboja galimybes dirbti kineziterapeute, bet nuotolinį darbą ir savo sportinius tikslus mergina gali puikiai suderinti. Tad nuo šių metų ji ėmė darbuotis Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijoje ir tapo atsakinga už informacijos sklaidą socialiniuose tinkluose.
„Esu šalia šio sporto – pati sportuoju, tad puikiai žinau visus niuansus, kokios varžybos vyksta, kaip pateikti informaciją. Planuoju visus darbus, atlieku juos iki varžybų. Aš darau nematomus dalykus, kuriems atlikti nereikia asmeniškumų, – paaiškina penkiakovininkė ir šypteli: – Pati iš savęs interviu neimu. Tam yra kiti žmonės.“
Ši veikla federacijoje atvedė I.Serapinaitę į tradicinius sporto administravimo mokymus, kuriuos kovo mėnesį surengė Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. Kartu su dar dviem dešimtimis sporto vadybininkų tris dienas trukusiuose mokymuose Ieva gilinosi į laiko planavimo, komunikacijos, asmeninio prekės ženklo kūrimo ir socialinių tinklų temas.
Sportininkams, kaip sako Ieva, tenka ne sportą prie gyvenimo, o gyvenimą prie sporto derinti. Todėl ne visada būna galimybė tobulėti profesinėje srityje. Šįkart jai kortos sukrito sėkmingai.
„Federacijos atstovai pasiūlė dalyvauti. Grafikas man buvo tinkamas ir temos įdomios. Taigi viskas gerai susidėliojo, užsiregistravau, mane atrinko ir dalyvavau“, – pasitaikiusia proga džiaugiasi sportininkė.
Aktualiausia I.Serapinaitei šiuose mokymuose buvo komunikacijos tema. „Mokymai labiau praktiniai. Visą laiką buvome užsiėmę. Praktinės užduotys padėjo suprasti, kaip skirtingai priimame tuos pačius žodžius, dėl ko vadovo skiriamų užduočių darbuotojai neatlieka ir pan. Labai svarbu apsibrėžti sąvokas, kad vienodai jas suprastume ir neliktų vietos interpretacijai“, – gautomis žiniomis dalijasi Ieva.
Planuoti laiką penkiakovininkę išmokė sportas: „Planuojame prieš, po ir per varžybas, planuojame savaitėmis, mikro- ir makrociklais. Žinau, kaip planuoti laiką, kaip kažką įterpti, stengiamės asmeninį gyvenimą kontroliuoti ir derinti prie sporto“, – paaiškina penkiakovininkė.
Tad laiko planavimo tema mokymuose jai buvo mažiau aktuali, bet vis tiek naudinga. „Kažko labai naujo nesužinojau, bet buvo neblogi praktiniai užsiėmimai, įdomi patirtis, komandinis darbas, be to, susipažinau su kolegomis“, – sako sportininkė.
Na, o socialiniuose tinkluose penkiakovininkė nardo kaip žuvis vandenyje. Bet, kaip pati sako, buvo naudinga pasitikrinti, ar tai, ką ji daro, atlieka gerai. Juk gauti patvirtinimą, kad eini teisingu keliu, – itin smagu. „Kažką pasikartojau, kažką sužinojau. Džiaugiuosi, kad man visai gerai pavyksta“, – šypteli sportininkė.
Penkiakovės matematika
Tačiau didieji darbai penkiakovininkės šiemet laukia sporto arenose. Kovo pradžioje ji jau startavo pirmajame Pasaulio taurės etape. Kaip pati sako, važiavo startuoti finale, bet liko pirma už jo brūkšnio: į finalą pateko devynios sportininkės, ji liko dešimta.
„Tuo momentu liūdna buvo, kita vertus, per tiek laiko išmokau priimti nesėkmes kaip stimulą judėti toliau. Tad pirmas startas pasirodė kaip gal šiek tiek prisvilęs blynas, bet tai mane dar labiau motyvuoja: noriu keisti, daryti. Čia sportas, nebus taip, kad visada laimės ar pralaimės tie patys – čempionai keičiasi. Šiandien taip, kitą dieną bus kitaip“, – dramų nedaro penkiakovininkė.
Revanšuotis dar turės progų. Laukia dar du Pasaulio taurės etapai, po to – Pasaulio taurės finalas ir pasaulio čempionatas. Šios varžybos jai itin svarbios, nes jose penkiakovininkai rinks reitingo taškus, o būtent jie ir lems, kurios dvi pajėgiausios Lietuvos penkiakovininkės galės šaliai atstovauti olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Nebent pavyktų pasaulio čempionate užlipti ant garbės pakylos – pagal Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos patvirtintą tvarką, pasaulio čempionato prizininkas iš karto įgyja teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
Bet iki pasaulio pirmenybių teks skaičiuoti. „Pasaulio taurės etapai labai svarbūs, nes jie duoda taškų į Pasaulio taurės finalo kraitį. O į jį važiuos tik trys merginos. Tad mano tikslas dabar – patekti į finalą. Juolab kad Pasaulio taurės etape už pirmą vietą gauni 60 taškų, o finale ir pasaulio čempionate – 80 taškų. Žinau, kad etapuose dar galiu klysti, nes 70 procentų taškų, kuriuos surinksiu, gausiu finale ir pasaulio čempionate. Tai bus tikrai labai reikšmingi startai“, – penkiakovės matematiką dėsto I.Serapinaitė.
Po pasaulio čempionato, kuris birželio 10–16 d. vyks Kinijoje, bus galutinai aišku, kas įgis teisę varžytis olimpinėse žaidynėse.
Į Paryžiaus žaidynes Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvė labai nori. Labai stipriai.
„Aš jau Tokiją praleidau. Pailsėjau – aštuoneri metai. Tad gal jau reikia sugrįžti“, – viltingai į ateitį žvelgia penkiakovininkė.
Bus mažiau estetikos
Pastaraisiais metais šiuolaikinėje penkiakovėje papūtė ne vienas permainų vėjo gūsis. Viena didžiausių naujovių – sutrumpėjęs laikas tarp rungčių. Šis pokytis I.Serapinaitę džiugina: „Man tai labai patinka, nes nesu apšilimų mėgėja. Būdavo, aštuntą fechtuojiesi, o paskui tik pirmą eini plaukti. Pasifechtuoji – atšąli, tada vėl apšilimą reikia daryti. Per dieną po 3–4 apšilimus darydavom. Taip ir energija eikvojasi, ir stresas prieš kiekvieną naują rungtį kyla. Mane tai vargindavo. O dabar 90 minučių, sakyčiau, man palankios: prasideda varžybos ir greitai eini, rengiesi, startuoji – nėra laiko pagalvoti, kad reikės bėgti ar kažką kita daryti. Rišiesi batus ir girdi – liko trys minutės. Sakyčiau, nėra laiko degti iš vidaus.“
Olimpiniame Paryžiuje penkiakovininkai dar varžysis įprastose rungtyse, o tada ateis didieji pokyčiai – žirginį sportą pakeis ekstremalus kliūčių ruožas. I.Serapinaitei varžybose naujos rungties išmėginti neteko, atsargiai per treniruotes yra ją pačiupinėjusi, bet daugiausia stebi iš šalies. Ieva atvira: jai arčiau širdies žirgai.
„Penkiakovininkus įsivaizduoju su žirgais – ši sporto šaka penkiakovei prideda grožio, elegantiškumo. O kiek teko matyti startuojantį jaunimą kliūčių ruože, emocijos dvejopos: lyg ir įdomu, bet kartu trūksta elegancijos. Ten viskas vyksta labai greitai, tai lyg gatvės rungtis – parkūras ar panaši. O man patinka gražis ir estetika“, – pokyčius vertina sportininkė.
Bet prasidėjus naujam olimpiniam ciklui susipažinti ir įvaldyti naująją rungtį teks, nes apie sportinės karjeros saulėlydį mergina dar negalvoja.
„Nesu dar labai sena, kad sakyčiau: viskas, man užtenka. Jaučiu, kad dar tikrai norėčiau pasportuoti“, – patikina olimpietė.
Kaip seksis, šiandien vertinti sudėtinga – galima tik spėlioti.
„Prieš penkiakovę lankiau sportinę gimnastiką, tai ir žiedai, ir buomai, ir lygiagretės man nėra svetima. Mano viršutinė kūno dalis ir šiaip stipresnė. Bet reikės laiko priprasti. Apskritai penkiakovė – ne iš vienos rungties, galima tarp rungčių laviruoti. Tad bandysiu“, – optimistiškai nusiteikusi patyrusi sportininkė.
